 |
|
EPA nuotrauka |
Šios savaitės trečiadienio audiencijoje popiežius Pranciškus tęsė apmąstymus apie liturgiją ir šį kartą kalbėjo apie Evangeliją bei homiliją.
Popiežius priminė: „Kas sako homiliją turi suprasti, kad kalba ne savo vardu, bet leidžia savo lūpomis prabilti Jėzui, kad skelbia Jėzaus Žodį“.
Ne vienam svarbūs buvo popiežiaus praktiniai patarimai, kokia turėtų būti homilija, o kai kuriems šypseną sukėlė Pranciškaus pastaba apie patirtis Mišiose.
Homilija turi būti gerai parengta ir turi būti trumpa. Kiek kartų matome, kad per pamokslą kai kurie ima snausti, kiti kalbasi, o dar kiti išeina laukan parūkyti... Deja. Tai būna! Visi žinote, kad tai būna! Dėl to, prašau, homilija tebūna trumpa ir gerai parengta. O kaip, brangūs kunigai, diakonai, vyskupai, gerai pasirengti homiliją? Kaip parengiama homilija? Malda, Dievo Žodžio studijavimu. Tai turi būti aiški ir trumpa sintezė. Ne ilgesnė kaip 10 minučių.
Apie homiliją, jos reikšmę, pasirengimą jai bei homilijos klausymą popiežius Pranciškus kalbėjo ir savo Apaštališkajame paraginime Evangelii Gaudium.
„Atnaujinkime pasitikėjimą skelbimu, grįstu įsitikinimu, kad per pamokslininką pasiekti kitus trokšta būtent Dievas, ir kad jis savo galią skleidžia per žmogiškąjį žodį“ (EG 136).
„Homilijos skaitytojas turi pažinti savo bendruomenės širdį, kad aptiktų vietas, kur glūdi gyvas bei karštas Viešpaties troškimas ir kur tas pirma buvęs kupinas meilės dialogas yra užgesęs ar nebegali duoti vaisių“ (EG 137).
„Homilija negali būti pramoginis renginys, ji neatsitinka žiniasklaidinių išteklių logikos, tačiau šventimą turi daryti gyvą ir prasmingą. Šis žanras ypatingas, nes tai yra skelbimas liturginio šventimo aplinkoje todėl turi būti trumpas ir nepriminti konferencijos ar paskaitos. Pamokslininkas gali išlaikyti žmonių dėmesį valandą, tačiau tuomet jo žodis tampa svarbesnis už tikėjimo šventimą. Jei homilija per ilga, nukenčia du liturginio šventimo bruožai – darna tarp dalių ir ritmas. […] Todėl pamokslininko žodžiai neturėtų užimti per daug laiko, kad labiau nei tarnautojas suspindėtų Viešpats“ (EG 138).
„Tokia motiniškai bažnytinė aplinka, kurioje rutuliojasi Viešpaties dialogas su savo tauta, skatintina ir puoselėtina pamokslininko nuoširdžiu artumu, jo balso tono šiluma, kalbėsenos romumu, džiugiais gestais. Net ir tada, kai homilija tampa šiek tiek nuobodoka, ji visada bus vaisinga, jei jausis ta motiniška bažnytinė dvasia, panašiai kaip ir įkyroki motinos patarimai ilgainiui duoda vaisių vaikų širdyje“ (EG 140).
„Viešpačiui tikrai patinka kalbėtis su savo tauta, o pamokslininkui tenka užduotis leisti tą Viešpaties pasitenkinimą pajusti žmonėms“ (EG 141).
„Pasitikėjimas pamokslavimą veikiančia Šventąja Dvasia yra ne vien pasyvus, bet ir aktyvus bei kūrybiškas, Tai reiškia siūlyti save kaip įrankį (plg. Rom 12, 1) su visais savo gebėjimais, kad jais galėtų pasinaudoti Dievas. Pamokslininkas, kuris nesirengia pamokslui, yra ne „dvasingas“, bet nesąžiningas ir neatsakingas gautųjų dovanų atžvilgiu“ (EG 145).
„Viešpats trokšta pasitelkti mus kaip gyvus, laisvus ir kūrybingus žmones, pirma perveriamus jo žodžio, o tik po to jį skelbiančius; jo žinia turi realiai pereiti per pamokslininką, ne tik per jo protą, bet pagauti ir visą jo būtį“ (EG 151).
Daugiau apie homiliją Apaštališkajame paraginime „Evangelii Gaudium“ 135–144 paragrafuose.
Pagal Vatikano radijo pranešimą Parengė Toma Bružaitė