 |
Siūlome ištrauką iš daktaro A. V. Gnezdilovo knygos „Put na Golgofu” („Kelias į Golgotą. Psichoterapeuto užrašai dirbant onkologinėje klinikoje ir hospise”). Šiuo tekstu norime atkreipti dėmesį į tikėjimą gyvenimu ir pagarbą mirčiai, slaugant ligonius paliatyvioje medicinoje. Knygoje remiamasi Sankt Peterburgo hospiso „Lachta“ praktika ir patirtimi.
Hospisas – tai namai ligoniui
Prieš pradedant kalbėti apie psichoterapiją, reikėtų pasigilinti į ligonių patiriamas kančias. Bandant jas apibūdinti, tai skambėtų: „baisu, skauda, vieniša“... Hospise tai turi pasikeisti į: „nebaisu, neskauda, nevieniša.“ Susitikę su pacientu turime prisiminti, kad žmogus yra ne tik kūnas, bet ir psichinis pasaulis bei tai, kas siejasi su namų sąvoka. Namai – tai mūsų aplinka (socialinė, buitinė, psichologinė), ne vien kambario sienos. Namai – tai artimieji, giminės, mėgstami daiktai ir gyvūnai – tai, kas supa žmogų ir kuria jo „aš“.
Patekęs į ligoninę pacientas tuos namus praranda: įprastas gyvenimas keičiasi, artimuosius galima matyti tik nustatytomis valandomis, šalia nebėra įprastų daiktų. Čia privaloma paklusti valstybinės įstaigos režimui. Trumpai tariant, ligoninėje vyksta namų deprivacija. Mūsų uždavinys – hospise sukurti saugius namus, kuriuose žmogus jaustųsi saugiai.
Gyvendami mažuose butuose, „komunalkų“ sąlygomis su sudėtingais šeimyniniais santykiais, po savo namų stogu žmonės dažnai jau seniai „namų“ nebeturi. Prarastieji namai atrandami hospise. Kūdikiui „namai“ yra gimdos įvaizdis. Todėl gimimas – gimdos praradimas – kūdikiui tampa tikra tragedija. Tai panašu į mirties momentą, kai ligonis „praranda“ namus. Jam baisu, nes nežinomybė numato saugumo praradimą, įprastų „namų“ netekimą.
Suprantama, žmogus, vertinantis mirtį iš gyvenimo pozicijų, kapą ar paminklą įsivaizduoja kaip tam tikro namo statybą. Paskutiniame prašyme, kur ir kaip jį palaidoti, atsiskleidžia požiūris į savo kūną, patį save ir galiausiai – į „namus”. Personalo jautrumas, geraširdiškumas ir dėmesys ligonio troškimams ir norams įgyja ypatingą reikšmę, ir tai tampa hospiso veiklos pamatu. Ligonių pamąstymus apie tai, kaip jie „norėtų“ mirti, galėtume apibendrinti kaip „greitai, lengvai ir gražiai“.
Greitis – tai laiko sąvoka, susijusi su kokybe. Būtent gyvenimo kokybė suteikia ligoniui geidžiamą greičio pojūtį – mirties nepastebimumą. Prisiminkite paprastą pavyzdį iš kasdienio gyvenimo: kai „viskas gerai“, laikas lekia nepastebimai. Hospiso sąlygomis „gerai“ yra tai, kas suteikia perėjimo lengvumą – uždavinį, kurį stengiasi išspręsti hospiso tarnyba. Daug filosofų – tarp jų Viktoras Franklis – yra kalbėję apie mirties grožį. Tam tikras mirimo ritualas, aplinkos estetika – vienu žodžiu, grožis, kokį įsivaizduoja ligonis, suteikia prasmę ir labiausiai nevykusiai mirčiai.
Vienas iš svarbiausių hospiso uždavinių – veiklioji meilė ligoniui, kuri gali sukelti atsakomuosius jausmus, ryškėjant ligonio asmenybės pradams ir išraiškai. Ligoniui bandoma suteikti išlaisvinančiąją meilę be priklausomybės. Kiekvienam, kas ateina į hospisą, užtikrinamas jo asmenybės, kad ir kokia ji būtų, pripažinimas. Mes neteikiame receptų, kaip mirti – mirtis tokia pat individuali, kaip ir gyvenimas, o „perduoti patirtį“, deja, neįmanoma... Tačiau hospise galima sukurti tokią aplinką, kurioje ligonis, jausdamasis laisvai, gali savarankiškai „įsisąmoninti“ savo „perėjimą“. Mes galime tik įtikinti, kad mirtis, kad ir kokia ji būtų, yra natūralus procesas – kaip ir gimimas. Mirimas – tai grįžimas į tą pasaulį, iš kurio esame atėję.
