Quantcast
Viewing all articles
Browse latest Browse all 14789

Rašytojos Virginijos Rimkaitės laimės kvadratas

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Joanos Sribaliūtės nuotrauka

„Įdomi, perspektyvi, savita“, – taip jauną rašytoją Virginiją Rimkaitę apibūdina literatūros kritikai. Jos pirmi kūriniai vos pasirodę sulaukė įvertinimo. Debiutinė apysaka „21 a“ laimėjo 2017 metų Lietuvos rašytojų sąjungos rengiamą „Pirmosios knygos“ konkursą, dabar apdovanota Kazimiero Barėno literatūrine premija.

Kazimiero Barėno literatūrinė premija įsteigta lietuvių išeivijos Didžiojoje Britanijoje veikėjų Marijos ir Kazimiero Barėnų sumanymu paskatinti jauną gabų prozininką. Premijos steigėja – Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, kurioje teikimo iškilmės šįmet vyko jau devintą kartą. Šią premiją jau yra pelnę rašytojai: Laura Sintija Černiauskaitė, Andrius Jakučiūnas, Ieva Toleikytė, Aleksandra Fomina, Jurga Tumasonytė, Tomas Vaiseta, Mykolas Sauka, Kazimiera Kazijevaitė-Astratovienė.

Vertinimo komisijos pirmininkė, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorė Rima Maselytė sakė, kad po ilgų svarstymų komisija iš 7 pretendentų išrinko V. Rimkaitės kūrinį ir laureatei linkėjo sėkmės kuriant įvairių žanrų literatūrą. „Jauna autorė stengiasi iškelti prasmės idėją ir ieškoti metafizinio centro“, – teigė rašytoja, komisijos narė Renata Šerelytė, kalbėdama apie apysaką „21 a“.

Jūsų debiutinė apysaka „21 a“ apdovanota Kazimiero Barėno premija. Su šiuo kūriniu tapote 2017 metų Lietuvos rašytojų sąjungos rengiamo „Pirmosios knygos“ konkurso laureate. 2016 m. pjesė „Virimo temperatūra 5425“ tapo Lietuvos nacionalinio dramos teatro dramaturgijos konkurso „Versmė“ laimėtoja. Kaip vertinate apdovanojimus? Ar jie Jums svarbūs?

Apdovanojimai savaime yra malonūs. Visiems jie teikia daugiau pozityvių išgyvenimų nei negatyvių. Taip pat liudija, kad kažkas skaito, kažkas pamato, kažkam svarbu. Tokia yra grįžtamoji reakcija. Kadangi K. Barėno literatūrinės premijos komisijoje buvo 5 nariai, tai yra liudijimas, kad 5 žmonės perskaitė mano knygą, o tai jau daug daugiau, negu aš tikėjausi (juokiasi).

„21 a“ yra absurdo apysaka. Esate minėjusi, kad absurdas komplikuotas ir ne visiems įdomus. Ar absurdas jums priimtiniausias kaip rašytojai ir kodėl?

Klausimas gana sudėtingas, nes iš pradžių reikėtų atsakyti, kas yra absurdas arba kas jis nėra. Ar esame žmonės absurdo fone, ar pati žmogaus egzistencija absurdiška; o gal tai tapatūs dalykai. Saugodamasi nuo šių pinklių, gal sakyčiau kiek kitaip – apysakoje yra absurdiškų vietų. Asmeniškai man jos pačios natūraliausios ir artimiausios realybei.

Iš kur atkeliauja tos absurdiškos situacijos. Tai vaizduotės kūriniai, o gal sapnai?

Tai išgalvota, tačiau įkvėpta. Susapnuotas tik vienas skyrius.

Koks yra fantazijos ir realybės santykis jūsų kūrinyje?

