Jėzus, mokinių lydimas, parkeliauja į savo tėviškę. Atėjus šeštadieniui, jis pradėjo mokyti sinagogoje.
Daugelis girdėdami stebėjosi ir sakė: „Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta, ir kas per stebuklai daromi jo rankomis? Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?!“ Ir jie piktinosi juo.
O Jėzus jiems tarė: „Tik savo tėviškėje, tarp savo giminių ir savo namuose, taip negerbiamas pranašas“.
Ir jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė. Jis stebėjosi jų netikėjimu, ėjo per apylinkės kaimus ir mokė.
2 Sam 24, 2. 9–17: Tai aš nusidėjau, skaičiuodamas tautą. O šitos avelės, ką jos gi padarė?
Ps 32, 1–2. 5. 6. 7. P.: Atleisk man, Viešpatie, nelemtą kaltybę.
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Vytautas Rudis
Tėviškėnų akyse Jehoshua – stalius, staliaus Jehosepho ir Miriamos sūnus. Nazaretiečiai girdėjo apie jo rankomis daromus stebuklus, tačiau patys nebuvo to liudininkai. Ar giminės žinojo apie apreiškimą Marijai? Tai išlieka paslaptyje. Jėzaus Motina ir artimieji tebegyveno Nazarete, tačiau niekuo ypatingai neišsiskyrė. Kol drauge gyveno ir Jėzus, jokie ženklai nebylojo mesianiškumo. Nieko tad stebėtino, kad piktinamasi išmintimi ir daromais stebuklais: „Iš kur jam tai?“ Jų širdyse ir vizijose kitoks Mesijo paveikslas. Kitoks. Tik ne Jėzaus. Suklupo abejonėse, pasipiktino, neįtikėjo...
Priekaištaujantys tėviškėnai. Nuostaba bei nuoskaudaJėzaus širdyje ir naujos, jau vaisingesnės kelionės po apylinkėskaimus.
Koks iškalbingas Morkaus liudijimas, kad savo tėviškėjeJėzus beveik nepadarė jokių stebuklų.Tai verčia mus suklust. Taip, taip, MUS. Esame Jo tėviškėnai. Šiandien Jėzaus„tėviškė“ – Bažnyčia, o mes, Bažnyčios nariai, viską apie Jį žinom: stebuklai, palyginimai, mokymas, mirtis ir prisikėlimas, žodžiu –viską. Tas žinojimas gaivina bei stiprina,bet ir užkrečia rutinos liga. Žinom ir nekreipiam dėmesio.Matom ir nepastebim.Girdimir praleidžiam negirdom. Ar pastebėjot,kad tie,kurienaujai Jį atranda, lyg ir uolesni, liepsnoja karštesne meile nei mes,kasdieniai, „tėviškėnai”?Rutinos viruso nepaliesti liudija apie visnaujas patirtas malones,nepastebimus,bet realius stebuklus.O „tėviškėnai“ dažniausiai tyli. Jo malonių lietus nepaliaujamai gaivina visus tėviškės pasėlius. Deja,kasdienybėje paskendę, rutinos jungą bevilkdami jau nebemokam suvokt, kad vaisių brandinam tik to malonių lietaus dėka.Jo dėka.Todėl dažnai ir murmam, ir priekaištaujam, ir nepatenkinti esam:gal jau Dievas mus apleido,nemyli,nesirūpina.Arba paprasčiausiai tylim. Keistuoliai tie „tėviškėnai“... Ar ne taip?
Sekmadienio Eucharistijoj,kaip anąkart per šabą sinagogoje, Jėzus vėl mokys.O mes?Stebėsimės, piktinsimės ar džiūgausime? O gal vėl tylėsime? Kaip elgsis „tėviškėnai“?
Bernardinai.lt