Jau minėjome, kad mirties patirties nėra. Tačiau kiekvienas, ieškodamas, į ką atsiremti, dažniausiai atsigręžia į savo gyvenimą. Panaši patirtis gali būti atrasta, nes žmogus turi ankstesnių kartų, kurios panašiai gyveno ir mirė, genetinę patirtį. Be to, žmogaus gimimo patirtis, nors ir kaip būtų keista, neįtikėtinai sutampa su mirties patirtimi, apie ką liudija daugybė psichologinių tyrimų.
Aplinkos psichoterapija
Hospise itin svarbi namų aplinka. Čia nėra griežtų sanitarinio epidemiologinio režimo taisyklių. Palatose su ligoniais gali būti naminių gyvūnų, brangių ligoniui iš namų atsineštų daiktų. Ant sienų galima pakabinti mėgstamas „namų“ nuotraukas. Bet kada – dieną ar naktį – čia gali ateiti giminės ir pasilikti su ligoniu neribotam laikui. Aplinkos terapija – tai estetinė, meno terapija, kurioje svarbu viskas, kas aplinkai suteikia grožio: gėlės, muzika, paveikslai, skulptūros. Bet svarbiausia – žmogiškųjų santykių grožio kūryba.
Hospiso idėja – tai laisvė, laisvas pasirinkimas. Hospise pagrindinis asmuo yra ligonis, o ne tas, kuris „aukštesnis“ administracinėje struktūroje.
Aplinkos psichoterapija susijusi su grupine psichoterapija, kurią vykdo ne vienas ar du žmonės, bet bendra hospiso personalo komanda. Todėl kiekvienas pacientas apsupamas dėmesio, o personalas yra pasiruošęs išgirsti kiekvieno ligonio troškimą ir bandyti palengvinti jo kančias. Ligonis turi teisę „atsirinkti“ tą personalo darbuotoją, kuris jam simpatiškiausias ir dvasiškai artimas. Hospiso idėja – tai laisvė, laisvas pasirinkimas. Hospise pagrindinis asmuo yra ligonis, o ne tas, kuris „aukštesnis“ administracinėje struktūroje. Prie ligonio būna tas, kuris jam artimiausias: tai gali būti sanitarė, o po to – medicinos sesuo, gydytojas, vyr. gydytojas…
Aplinkos psichoterapijai labai svarbus hospiso interjeras, gyva gamta. Niekas taip nenuramina ir neharmonizuoja paciento, kaip gamta. Todėl mes trokštame, kad hospisą suptų sodas, kad ligonis galėtų liesti gėles, medžius, žemę ir vandenį, kad žvilgsnis neatsitrenktų į sieną, o galėtų žvelgti į tolumas ir matyti dangaus erdves ir žvaigždžių „jūrą“ – tai, kas nuskaidrina jausmus ir suteikia amžinybės pojūtį.
Svarbūs ir gamtos garsai, taip pat juos imituojanti muzika: raminamai veikia įrašai su upeliukų čiurlenimu, lietaus lašai, krentantys nuo stogo, ramus jūros bangų ošimas. Naudojama klasikinė muzika. Svarbi ir varpo garso terapija. Pagal senas rusų bažnytines tradicijas ligoniams ir mirštantiesiems būdavo sukuriamas ypatingas garso ritmas, tapdavęs kelrodžiu, švyturiu, padedančiu ligonio ar mirštančiojo sielai pereiti per erdvę į aukščiausias sferas. Šį metodą atradome tirdami senąsias rusų pagalbos tradicijas ligoniams ir mirštantiesiems, bandydami įdiegti naujas neverbalines bendravimo su pacientu formas.
Ritmas yra mūsų gyvenimo pagrindas: įkvėpimas – iškvėpimas, potvynis – atoslūgis, saulėtekis – saulėlydis. Gamtoje viskas paklūsta ritmo dėsniui. Yra natūralūs ir patologiniai ritmai. Televizijos sukurti dirbtiniai ritmai sukelia patologines reakcijas: šviesos mirgėjimas ekrane į savąjį ritmą įtraukia akies tinklainę, kuri, savo ruožtu, paveikia galvos smegenų kraujagysles. Rezultatas – civilizacijos „pasiekimų“ sąsaja su padidėjusiu insultų, infarktų, neurozių skaičiumi. Psichoterapeutams taip pat žinomas ryšys tarp narkomanijos ir roko muzikos. Tiek vienas, tiek kitas sukelia priklausomybę, slopina smegenų veiklą.