Apskritai riba tarp fantazijos ir realybės yra labai plona. Ar tai, kas vyksta mūsų galvoje, yra mažesnė tikrovė už tą, kuri vyksta aplink mus? Visą pasaulį suvokiame galvodami – per sąsajas, asociacijas, palyginimus. Jei pasaulyje visi objektai būtų vienodo dydžio, tai jie būtų dideli ar maži? Apysakoje beveik viskas sugalvota. Ar tai turi realybės atšvaitų? Ko gero, rastume.

Ar turėjo Jūsų kūrybai įtakos absurdo literatūros kūrėjai Franzas Kafka, Samuelis Beckettas ir kiti?

Aš nežinau, kas neturėjo įtakos kūrybai. Visas gyvenimas turėjo. Reikėjo 26 metų, kad ši knyga atsirastų. Kitas klausimas, ar Kafka man patinka. Taip, man jo kūriniai patinka. Becketto kūrybą taip pat žinau.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos nuotrauka

„21 a“ herojai turi keistus vardus pedagogas J., prekeivė B., apleistas vaikas L., kaimynė A., senelė Šd. Ar toks jų įvardijimas yra tam tikras kodas? Ar tie veikėjai absoliučiai išgalvoti, ar turi kažkokią dalį tam tikrų prototipų literatūroje ir gyvenime? Skaičiau ir tokią mintį, kad tai biblinių vardų pirmosios raidės – Jėzaus, Marijos, Marijos Magdalietės?

Ne paslaptis, kad apysakoje yra daug sąsajų su Evangelija pagal Joną. Kai kurie veikėjai iš tiesų žymi biblinius vardus. Evangelijos skyriuose liko ir daug bevardžių, numanomų veikėjų, pavyzdžiui, aštuonioliktame skyriuje minima su Petru kalbėjusi tarnaitė durininkė, antrame skyriuje minimi prekeiviai. Tai savotiškas Evangelijos antras planas, masuotė, apysakoje iškelta į pirmą planą. Kai kurie veikėjai tiesiog yra apysakos herojai, gyvenantys tik joje.

Apysakoje katės ir šuns vardai – Afroditė ir Dzeusas. Kas slypi už tokio įvardijimo?

Kaip jau esu kažkur akcentavusi, istorijos raidoje ne kartą vykusi dievų kaita, nykimas, demonizacija ir panašūs procesai. Dzeusas ir Afroditė anksčiau buvo vieni svarbiausių dievų senovės Graikijoje, dabar, tenka pripažinti, tiek graikų panteonas, tiek ir mums artimesnis pagoniškasis lietuvių bei prūsų, vargu ar daug kam aktualus teologine prasme. Man įdomu, ar esame panašaus proceso liudininkai.

Perskaitęs apysakos pavadinimą dažnas pagalvos apie 21 amžių, tačiau pasirodo, kad toks yra skyrių pavadinimų skaičius, kurių kiekvienas prasideda A raide. O gal čia visai kitoks sumanymas? Tam tikras kodas, paslaptis?

Paslaptys ir yra tam, kad nebūtų išaiškintos.

Siekis sukurti 21 apsakymą, kurio kiekvieno pavadinimas prasidėtų raide A, buvo pirminis sumanymas. Tą ir padariau. Leidyklai atrodė kitaip; mane visai lengvai įtikino, kad čia apysaka.

Be abejo, berašydama netikėtai pastebėjau ir tai, kad gyvename 21 amžiuje. Taip pat netyčia aptikau, kad Evangelija pagal Joną susideda iš 21 skyriaus. Apysakoje visi šie ir kiti mano norai, pastebėjimai bei atradimai nusėdo, kai kur ryškiau, kai kur blankiau išnirdami į paviršius. Pavyzdžiui, pirmame apysakos skyriuje paaukojamas pedagogas J., pirmame mūsų eros amžiuje nukryžiuojamas Jėzus Kristus, devynioliktame apysakos skyriuje vyksta tėvo V. ir simboliškos pedagogo J. laidotuvės, devynioliktame Evangelijos skyriuje laidojamas Jėzus Kristus, devynioliktame amžiuje F. Nietzsche pasakė garsiąją ištarą „Dievas mirė“, devynioliktame apysakos skyriuje ją atkartoja tarnaitė durininkė N.

