Pilietinė pilnametystė

Evgenios Levin nuotrauka

Nuo sausio 1-osios su naujuoju įstatymu, suteikiančiu teisę įsigyti alkoholio tik nuo 20-ies metų, paradoksalioje situacijoje atsidūrė tie, kuriems tą lemtingą Naujųjų naktį buvo 18 arba 19. Tarp mano draugų rate pasigirdo pasisakymų: „Vėl tapau nepilnametis.“ Žinoma, tai daugeliu atvejų tebuvo pajuokavimai, tačiau toks pareiškimas rimtu tonu sukelia gilų liūdesį: pagrindiniu pilnametystės požymiu visuomenėje tampa teisė legaliai nusipirkti alkoholio...

Nepaneigsi, kad tai yra vienas iš pilnametystės dėmenų, tačiau tikrai nesvarbiausias. Pilietiškai žymiai svarbesnė yra galimybė dalyvauti rinkimuose. Pastaruoju metu jaunuomenė bruzda, abejodama nusistovėjusios normos teisingumu: rudenį Lietuvos Jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) 43-iosios Asamblėjos metu buvo svarstoma pozicija dėl balsavimo teisės nuo 16 metų įtvirtinimo.[1] 

***

Argumentas prieš: norint suteikti teisę balsuoti nuo 16 m., reikės keisti Konstituciją. 34-ajme jos straipsnyje teigiama: „Piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, turi rinkimų teisę.“ Paprastajam įstatymui pakeisti pakanka balsuojančių Seimo narių daugumos. Konstitucijos straipsniai keičiami kiek sudėtingesniu procesu: dviem balsavimais, tarp kurių daroma ne mažiau kaip trijų mėnesių pertrauka, o už pakeitimą balsuoja 2/3 visų Seimo narių[2]. Taigi, „Vote16“ tikrai priverstų Seimo narius „drūčiai“ paprakaituoti.

Argumentas už: Konstituciją sudarė žmonės, kurie gali klysti. Aukso veršis nėra nemirtingas. Konstitucija nėra dievybė. Ją sudarė žmonės, turintys tas pačias 46 chromosomas savo branduoliuose ir tuos pačius žmogiškus netobulumus. Taip, jie buvo intelektualai, daugelis — išskirtiniai savo sričių ekspertai. Bet visuomeniniai ir tarptautiniai santykiai yra dinamiški. Galima ginčytis dėl Konstitucijoje ginamų moralinių vertybių ilgaamžiškumo ir nepajudinamumo, bet ne dėl struktūrinių nuostatų. O balsavimo teisė nuo 16 metų atrodo labiau priskirtina pastarosioms.

Metaforiškai kalbant, Konstitucija yra tarnaitė, o ne ponia; įrankis, o ne tikslas. Valstybė ir piliečiai neturi būti Konstitucijos vergai. Konstitucijos sudarinėtojų tikslas buvo ne suvaržyti piliečių laisves, o nustatyti ribas, kad valstybės ir visuomenės bei individų tarpusavio santykiai harmoningai derėtų. Tam tikri laisvės apribojimai „išplaukė“ kaip antraeiliai ir neišvengiami „šalutiniai produktai“.

Belieka pridurti, kad Konstitucijoje numatyta galimybė keisti Konstituciją, vadinasi, net ir vertinant Konstitucijos sudarytojus kaip autoritetus, jie patys neatmetė galimybės, jog anksčiau ar vėliau pribręs reikalas imtis redagavimo.

Argumentas už: sudėtinga procedūra, nors ir kelianti tam tikrų iššūkių, neturi būti pakankamas argumentas „baidytis“ valingų ir teisingų sprendimų. Pagrindinis Parlamento darbas ir yra teisės aktų leidimas ir keitimas, tad jeigu vien dėl sudėtingumo nusimestų atsakomybę vykdyti Konstitucijos keitimo procedūrą, Seimas veltėdiškai išsisukinėtų nuo savų tiesioginių pareigų.