Krikščioniškoje tradicijoje turime „amen, amin“, induizme – „om, aum“. Ar tai neprimena varpo gaudesio?
Biblijoje rašoma: „Pradžioje buvo Žodis, ir Žodis buvo pas Dievą ir Žodis buvo Dievas (Jn, 1–1). „Žodį“ mes suvokiame kaip garsų derinį, o organizuotas garsas yra pasaulio būties pagrindas. Daugelis religijų turi vadinamuosius šventus žodžius. Krikščioniškoje tradicijoje turime „amen, amin“, induizme – „om, aum“. Ar tai neprimena varpo gaudesio?
Yra mokslinių tyrimų, teigiančių, kad kiekvienas žmogaus kūno organas yra suderintas su atitinkamo aukščio garsu, ir visas organizmas it subtilus muzikinis instrumentas rezonuoja su garsiniu aplinkos lauku. Žemi garsai stabilizuoja psichiką, o aukšti – destabilizuoja. Rusų muzikiniame folklore į Dievą kreipiamasi varpo garsu, o į demonus – švilpimu.
Mes naudojame bronzines plokštes, imituojančias varpo garsą. Ligoniams buvo siūloma atrasti maloniausią toną, po to nustatyti smūgių ritmą ir jų jėgą į plokštę. Tai sumažino kai kurių pacientų skausmą. Skausmo sumažėjimą neigdavę pacientai nuo tokio garso užmigdavo. Klausydamiesi varpo, ligoniai nugrimzdavo į relaksacijos būseną, patirdami sudėtingų išgyvenimų. Jie pasakojo apie prasiplėtusią erdvę, pailgėjusio laiko pojūtį, išgyvenimus, artimus religiniam atsivėrimui. Jie matė savo kūną iš šalies, jautė, kaip su garsu jie tirpsta erdvėje, pakyla į kitas sferas. Tikintys pacientai pasakojo apie šventųjų regėjimą. Beveik visi kalbėjo apie tai, kad garsas padėjo jiems įveikti ligoninės sienas ir susilieti su gamta.
Ypatingas dėmesys buvo skiriamas kvapams. Gerai ligonio savijautai svarbu grynas oras, fitoterapija. Ligoniui labai svarbios senos – „iki ligos“ – fotografijos. Pagyvenusio paciento ar pacientės jaunystės fotografijos sukuria geresnį kontaktą su personalu, o „geriausių laikų“ išgyvenimas padeda taip pat pamatyti ir įvertinti save. Svarbios ir tėvų nuotraukos.
Naminių gyvūnų terapija yra svarbus terapijos būdas, nes gyvūnai teikia emocinę šilumą, kuri nepalyginama su jokiu kitu emocijų šaltiniu.
Pasakų terapija – ypatinga terapijos rūšis
Psichoterapeutas Erikas Berne asmenybę buvo suskirstęs į 3 sąlyginius aspektus: vaikiškąjį „aš“ – emocionaliosios sferos įvaizdį, kuris vadovaujasi „noriu – nenoriu“, „patinka – nepatinka“ principais; tėviškąjį „aš“, įkūnijantį žmogaus valią ir save išreiškiantį sąvokose „galima – negalima“, „gerai – blogai“; suaugusiojo „aš“, intelekto įvaizdį, leidžiantį dviem pirmiesiems pradams susijungti kompromiso būdu. Skirtingais gyvenimo laikotarpiais žmoguje vyrauja vienokie ar kitokie „aš“. Paskutinėje ligos stadijoje žmogus tampa bejėgis, neretai pavirstantis kaprizingu vaiku, ir šis aspektas tampa vyraujantis jo asmenybėje.
Ligonį dažnai gelbsti „vaikiško“ modelio elgesys, nukreipiantis nepageidaujamas mintis ir leidžiantis „atsijungti“ nuo visko, su kuo negali susidoroti logika.
