| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
| Hannah Busing, Unsplash |
Biblija – man daugiau nei vien religinė knyga. Taip pat daugiau negu istorinių tyrinėjimų objektas. Tai pasaulis, kuriuo aš gyvenu nuo vaikystės – apmąstydamas tikėjimo žmonių bendravimo su Dievu istorijas. Biblija man žymi viso gyvenimo kelius, kurie ne visada buvo susieti su viena institucine Bažnyčia. Gavęs kaip močiutės dovaną septintojo gimtadienio proga, aš su didžiuliu susidomėjimu, greitu skaitymo tempu bei savo iniciatyva įėjau į šį Abraomo, Izaoko ir Jokūbo tikėjimo pasaulį. Niekas manęs nevertė ar nereikalavo skaityti Biblijos.
Tėvai patys nėjo ir labai retai mane vesdavosi į Bažnyčią. Tai jokiu būdu nebuvo išorinis įpareigojimas ar paraginimas, kaip šiandien įprasta girdėti Bažnyčioje. Gavau kaip dovaną ir pamilau savo noru. Būtent vaikystės sąlyčio su Dievu per Jo Žodį prisiminimų apmąstymas teikia stiprybės eiti į priekį sunkesniais gyvenimo periodais.
Dievą gyvenime atpažinau per kalbą. Per užrašytą Dievo kalbą. Būtent per šią patirtį ir tapau ne gamtos vaizdų ar muzikinių garsų, bet kalbos žmogumi. Šita meilės kalbai patirtis paaiškina, kodėl per filosofijos studijas mano dėmesys buvo sukaustytas didžios, bet labai literatūriškai gražios Platono filosofijos ar ankstyvojo periodo M. Heideggerio mąstymo, kur kalbai šis vokiečių mąstytojas teikia fundamentalią reikšmę. Todėl joks atsitiktinumas, jog Bažnyčioje homilijos, kaip Dievo Žodžio aiškinamasis praskleidimas, į mane prabyla bene stipriausiai.
Sausio mėnesį „Vilniaus akademinės sielovados centras“ kartu su kunigu Moze Mitkevičiumi organizavo paskaitų ciklą apie Šventojo Rašto svarbą šiandieniam žmogui. Gražu buvo matyti susirinkusiųjų gausą, kas man yra ženklas, jog ši krikščionių katalikų karta (gal net daug labiau nei ankstesnioji) alksta Dievo Žodžio. Kartu nagrinėjant keturias Senojo Testamento temas – Kaino ir Abelio, Mozės ir faraono, Saros ir Hagaros istorijas bei Psalmių išmintį – buvo žengtas drąsus žingsnis pamėginti praskleisti išankstinių nuostatų apie žiaurųjį Senojo Testamento Dievą šydą, apie ką ne kartą teko iš aplinkinių girdėti.
Ką Šventasis Raštas sako man ir apie mane? Tai kertiniai klausimai, kelti paskaitų cikle. Manau, jog šie klausimai labai taiklūs bei aktualūs. Visų pirma todėl, kad Biblija nėra vadovėlis, kuriame dėstomi moraliniai principai ar tikėjimo doktrinos, o Dievo apreiškimas bei pažinimas įvyksta konkrečių žmonių konkrečiuose gyvenimuose, kuriuos atidžiai apmąstant galima įžvelgti tam tikras bendras pamokas bei visiems žmonėms aktualius atsakymus. Buvome paraginti per Kaino ir Abelio mitologinius simbolius ar Mozės istorinį pavyzdį jų charakteriuose įžvelgti sau patiems būdingų elgesio bruožų, kurie gali tiek priartinti, tiek nutolinti nuo Dievo.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
| Jazmin Quaynor, Unsplash |
Pavydas bičiuliui, liūdesys dėl kito krikščionio sėkmės, abejingumas šalia esančiajam, tvirtumas nesitaikstant su blogiu ir lankstus jautrumas Dievo balsui sąžinėje. Visos šios žmonių savybės yra ir pamatinė galimybė, ir pražūtingi spąstai.