Argumentas už: pagal LR Konstituciją balsavimo teisė įgyjama nuo 18 metų, o mokslas privalomas iki 16. Vienas iš Konstitucinių principų yra vientisumas, t.y.: vienas Konstitucijos straipsnis turi derėti su kitu. Tačiau jeigu valstybė pagal Švietimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktą siekia „išugdyti kiekvienam asmeniui vertybines orientacijas, leidžiančias tapti doru, siekiančiu žinių, savarankišku, atsakingu, patriotiškai nusiteikusiu žmogumi”[3], tai tam turi būti valstybės taikoma priemonė, kuri bendrąja prasme yra švietimas. Jis tėra privalomas iki 16 metų. O balsavimo teisė (kuri šiaip jau yra vertybės, vadinamos pilietiškumu, viena iš teisių ir tuo pačiu pareigų),  įgyjama nuo 18, tad paradoksaliai atsiranda savotiška 2 metų spraga. Žinoma, Konstitucija niekaip neįpareigojama privalomą formalų ugdymą sieti su neformaliu pilietiniu ugdymu, tačiau gana logiška, kad jeigu valstybė teigia siekianti ir įsipareigojanti ugdyti jaunos asmenybės vertybes, tai ji turėtų taikyti privalomus (nepilnamečio atžvilgiu) būdus, o ne laisvai pasirenkamus. Šį nenuoseklumą, nors ir netiesioginį, galima taisyti dvejopai:
 1) keičiant Konstituciją. Arba 34 straipsnį, įvedant „Vote16“ nuostatą, arba 41-ąjį, vėlinant privalomo mokslo amžiaus ribą. Procedūrinis galvos skausmas būtų tas pats.
 2) Švietimo įstatyme atsisakant vertybinio ugdymo. Tačiau jeigu valstybė net normatyviškai neįteisintų doro žmogaus ugdymo, kiekvienai jaunai lietuvių šeimai galėčiau pasakyti „iki susitikimo Bergene“.

***

Argumentas prieš: 16-mečiai nors ir padidins aktyvių rinkėjų imtį ir skaičių, bet ne procentą. Savaime suprantama, kad, įvedus teisę balsuoti nuo 16 metų, padidės rinkėjų skaičius. Daugiau ar mažiau — nesiginčysime. Tačiau diskusijose pasigirsta nuomonių, jog sumažės rinkiminio aktyvumo procentas (t.y.: iš naujai įgalintų piliečių į rinkimus įsitrauks mažesnė dalis, nei įsitraukdavo iki šiol — taip bendras šalies rinkiminis aktyvumas dar labiau kris). Jei tai būtų tiesa, padidėtų neįvykusių referendumų tikimybė, kadangi tam, kad referendumas būtų laikomas įvykusiu, reikia, jog jame dalyvautų bent pusė balso teisę turinčių piliečių[4]. Tačiau nuomonės tėra nuomonės. Jas šįkart nesunku patikrinti apžvelgus Lietuvos demografinius duomenis ir keleto pastarųjų rinkimų rezultatus.

2016 metais Seimo rinkimuose 18—24 metų amžiaus rinkėjų aktyvumas buvo 38,1%[5].

2016 metų  Seimo rinkimuose balsavimo teisę turėjo 2513297 piliečiai[6]. 2017—ųjų metų pradžioje Lietuvoje gyveno 61191 šešiolikmečių ir septyniolikmečių[7], kurie sudarytų maždaug 2,3768% elektorato, suteikus jiems rinkiminę teisę.

2016 metų Seimo rinkimų aktyvumas — 50,61%[8], 2014 metų Prezidento rinkimų — 52,23%[9] (pakartotiniuose — 47,37%[10]), 2015 metų savivaldybių Tarybų rinkimų — 39,78%[11]. Paskutinių trijų referendumų aktyvumas (dėl trijų Konstitucijos straipsnių keitimo, dėl Visagino atominės elektrinės statybų ir dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo) atitinkamai buvo 10,92%[12], 52,58%[13] ir 42,37%[14]. Drįstu teigti, kad balsavimo aktyvumui svyruojant „aplink“ 50% barjerą, net tie keli šešiolikmečių ir septyniolikmečių procentai turi nemenkų šansų pavirsti lemiamais.