Žmogus prieš save mato mirtį. Visa aplinkos realybė liudija, kad išvengti mirties neįmanoma. Tėviškojo ir suaugusiojo „aš“ logika neteikia jokios vilties. Bet į pagalbą gali ateiti vaiko „aš“, išreikštas kūrybine fantazija: atsiranda tikėjimas stebuklu. Prisiminkite vaiką, trokštantį skrieti ant žirgo ir pasikinkantį kėdę. Ir nėra tokių aplinkybių, kurios sustabdytų tokią fantazijos jėgą. Žmogaus vaizduotės galimybės beribės, o sergančio žmogaus „vaikiškas“ tikėjimas stebuklu labai dažnai palengvina kančias ir „apsaugo“ nuo nereikalingų papildomų išgyvenimų: „Neaišku, kas, bet kažkoks stebuklas gali išgelbėti iš ligos, nuo mirties...“
Jei stebuklu nepatikima, vaizduotė pasiūlo kitą „išsigelbėjimo variantą“: gyvenimą paversti sapnu, ir tuomet mirtis tampa paprastu vaizdo pasikeitimu. Ligonį dažnai gelbsti „vaikiško“ modelio elgesys, nukreipiantis nepageidaujamas mintis ir leidžiantis „atsijungti“ nuo visko, su kuo negali susidoroti logika.
Prisiminkime pasaką apie Miegančiąją gražuolę. Mirtis čia yra sapnas, ir galimybė atsibusti po šimto metų suteikia vilties, nereikalaujančios jokių loginių įrodymų. Princas, ieškantis nuotakos, įsimyli ją sapne, kurį jam padovanoja geroji fėja Sireni. Jo atsigręžimas į praeitį yra ne kas kita, kaip žmogaus veržimasis į auksinį žmonijos amžių, kuriame meilės ir nemirtingumo, grožio ir pergalės paslaptys įsilieję į likimą. Gėrio pergalė šioje senoje pasakoje yra ir pergalė prieš mirtį.
 |
Kalbėdami apie pasakų terapiją negalime nepaminėti teatro terapijos. Tais laikais, kai buvo laikomasi nuostatos, kad ligonis neturi sužinoti tiesos apie diagnozę ir ligos prognozę, namų sąlygomis sukūrėme saviveiklinį psichoterapinį teatrą, kurį pavadinome Komtemuk (Muzikinių paveikslų kompanijos teatras). Teatrui surinkome didžiulį senų kostiumų garderobą, naudojome vėduoklių kolekciją, o vakarais vaidindavome pasakų siužetus su paslėpta informacija apie mirtį. Pacientas, ateidamas į renginį, įsimaišydavo į aktorių, muzikantų, poetų būrį, ir niekas nežinojo, kas yra kas. Grojant muzikai žmonės apsirengdavo karnavaliniais kostiumais, kiekvienas prieidavo prie veidrodžio ir turėdavo sukurti tą paveikslą, kurį padiktuodavo jam vienas ar kitas muzikos kūrinys.
Situacijos neapibrėžtumas, įsikūnijimas kokiame nors vaidmenyje (princo ar princesės su prabangiais šilkais), stebuklinga muzika, pasakos, kurių siužetuose paslėpta mirtis, suteikia galimybę mums pamatyti akimirkos persikeitimo efektą. Prisilietus prie pasakos pasaulio grožio, paciento viduje džiūgaudavo vaikas. Atsisveikindamas su pasaka suaugusysis dėkojo jam už pagalbą ir paramą, pareikšdamas, kad suprato viską taip, kaip reikia, ir paskutines savo valandas prisimins šiandienį įvykį, kuris jį sustiprins.
Tikriausiai panašiai galima būtų kalbėti ir apie lėlių terapiją. Papasakosiu pavyzdį iš savo praktikos. Buvau iškviestas į konsultaciją pas jauną moterį, kuriai (jai prašant) onkologai pasakė, kad nei chemoterapija, nei spindulinė terapija jos jau nebeišgelbės. Ėjau nežinodamas, kaip ją galėčiau paguosti, kaip galėčiau padėti. Bet ji laukė mano pagalbos. Atėjęs pas ligonę aš... ištraukiau gražią lėlę – berniuką su senoviniais princo rūbais. „Kas tai?“ – nustebinta paklausė ji. „Tai princas Spragtukas. Išgirdęs apie Jūsų nelaimes atėjo į pagalbą.“ Mes beveik nekalbėjome apie ligą, pokalbis vyko pasakos kalba. Aš išėjau, o princas pasiliko. Giminaičiai pasakojo, kad ji dėdavo jį prie skausmingų vietų ir taip lengvindavo kančias. Iki paskutinio momento princas buvo su ja.