Miestelis, kuriame vyksta veiksmas, lyginamas ir su Lyncho „Tvin Pyksu“, ir su bibliniu Kanos miestu. Man jis tarsi iš skirtingų dimensijų, paslaptingas ir kartu realus – nedidelė gyvenvietė su parapijos namais, smukle, pora daugiabučių. Toks mažas, vienišas miestelis, uždarantis visus savo griežtai apibrėžtoje erdvėje...

Jūs teisi, miestelis yra mažas, vienišas ir labai izoliuotas. Kone telpantis į dvidešimt vieną arą. Tai miestelis niekur niekada arba bet kur bet kada. Galbūt apysakos situacijose galima pasigesti mums įprastų dvidešimt pirmojo amžiaus dekoracijų, bet meskite į mane akmenį, jei dvidešimt pirmajame amžiuje nėra apysakos situacijų. Juokauju, nemeskite.

Apysakos veikėjai labai savotiški, jų poelgiai dažnai drastiški, tarpusavio santykiai baisūs, tačiau atrodo, kad Jūs juos užjaučiate ir suprantate. Ar aš klystu?

Neklystate; jei imčiausi vertinti, ko gero, visi apysakos veikėjai yra ir geri, ir blogi. Kai kurie jų poelgiai atrodo negailestingi, žiaurūs, bet daugiau ar mažiau logiški ir gal net pateisinami. Priklauso, kokį atskaitos tašką pasirinksi.

Apysakoje išryškinami svarbiausi Evangelijos fragmentai, tik nutinka jie absurdiškose situacijose, keistiems veikėjams. Ar taip parodoma XXI amžiaus gyvenimo beprasmybė?

Nežinau, ar beprasmybė yra šio amžiaus ypatybė, XX amžiuje lyg ir taip pat būta skundų dėl jos. Mes turbūt nesame niekuo išskirtiniai, kad pasaulis imtų ir tik dėl mūsų taptų kažkoks, kad ir beprasmis. Gal jis visada buvo toks. O gal tik mums, tokiems nuobodiems ir nuobodžiaujantiems, jis toks yra. Mes gimstame iš nieko dėl nieko – ir visais laikais taip. O tada prasideda interpretacijos: ar gimstame tam, kad numirtume, ar gimstame ir mirštame tam, kad grįžtume į pirminį nieką–viską–amžinybę.

Cituoju jūsų žodžius: į XXI amžių įžengėme palaidoję tiek Sūnų, tiek Tėvą, panaikinę hierarchiją ir pašalinę iš gyvenimo ritualą bei vertikalės ritmą, taip praradome ramybę ir tvarką. Ar yra vilties išsigelbėti iš šio chaoso? Ar tai ta šviesa, apie kurią kalbama pačioje knygos pabaigoje?

Dievulis apsukrus ir davė žmogui įvairių įrankių valdyti chaosą. Religija yra vienas iš tokių įrankių. Dvidešimt pirmame apysakos skyriuje yra kaimyno T. ir lapės dialogas. Lapė sako: „Tu sugriovei mūsų bažnyčią“, kaimynas T.: „Aš atstatysiu“, lapė atsako: „Ne, neatstatysi. Jau sugriovei.“ Panašus dialogas yra Evangelijoje, kai Jėzus išvaiko prekeivius iš šventyklos ir pasako: „Sugriaukit šitą šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu.“ Tai laikoma tikėjimo metafora. Nepaisant Bažnyčios siekio surasti būdų, kaip prisitaikyti prie moderniojo šių dienų žmogaus, kažkada žmonėms įsismelkusi abejonė palengva plinta kaip virusas. Dievo nužudyti neįmanoma. Nietzsche juk irgi nekalbėjo apie fizinę Dievo mirtį. Ar su šių dienų žmogaus racionalumu įmanoma atstatyti bažnyčią? Įmanoma, bet sudėtinga. Menas taip pat yra įrankis. Jis gal ir neišgelbės pasaulio, bet bent šiek tiek sutvarkys kažkurias jo kertes. Taigi, geriausia, jei jau nutarėme tapti atskirais, bandomis negyvenančiais individais, nemaitinti chaoso ir tiesiog individualiai nebekrėsti eibių.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Regimanto Tamošaičio nuotrauka