Dažnai cikle minėta prisitaikėliškumo bei netikrų dievų garbinimo tema. Sandorinei Dievo tautai – Izraeliui bei naujajam Izraeliui – Bažnyčiai, visuomet kildavo ir kils pagunda gyventi taip, kaip gyvena normalūs šiuolaikiniai žmonės. Nesantuokinis sugyventinių bendrabūvis, abortai, pinigų kultas. Aiškinama, jog taip tvarkosi rimti ir normalūs žmonės. Taip visi daro – šie žodžiai skamba kaip galutinis argumentas. Todėl nenuostabu, jog krikščionis išsigąsta ir nenorėdamas atrodyti „balta varna“ gyvena ragaudamas visko po truputį. Truputis nesantuokinio sekso bei truputis Mišių ir niekam neįsipyksi. Šioje vietoje biblinis Dievas nėra sukalbamas ir į kompromisus nesileidžia. Būtina aiškiai rinktis gyvenimo arba mirties kelią, kuris minimas tiek Pakartoto Įstatymo knygoje, tiek ši linija tęsiama Kristaus Kalno pamoksle, gyvenimo ir mirties sąvokas keičiant palaiminimų ir vargų sąvokomis.
Nuodėmė. Tiek pačiam apmąstant Bibliją, tiek svarstant paskaitose pasakytus dalykus, tampa aišku, jog Dievo Žodis išlaisvina nuo nerealių lūkesčių. Nuodėmės, kaip žmogaus prasilenkimo su Dievo valia, vyksmas leidžia suprasti, jog nėra nė vieno tobulo žmogaus. Tikėjimo pavyzdinės figūros, kaip Abraomas ar Jokūbas, yra melavę, suprasdami, ką daro. Dovydas nužudė vyrą tos, kurią būdamas karaliumi pasisavino kaip savo moterį. Saliamonas gyvenimo pabaigoje palinko stabmeldystės link. Tikintieji irgi klysta.
Kiek žinau, žodis „klaida“ yra esmingai tikslus nuodėmės tikrovei suprasti, kadangi išvertus iš originalo kalbos, nusidėti – tai nepataikyti į taikinį. Tai reiškia, kad kažkuriuo gyvenimo momentu, sąmoningai ar ne, žmogus apsigauna arba yra apgaunamas ir išklysta iš teisingo kelio. Tačiau, kaip renginio metu sakė kunigas Mozė, žmogaus daromas blogis nėra kliūtis Dievo gailestingumui pasireikšti. Ir tai yra padrąsinimas tiems, kuriuos įskaudino dvasininkų ar kitų krikščionių padarytos nedorybės, dėl kurių jie nustojo tikėti Evangelija bei būti Bažnyčios dalimi. Visi klystame. Visi apsigauname. Kitaip nebūna. Svarbu pamatyti, jog, kaip sako apaštalas Jonas, „jei mūsų širdis imtų mus smerkti: Dievas didesnis už mūsų širdį ir viską pažįsta“ (1 Jn 3, 20).
Labai mėgstu šias psalmės eilutes, kurios, mano manymu, lakoniškai apibendrina tiek Senąjį Testamentą, tiek Bibliją apskritai: „nes Jo ištikimoji meilė amžina“ (Ps 136). Vis sugrįždamas prie Biblijos refleksijų, kas kartą suprantu: jei šią knygą vertintume kaip įstabų meno kūrinį, tai nuosekliai mąstydami prieitume prie išvados, kad pagrindinis šio kūrinio autorius yra ne žmogus bei jo ambicingos pastangos pasiekti tobulybę, bet maloningasis Dievas, kurio teisingumui ir nuo žmogaus nuopelnų nepriklausomai ištikimajai meilei priklauso pirmas ir paskutinis žodis tiek kuriant visatą, tiek ir nusprendžiant mano ir kitų žmonių likimą. Tai labai viltinga.