 |
| Dr. Andrejus Gnezdilovas |
Žinoma, kad pagyvenę žmonės, kenčiantys nuo sklerozės ir atminties sutrikimų, sunkiai bendrauja žodžiais. Kontaktą ir šilumą suteikia bendravimas su vaizdų ir žaislų, primenančių ar vaizduojančių žmones ar gyvūnėlius, pagalba. Ligonis dažnai perkelia į jį savo jausmus ir gauna iš jo emocinę paramą. Jausmai, kuriuos sukelia artimieji ir draugai, yra perkeliami į žaislą, ir tai tampa šio ne visai tradicinio psichoterapijos metodo pamatu. Reikalingos lėlės, sukurtos kad ir ne meistriškai, ne profesionaliai, bet iš „dūšios“, kaip sakoma apie vienetines prekes, turinčias savo nepakartojamą žavesį ir talpinančias savyje tą gėrio ir šilumos užtaisą, kuris toks reikalingas mūsų pacientams. Ligonis, begaliniai trokštantis gerumo ir atjautos, neklysdamas atras, kas jam būtina...
Neverbalinė psichoterapija
Viena iš svarbiausių psichoterapijos rūšių yra vadinamoji neverbalinė (nežodinė) psichoterapija. Žinomos trys neverbalinių kontaktų rūšys: fizinė, emocinė, intelektualinė.
Fizinis kontaktas. Visi mes turime asmeninę erdvę, kurioje yra mūsų balsas, atstumas nuo kitų žmonių. Vieno žmogaus prisilietimas prie kito jau yra kito žmogaus asmeninės erdvės ribų peržengimas. To įsibrovimo tikslas, priklausomai nuo aplinkybių, sukelia atitinkamų pasekmių. Apie fizinį kontaktą daugiausia žino gydytojai. Prisilietimas prie kito žmogaus, teikiant jam informaciją (ar gaunant ją iš ligonio), suteikia artumo, atjautos, labai natūralaus kontakto pojūtį. Rankos paspaudimas – tai ne tik tradicija, kurioje išsaugota atmintis apie laikus, kai tai buvo gestas, parodantis, kad rankoje nėra akmens ar kito ginklo. Rankos paspaudimas šiandien – tai fizinis kontaktas, padedantis bendradarbiauti.
Emocinis kontaktas. Ne paslaptis, kad būtent minioje, apsupti visiškai nepažįstamų žmonių, mes jaučiame simpatiją ar antipatiją. Mumyse veikia tam tikri archetipai, skatinantys pripažinimą ar atmetimą. Būtent ši mūsų psichikos ypatybė suteikia galimybę medicinos darbuotojui tarnauti, pagelbėti, rasti visavertį kontaktą su pacientais, trokštančiais gerumo ir supratimo. Tokio kontakto pasekmės neįkainojamos. Prisiminkime, kad tie patys vaistai, kuriuos išrašo skirtingi gydytojai, veikia skirtingai...
Intelektualinis kontaktas. Visų pirma –tai bendravimas su ligoniu vaizduotės, supratimo, minčių lygmeniu. Toks bendravimas neegzistuoja be kitų tipų kontaktų. Vienas pagrindinių hospiso uždavinių – mokėjimas klausytis, neperšant savo nuomonės, atjausti ir palaikyti ligonį. Fizinis kontaktas, papildant jį emociniu ir intelektualiniu – tai patys paprasčiausi veiksmai: buvimas šalia ligonio netgi tomis minutėmis, kai ligonis be sąmonės, laikymas už rankos, sukuriant saugumo jausmą, mokėjimas nuvyti vienatvę, teikti ligoniui psichologinę pagalbą ir paramą.
Ypač norėtųsi pabrėžti psichoterapinius santykius su dvasininku. Krikščioniškoje tradicijoje yra išpažinties paslaptis. Žmogui, jaučiančiam kaltę, reikia ne tik pašnekovo, bet ir to, kas dovanotų atleidimą. Išrišimo paslaptis teikia vilties, ji atgimsta, kai ištariami žodžiai: „Dėl sielos ir dvasios išgijimo...“ Netgi jei kūnas lieka sergantis, išgyja siela, ir tuomet įmanoma priartėti prie amžinojo gyvenimo. Sielos apvalymas naikina sielos skausmus, palengvindamas fizines kančias. Pasaulis, kuriame yra Dievas, yra teisingas, jame yra gyvenimas ir nėra mirties. Tai teikia paguodą ir nusiraminimą.
Vertė Vida Grigaliūnaitė-Plerpienė