***

Argumentas už: Europos Parlamentas nuo 2015-ųjų ragina šalis sulyginti teisės balsuoti suteikimo amžių. Tarptautiniame žaidime galioja ta pati taisyklė, kaip visuose kituose: draugai visada praverčia. Solidarizavimasis su kitomis valstybėmis bei tarptautinėmis institucijomis prideda „svorio“ valstybei[15]. Būdama ES nare, Lietuva turi kryptingai reaguoti į organizacijos, kuriai pati priklauso, politiką. Kita vertus, absoliuti dauguma ES narių teisės balsuoti nuo 16 metų dar neįsivedė. Mes galime būtų vienais pirmųjų inovacijos propaguotojų, galime būti ir pasyviaisiais stebėtojais, palauksiančiais, kol galėsime pasimokyti iš kitų, o ne savų klaidų.

Argumentas prieš: Quid licet Iovi, non licet bovi[16]. Jeigu Estijoje ir Austrijoje rinkimų teisės nuo 16 metų įteisinimas lėmė aukštesnį rinkiminį aktyvumą, tai dar nereiškia, kad tokį patį poveikį šis įgalinimas turės ir kitoje šalyje. Šalys tarpusavyje skirtingos daugeliu aspektų, net ir lyginant Baltijos šalis.

Argumentas prieš: korealiacija nenurodo priežastinio ryšio. Ši frazė — sociologiją tyrinėjančių studentų „bread and butter“. Korealiacija gali būti paprasčiausias atsitiktinumas. Korealiacijoje gali įsiterpti kitas, vadinamasis kontrolės kintamasis[17], t. y.: ryšys tarp dviejų reiškinių gali būti nulemtas trečio veiksnio. Apskritai, bet kurioje principinėje diskusijoje rėmimasis kitų šalių pavyzdžiais, asmenybėmis ar organizacijomis neįrodo arba nepaneigia principo. Rėmimasis analogu tegali būti pavyzdys ar iliustracija, bet niekada nepaaiškins priežasties. „Veikia 27-iose ES valstybėse, todėl greičiausiai veiks ir Lietuvoje“ — ar tai yra argumentuotas teiginys? Taip, bet ne iš principo. Taip, jis leidžia numatyti, prognozuoti. Tačiau tėra prielaida, o ne garantuoti leidžiantis įrodymas.

Argumentas prieš: Raginimas nėra įpareigojimas. Teisiškai Lietuva šiuo atveju gali nepaklusti „raginimui“, jeigu jai taip atrodo geriau.  Europos Parlamentas savo posėdyje 2015 lapkričio 11 d. oficialiai pareiškė raginąs šalis nares priimti balsavimo teisę nuo 16 metų[18]. Tačiau Konstitucijoje įtvirtintas Lietuvos įsipareigojimas laikytis Seimo ratifikuotų tarptautinių sutarčių, nes šios tampa Respublikos teisės dalimi[19]. Būtent sutartčių, o ne raginimų. Taigi, teisiškai valstybė turi pilną teisę nesutikti su Europos Parlamento raginimais. Ar nesutikimas šiuo klausimu pakenktų Lietuvos tarptautiniam įvaizdžiui? Šią akimirką mažai tikėtina, nes „Vote16“ yra idėja, apie kurią tebediskutuojama 26-iose iš 28 ES šalių.

***

Argumentas už: balsavimo įpročio skatinimas. Kuo anksčiau piliečiai pradės balsuoti, tuo greičiau išsiugdys balsavimo įprotis. Mažiausiai aktyvią — 18—25 metų amžiaus grupę pakeitus 16—23 metų grupe vyresniųjų grupių aktyvumas, kaip manoma, turėtų progresuoti. Tai turėtų džiugių rezultatų ilguoju laikotarpiu. Galų gale, mokyklos vaidmuo pilietiniame ugdyme turėtų tiesioginę galimybę labai ženklai išaugti; pilietiškumo pagrindų pamokos galėtų pakeisti savo formą: jų metu apžvelgiant esamo laikotarpio šalies aktualijas, partijų bei politikų pozicijų skirtumus, jaunoji karta noriau susidomėtų politika. Todėl ir anksčiau pateiktas „nenuoseklumas Konstitucijoje“ būtų pašalinamas. Kita vertus, išaugtų šališkumo galimybė: kiekvienai Lietuvos mokyklai suteikti po politiškai apsišvietusį mokytoją, neangažuotą nė vienai politinei doktrinai arba partijai, yra beveik utopinė vizija. Plačiau šališkumo argumentas bus apžvelgtas toliau.