Jūsų kūrinyje daug ironiškų poteksčių. Esate minėjusi, kad savo veikėjus pamilote dėl jiems būdingų nesąmonių. Ar gyvenime esate ironiškas žmogus?

Ne. Nemanau.

Kalbėdama apie šiandienos problemas apysakoje remiatės Evangelija. Keistus herojus ir absurdiškus jų poelgius tarsi apriboja tūkstantmečių laikas. Gal tai žmogaus gyvenimo beprasmybė per amžius?

Galvoju, kad tai labai tiksli interpretacija.

Kokios vertybės Jums yra svarbios? O gal tiesiog – kas Jums yra svarbu?

Yra daug dalykų, kurie man yra svarbūs. Kalbant apie žmonių tarpusavio santykius, man labai svarbu pagarba. Manau, kad visi žmonės turi gerbti vienas kitą.

Ką mieliau buvo rašyti – pjesę ar apysaką? Kaip rašėte šią apysaką? Ar daug laiko prireikė ją sukurti?

Mieliau buvo rašyti apysaką, pjesę – sudėtingiau, todėl pastaroji man mielesnė. Dramaturgija neretai apsaugo nuo nereikalingos daugžodystės, tuščio plepėjimo, nebent jis yra reikalingas kažkuriai scenai. Pjesėje veikėjo kančią galima išreikšti dviem dialogo žodžiais, prozoje gali neužtekti kelių puslapių. Veikia kitokie dėsniai. Man kol kas sunku juos permanyti.

Pačią apysaką kūriau maždaug mėnesį, užrašiau per tris paras. Ne todėl, kad prasivėrė kūrybinė versmė ar atsirado iki tol neregėtai ypatinga žodžio pajauta – nesugebėjau nieko parašyti, kol neliko trijų parų iki Lietuvos rašytojų sąjungos organizuoto „Pirmosios knygos“ konkurso galutinio termino.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Gal jau sumanytas, o gal jau ir rašomas naujas kūrinys?

Ne; deja, ne.

Klaipėdos universitete baigėte lietuvių filologijos ir režisūros bakalauro studijas bei teatrologijos magistrantūrą. Esate rašytoja, kurios jau patys pirmi kūriniai buvo įvertinti, bet dabar pasirinkote studijuoti fotografiją. Kodėl?

Tai yra mano laimės kvadratas – teatras, kinas, literatūra ir fotografija. Tikiuosi, kad kvadratas man ir toliau atrodys visai nebloga geometrinė figūra. Ko gero, niekada neatsidursiu kuriame nors jos kampų. Bet kuriuo atveju, fotografija – labai gražus ir prasmingas darbas.

Jei reikėtų save apibūdinti, ką akcentuotumėte?

Vardą. Sakyčiau: „Mano vardas – Virginija.“

Ar vieta, kurioje gyvenate, yra svarbi kūrybai? Vieni sako, kad kuriančiam žmogui geriausia gyventi sostinėje, kiti ieško kažkokių ramybės salų. Jūs esate gimusi ir užaugusi Vilniuje, o dabar pasirinkote Klaipėdą. Kodėl?

Klaipėda yra žavus miestas. Dėl tuščių kelių. Ir tai nėra metafora. Nėra tokių spūsčių kaip Vilniuje. Tai labai palengvina gyvenimą ir neapkrauna jo nereikalingomis detalėmis. Pro langą matau žuvėdras. Žuvėdros ieško maisto. Gražu.


Viewing all articles
Browse latest Browse all 14789