 |
|
EPA nuotrauka |
Bažnyčios tyla dėl homoseksualų santuokų yra bergždžia. Taip praėjusį mėnesį sakė Vokietijos vyskupų konferencijos vicepirmininkas Franzas-Josefas Bode interviu laikraščiui „Neue Osnabrucker Zeitung“. Vyskupas klausė, ar neturėtume būti teisingesni, turint mintyje, kad vienalytėse sąjungose yra daug gero, pozityvaus, teisingo. Ir dar – galbūt reikėtų susimąstyti apie jų laiminimą, kurio nereikėtų painioti su Santuokos sakramentu.
„Man rūpi esminiai klausimai dėl to, kaip elgiamės vieni su kitais. Nors „santuoka visiems“ akivaizdžiai skirtinga nuo Bažnyčios sampratos, dabar ji tapo politine tikrove, – sakė Osnabriuko vyskupas. – Turime savęs paklausti, kaip mes sutinkame tokius santykius kuriančius ir Bažnyčiai priklausančius žmones, kaip palydime juos pastoracijoje ir liturgijoje.“
Vokietijos parlamentas civilines homoseksualų santuokas įteisino 2017 m. birželį. Rudenį susituokė pirmosios tos pačios lyties poros. Dauguma Vokietijos protestantų bažnyčių laimina tokias sąjungas sudariusius asmenis, dalis tuokia. Osnabriuko vyskupo interviu pagavus kitų žiniasklaidos priemonių dėmesį paaiškėjo, kad mėnesiu anksčiau iš esmės tą patį kitam vokiečių leidiniui teigė Miunsterio vyskupas augziliaras emeritas Dieteris Geerlingsas: „Nesu už „santuoką visiems“, bet jei du homoseksualūs asmenys kuria santykį, yra atsakingi vienas už kitą, tuomet galiu laiminti jų abipusį įsipareigojimą.“
Esama nuomonės, kad palaiminimas – Dievo gailestingumo ženklas ir nereikėtų jo atsakyti tikintiesiems, kurių gyvenimas ne visiškai atitinka Bažnyčios, laikančios santuoką neišardoma vyro ir moters sąjunga, mokymą. Kita vertus, baiminamasi, kad palaiminimas reikš homoseksualių santykių pateisinimą ir suskaldys Bažnyčios vienybę.
Štai amerikietis Francis X. Maier, Filadelfijos arkivyskupo patarėjas, katalikiškame žurnale „First Things“ kvestionuoja Vokietijos vyskupų konferencijos vicepirmininko pasiūlymą, teigdamas, kad naivu tikėtis, jog plačioji visuomenė palaiminimo bažnyčioje nepainios su vestuvėmis. Jis siūlo JAV vyskupams parengti laišką, reaguojantį į šį pasiūlymą, ir jį išsiųsti broliams Vokietijoje. Jis galėtų būti toks:
„Rašau kaip vyskupas, suprantantis jūsų atjautą vyrams ir moterims, kuriuos traukia tos pačios lyties asmenys. Mus jungia ir bendras troškimas pagilinti Bažnyčios kaip gailestingumo ir supratingumo šaltinio vaidmenį.
Nepaisant to, pastaruoju metu atvirai siūlėte Vokietijos vyskupams diskutuoti apie „palaiminimą“ tos pačios lyties katalikų poroms. Turtbūt leisite vyskupui iš kitos šalies įsitraukti ir išplėsti šią diskusiją, nes kolegialaus atvirumo dvasia turiu jums pasakyti, kad toks pasiūlymas yra rimtai klaidingas ir kenksmingas. Leiskite man trumpai šias mintis išplėtoti.
Bažnytinis palaiminimas asmeniui, esančiam tam tikroje gyvenimo situacijoje, tampa paskatinimo ženklu. Šiuo atveju „palaiminimas“ reikštų paskatą homoseksualų sąjungoms. Neišvengiamai tai, kas yra moraliai bloga, būtų tvirtinama kaip gera. Be to, toks „palaiminimas“ dar labiau apsunkintų moralines mūsų visuomenės painiavas ir, laikui bėgant, sukeltų daugiau kentėjimų. Daug tikinčiųjų katalikų būtų rimtai suklaidinti.
Bažnyčia ne veltui pabrėžia seną maksimą lex orandi lex credendi (liet. kaip meldžiamės, taip tikime). Naujovė liturgijoje yra naujovė tikėjime. Naujų apeigų sukūrimas reikštų naują doktriną, kuri būtų išmokstama ne teoriškai, o per praktiką. Naujos apeigos, kurias, panašu, siūlote, prieštaraus tam, ko reikalauja Evangelija ir ko mokė Bažnyčia du tūkstantmečius, gal ir dviprasmišku būdu, bet vis tiek žalingu.
Pagrindinis etinis standartas, kurio laikosi mūsų sekuliarūs amžininkai, yra laisvas sutikimas abipusiam malonumui. Todėl bet kuri seksualinė veikla yra moraliai pateisinama, kol remiasi laisvu sutikimu. Iš principo tai reiškia, kad visokie lytiniai santykiai geri – eksperimentiniai ar tikslingai nevaisingi, heteroseksualių ar homoseksalių, vedusių ar neįsipareigojusių vienas kitam asmenų. Šis sekuliarus lytiškumo apibrėžimas prieštarauja Evangelijai, giliausioms žmogaus asmenyje įrašytoms tiesioms ir autentiškai jo gerovei.
Tuo metu katalikiška meilės etika siekia padėti žmonėms pasiekti laimę, asmeninę pilnatvę ir gyvenimą, įsišaknijųsį Jėzuje Kristuje ir tiesoje. Nė vienam iš mūsų, turinčiam pastoracinę tarnystę, tai nėra vien abstrakčios idėjos. Legalizmui ir perdėtam griežtumui čia nėra vietos, bet taip pat nėra ir neteisybei.
Galų gale, Vokietijos vyskupams nutarus teikti tokį „palaiminimą“, neišvengiamai išaugtų viešos schizmos Bažnyčioje rizika. Naujų apeigų, pateisinančių homoseksualius santykius, įvedimas Vokietijoje, padalytų Kristaus kūną. Tai, kuo tikima ir kas švenčiama Vokietijoje, dramatiškai skirtųsi nuo to, kuo tikima ir kas švenčiama Jungtinėse Amerikos Valstijoje, Afrikoje, Lenkijoje ir kitur. Tokį „palaiminimą‘ kolektyviai patvirtindami Vokietijos vyskupai sulaužytų Bažnyčios vienybę. Nes kaip galėtume būti tikroje eucharistinėje vienybėje, nesutardami dėl esminių moralės ir malonės būsenos klausimų?
Šv. Ireniejus pažymi, kad Bažnyčios mokymo vienybė yra pagrįsta apaštalų mokymo tiesa. Ši vienybė yra esminė vyskupiškai vidinei darnai. Bet kuris šios vienybės tiesoje gadinimas, net ir dėl tariamos atjautos, iš tiesų yra žalingas visai Bažnyčiai ir evangelinei misijai.
Prašau priimti šią gilaus susirūpinimo išraišką, bičiuliškai teikiamą dėl mūsų katalikų tikinčiųjų labo.“
Parengė Rosita Garškaitė