Argumentas prieš: ne visada papuls rinkimai esant 16 ar 17 metų, taigi visi argumentai „už“ praras prasmę. Lietuvoje reguliariai vyksta ketveri rinkimai: Seimo, Prezidento, Europos Parlamento, savivaldybių tarybų—merų. Retsykiais tarp jų dar įsiterpia referendumas. Kokia tikimybė, kad bent vieni rinkimai nevyks per dvejus metus? Artimiausi Europos Parlamento rinkimai Lietuvoje sutaps su Prezidento rinkimais: 2019, 2024, 2029, 2034, 2039 metais. Seimo rinkimai vyks 2020, 2024, 2028, 2032, 2036, 2040. Savivaldybių tarybų—merų — 2019, 2023, 2027, 2031, 2035, 2039. Taigi, 22 metų laikotarpyje iš eilės dveji „berinkiminiai“ metai bus 2021—2022, 2025—2026 ir 2037—2038. Ar trys atvejai — pakankamas dažnis kontraargumentui? Manau taip, jeigu nevyktų referendumai (mažai tikėtina), nesikeistų kadencijų trukmė (gana tikėtina) ir nevyktų neeiliniai rinkimai (gana tikėtina).

***

Argumentas už: senėjant visuomenei, jaunimo politinė įtaka vis mažėja. Teisės balsuoti nuo 16 metų įvedimas šią situaciją šiek tiek ištaisytų. Ištaisymo mąstas didėtų ilguoju laikotarpiu, turint omenyje balsavimo įpročio formavimąsi. Ar teisinga, kad valstybinius sprendimus priima senoji karta, nors didžiąją sprendimų vaisių dalį raškys jaunoji karta? Ne. O ar demokratiška? Taip, nes tai — daugumos valia. Šį reiškinį kiek sušvelnintų jaunuomenės elektorato praplėtimas. Demokratijos būtų tiek pat, o teisingumo, bent jau vienu požiūriu, — daugiau.

Argumentas prieš: įvairios pilietinės akcijos ir taip ženkliai padidino jaunimo aktyvumą rinkimuose nuo 19 proc 2012 metais Seimo rinkimuose iki 32 proc. 2016 metais Seimo rinkimuose. Principinis kontraargumento kontraargumentas: jeigu veikia, ar to pakanka, kad nebesistengtume, jog veiktų dar geriau? Baikit, nemanau. Tenkintis vidutine situacija, kai turimos priemonės leidžia siekti geros situacijos, būtų arba tingėjimas, arba konformizmas.

Empirinis kontraargumento kontraargumentas: tai tėra du skirtingi laikotarpiai. Todėl neatmestina ir sutapimo galimybė. Situacija gali būti pagerėjusi dėl pilietinių akcijų „Baltosios pirštinės“ ar „Man ne dzin“, bet gali būti dėl visiškai atsitiktinių dalykų: pilietiškiau nusiteikusi karta užaugino savo pilietiškiau nusiteikusius vaikus, žiniasklaidoje virė aršios diskusijos, padidinusios rinkiminį aktyvumą, išaugo socialinių tinklų, patrauklių jaunimui, įtaka arba atsirado jaunimui imponuojančių asmenybių politikų ir žurnalistų tarpe...

