Šv. Tomas Akvinietis, Bažnyčios mokytojas

Kai To­mą Ak­vi­nie­tį bu­vo nu­spręs­ta pa­skelb­ti šven­tuo­ju, kai kas iš tų, ku­rie šven­tu­mą lin­kę pa­sver­ti svars­tyk­lė­mis, ėmė rau­ky­ti no­sį. „Bet kaip gi? – prie­kaišta­vo jie po­piežiui Jo­nui XXII, – jūs jį skel­bia­te šven­tuo­ju? Bet kur gi jo did­vy­riš­kos do­ry­bės, kur ste­buk­lai?“ Taip kal­ban­tie­ji bu­vo tei­sūs: iš tie­sų šv. To­mas ga­nė­ti­nai pa­šykš­tė­jo ste­buk­lų, jis ne­pa­da­rė nei tų tri­jų ar ke­tu­rių, ku­rių bū­tų pa­ka­kę nu­til­dy­ti be ga­lo pa­gar­bių ko­dek­sų puo­se­lė­to­jų są­ži­nę. Ta­čiau po­pie­žius vi­sus juos nu­ra­mi­no: „tiek, kiek jis pa­ra­šė te­olo­gi­nių tei­gi­nių, tiek ste­buk­lų ir pa­da­rė“.

Iš tie­sų To­mas nu­si­pel­no pa­gar­bos pir­miau­sia dėl sa­vo pro­to, ku­rį pa­šven­tė tar­nau­ti krikš­čio­niš­ka­jai te­olo­gi­jai bei mo­ky­mui, aiš­ku­mo ir gi­lu­mo. Jo iš­ties mo­nu­men­ta­lūs dar­bai at­vė­rė ke­lius ir nu­ro­dė kryp­tis, ku­rio­mis ėjo vi­sų epo­chų moks­lo žmo­nės.

To­mas, kil­min­gos d’Akvino (d’Aquino) šei­mos, Ro­ka­se­kos (Roc­ca­sec­ca) ne­to­li Fro­zi­no­nės (Fro­si­no­ne) šei­mi­nin­kų/val­dy­to­jų at­ža­la, pa­sau­lio švie­są iš­vy­do 1225 me­tų pa­bai­go­je. Jis au­go rim­tas, ra­mus, be už­gai­dų ir mė­go moks­lus. Tai ne­tru­ko pa­kurs­ty­ti tė­vo, ku­ris jam bu­vo nu­ma­tęs švie­sią at­ei­tį tais lai­kais vie­no­dą pres­ti­žą tu­rė­ju­sia­me po­li­ti­kos ar Baž­ny­čios pa­sau­ly­je, am­bi­ci­jų. Ta­čiau vis­kas su­si­klos­tė vi­sai ki­taip.

Kai at­ėjo lai­kas ap­si­spręs­ti, ma­ža­kal­bis To­mas vi­sus pri­ver­tė tie­siog su­ak­me­nė­ti iš ne­ti­kė­tu­mo pra­ne­šęs: „Tap­siu do­mi­ni­ko­nu.“ Do­mi­ni­ko­nai pir­miau­sia bu­vo žino­mi kaip išmal­dos pra­šy­to­jai, be­veik el­ge­tos žiū­rint Ak­vi­no po­nų, ku­rie da­rė vis­ką, kad tik jų at­ža­la at­si­sa­ky­tų šio „ne­nor­ma­laus“ ke­ti­ni­mo, aki­mis. Jie net­gi ban­dė jį pa­grob­ti ir taip su­kliu­dy­ti įvyk­dy­ti sa­vo ke­ti­ni­mus. Bet vi­si jų mė­gi­ni­mai nu­ė­jo per­niek. To­mas įsto­jo į bro­lių Pa­moks­li­nin­kų or­di­ną ir bu­vo pa­siųs­tas iš pra­džių į Kel­ną, kur jo mo­ky­to­jas bu­vo šv. Al­ber­tas Di­dy­sis, o pas­kui į Pa­ry­žiaus uni­ver­si­te­tą. Čia jis iš kar­to iš­si­sky­rė aiš­kiu pro­tu, di­de­liu no­ru mo­ky­tis ir tam tik­ru už­si­spy­rė­liš­ku ty­lu­mu. Tad grei­tai jo ben­dra­moks­liai jį pra­mi­nė „ne­by­liu jau­čiu“. Jo mo­ky­to­jas Al­ber­tas Di­dy­sis, ver­ti­nęs jo san­tū­ru­mą ir pra­na­ša­vęs švie­sią at­ei­tį, kar­tą ta­rė: „Taip, jis ne­by­lus jau­tis, bet kai pra­kal­bės, jo bau­bi­mą iš­girs vi­sas pa­sau­lis.“

To­mo nuo­sta­bų im­lu­mą stu­di­joms liu­di­jo įdo­mus nu­ti­ki­mas. Vie­ną kar­tą plauk­da­mas lai­vu ir įni­kęs skai­ty­ti kny­gą, jis net ne­pa­ste­bė­jo jū­ro­je ki­lu­sios bai­sios aud­ros, siau­bin­gai mė­čiu­sios lai­vą ir šiur­pi­nu­sios vi­sus ki­tus ke­lei­vius. Pa­ry­žiu­je To­mas ėmė dės­ty­ti fi­lo­so­fi­ją ir te­olo­gi­ją. Vė­liau dės­tė ir Or­vie­te bei Ne­apo­ly­je. Sa­vo stu­di­jų bei abst­rak­čių te­olo­gi­nių ty­ri­nė­ji­mų vai­sius jis api­ben­dri­no be­ga­li­nės įžval­gos vei­ka­luo­se. Ži­no­miau­sias iš jų yra Sum­ma the­o­lo­giae – šis mo­nu­men­ta­lus kū­ri­nys yra ly­gi­na­mas su di­din­ga ir to­bu­la ka­ted­ra, tu­rin­čią pui­kią puošybą ir tvir­tus pa­ma­tus, – ku­ria­me jis tie­sos ieš­ko­jo gi­lin­da­ma­sis į dog­mas bei krikš­čio­niš­ko­jo ti­kė­ji­mo slė­pi­nius.

Mi­rė 1274 me­tais Fo­sa­no­vos (Fos­sa­no­va) cis­ter­sų vie­nuo­ly­ne, ke­liau­da­mas į Gri­ga­liaus X su­šauk­tą Lio­no Su­si­rin­ki­mą. Šven­tuo­ju bu­vo pa­skelb­tas 1323 me­tais.

Apie jį Jo­nas XXII yra pa­sa­kęs: „To­mas Baž­ny­čią nu­švie­tė la­biau nei ki­ti mo­ky­to­jai. Dau­giau nau­dos gau­na­me vie­nus me­tus pa­stu­di­ja­vę jo kny­gas, nei vi­są gy­ve­ni­mą vi­sų ki­tų.“

Piero Lazzarin Mažoji enciklopedija, „Naujoji šventųjų knyga“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2011 m.