***

Argumentas už: regionų stiprinimas. Didžioji dalis jaunuolių, baigę mokytis vidurinėje, pakeičia savo gyvenamąja vietą. Dažniausiai tai būna didesnis miestas, kur jie dirba ar studijuoja, kartais — užsienis. Atitolimas nuo gimtosios vietovės — gana natūralus reiškinys, apimantis ir tai, jog jaunuolis nesidomi savo krašto aktualijomis, įskaitant ir savivaldybių tarybų—merų rinkimus bei kitas visuomenines—politines aktualijas.
 Tuo atveju, jeigu balsavimas prasidėtų nuo 16 metų, anksčiau formuotis pradėjęs balsavimo įprotis motyvuotų jauną žmogų domėtis „gimto sodžiaus reikalais“. Tiesa, stipriausias poveikis būtų minėtų savivaldybių tarybų—merų rinkimuose, tačiau pats rinkimų procesas (politinės kampanijos, pokalbiai su bendraamžiais ir mokytojais) skatintų jaunąjį pilietį pareikšti savo politinę valią ir kituose rinkimuose. Kitaip tariant, tikėtina (nors ir sunkiai įrodoma), kad teisė balsuoti nuo 16 metų sumažintų skirtį tarp miesto ir kaimo.

Argumentas prieš: politinių partijų įtakos regionuose didėjimas. Kai gana didelė dalis gimnazijos moksleivių įgytų rinkiminę teisę, nesunku nuspėti, kad ženkliai išaugtų politinių partijų noras pritraukti rinkėjus nuo mažų dienų. Nors įstatymiškai ir ribojami politizavimo valstybinėse mokyklose procesai, partijos greičiausiai telktų bendruomenes įvairių neformalių renginių metu. Ar tai blogai? Viena vertus, augtų klientelizmo tikimybė. Antra vertus, tai gali būti privalumas, nes formuotųsi partinė tapatybė, galimai suteiksianti valstybei stabilesnę (galbūt po keliasdešimties metų — net dvipartinę) politinę sistemą.

Mokytojų vaidmuo taip pat išaugtų. Sovietmečiu buvo privalomos komunizmo disciplinos, dabar mokiniai privalėtų lankyti pamokas, kurios, jeigu jas vestų naiviai demagogiškas kurios nors ideologijos ar partijos rėmėjas, taptų privalomu smegenų plovimu, tik, priklausomai nuo mokytojo pažiūrų, tai nebūtinai būtų marksizmas. Mokykloje mokyti politinių sistemų ir idėjų bei jų atstovų, atsiribojant nuo savo pažiūrų, yra ne tik sunku, bet ir neįmanoma tam mokytojui, kuris pats turi aiškią vertybinę sistemą ir politinius prioritetus. Neturintis yra netikęs pilietis, o turintis pastatomas į nepatogią padėtį: mokinius mokyti to, ko iš tavęs reikalauja darbas ir ką tiki esant klaidinga, taip nusižengiant savo sąžinei, arba mokinius mokyti to, kuo pats tiki, taip nusižengiant darbo reikalavimams ir įstatymams. Atrodo, padėtis be išeities. Neturiu pasiūlymo, kaip ją spręsti. Viena vertus, vertybinis neutralumas pamokų metu nesukeltų tokio didelio susipriešinimo visuomenėje, o antra vertus, jis pažeistų tvirto mokytojo moralinius principus. Bet kuriuo atveju paminamos liberalios vertybės. Pajėgiu daryti tik vieną išvadą: hierarchija neišvengiama.

***

 „Vote16“ ginčas yra europinis mados ginčas. Vis dėlto vargu, kad esminės reikšmės valstybių politikai šios normos įteisinimas turėtų trumpuoju laikotarpiu. Ir nors ji galimai būtų svarbi ilguoju (bent maždaug 15 metų, kol pasikeis 1 ar net 2 kartos) laikotarpiu, pastarąjį valingai labiau vertinantys politikai yra Raudonosios knygos verta fauna. Tad galima teigti, kad visais aukščiau pateiktais argumentais ir kontraargumentais tebandoma paremti du skirtingose barikadų pusėse esančius teiginius, kurie, mano manymu, yra ne sisteminiai, bet vertybiniai:

Argumentas už: platesnės visuomenės dalies pilietinis įgalinimas sustiprina demokratiją. Logiška. Laisvė yra viena iš pagrindinių demokratijos vertybių. Dažnai kalbant apie demokratiją remiamasi prielaida, kad ji neįmanoma be piliečių iniciatyvos ir įsitraukimo į politinius procesus laisva valia. Todėl kartais pasigirsta kritiškų pasisakymų, esą valstybės, įteisinusios privalomą balsavimą (Belgija, Australija, Graikija, didžioji dalis Pietų Amerikos šalių[20]), pažeidžia demokratinę laisvę balsuoti arba nebalsuoti. Savaime suprantama, privalomas balsavimas padidina tiek rinkėjų skaičių, tiek procentą. Tuo tarpu elektorato praplėtimas padidintų imtį ir skaičių, o procentą, kaip jau aptarta anksčiau — vargu.

Argumentas prieš: 16-mečiai nėra pakankamai pasiruošę, kad balsuodami priimtų teisingus sprendimus. Elementaru, kad absoliučios daugumos 16—mečių mąstymo brandos lygis mažesnis už 18-mečių, tačiau jokia statistika nenustatoma, ar pakankamai mažas, jog negalėtų pareikšti savo valios rinkimuose. „Riebus“ elitistinis pareiškimas: sankcijomis (t. y.: įteisinus privalomą balsavimą — pažeidžiant demokratinę apsisprendimo laisvę) verčiant piliečius įsitraukti į rinkimus, ypač išauga piliečių dalies, kuria lengvai manipuliuojama, kuri nesugeba kritiškai vertinti situacijos ir yra politiškai neapsišvietusi, įtaka rinkimų rezultatams. „Vote16“ idėja šiuo požiūriu yra panaši į privalomą balsavimą: tiek įteisinus vieną, tiek ir kitą, didėja grėsmė išsirinkti netikėlių sofistų, pataikaujančių politinių neišmanėlių miniai, valdžią.

43-iosios eilinės Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) Asamblėjos metu Benedikto Aleknos lūpomis nuskambėjo „Vote16“ idėją šaržuojantis teiginys: jeigu siekiame didinti elektorato imtį, įgalinkime kūdikius motinos įsčiose su jau susiformavusiais pirštais pildyti balsavimo biuletenius. „Riebus“ pareiškimas. Vis dėlto, principo lygmeniu šis „ultimatumas“ teisingas: jeigu argumentas yra „16-mečiams suteikus teisę balsuoti, daugiau žmonių bus įgalinti dalyvauti rinkimuose“, tai daugiau žmonių bus įgalinti ir suteikus teisę balsuoti 10 metų arba 9 mėnesių amžiaus vaikams. Čia galima performuluoti klausimą: ar įgalintų piliečių skaičius ir procentas per se[21] yra svarbiau negu patikima valdžia? Kas svarbiau: elektorato dydis, ar jo kokybė? Procesas, ar tikslas, kurio siekiame per procesą? Procesas be tikslo žmonėms tik sukelia įspūdį, kad jie veikia kažką naudingo, ir jeigu kas nors doro ar net padoraus proceso metu „išdygsta“, tai yra laimingas atsitiktinumas. Tuo tarpu tikslas be aiškaus metodo yra aklojo ėjimas vingiuotu keliu. Todėl radikaliai atmesti negalima nė vieno, nė kito. Tačiau kalbant apie radikalius pasirinkimus, mieliau būčiau aklas, bet teisus, negu turintis puikią regą ir matantis nuostabiomis vokiškomis trinkelėmis išgrįstą taką, bet vistiek paikai kulniuojantis per dilgėles. Realybėje nė vienas, nė kitas kraštutinumas nepasirenkamas nei liberalų, nei konservatorių. Realybėje ginčas už ir prieš šios normos įteisinimą reiškia, kuri vertybė svarbesnė: rinkimų procesas ar rinkimų rezultatas. Tačiau liberali pozicija, palaikanti „Vote16“, vėl susiduria su paradoksu: neigia vertybių hierarchiją, bet gina poziciją, kuri aiškiai iškelia procesą kaip vertybę virš rezultato kaip vertybės.