 |
|
Giedrė Liutkevičiūtė |
Sulaukėme valstybės atkūrimo šimtmečio. Valstybę atkūrėme, tačiau dar vis lieka uždavinys atkurti visuomenę. Nepriklausomą savo mąstymu, sąmoningą, pilietišką, bendruomenišką, atsakingą pirmiausia už save, savo veiksmus, savo gyvenimą ir prisiimančią atsakomybę padėti tiems, kurie sau padėti negali.
Piktindamiesi, reikalaudami iš valdžios demonstruojame tą patį elgesį kaip totalitariniam režime – mainais į savo laisvę perleidžiame jai atsakomybę už savo gyvenimų gerovę, o sau pasiliekame pasyvų vaidmenį mieliau piktintis ir reikalauti, nei prisiimti aktyvųjį kurti. Sakoma, brandų žmogų nuo vaiko skiria tik viena savybė – gebėjimas prisiimti atsakomybę. Nebrandžios visuomenės, negebančios prisiimti atsakomybės, permeta ją valdžiai, o paskui iš jos reikalauja.
Valstybės reikia nusipelnyti kasdien, o ne tik jos atkūrimo momentu. Psichologai pasakys: sveiki santykiai – tai ne vaiko ir tėvo vaidmenų, o lygiaverčiai partnerystės santykiai. O jei taip apvertus: ne valdžia už mus atsakinga, o mes už ją tokią, kokią turim? Tose šalyse, kur sąmoninga, atsakinga visuomenė, nėra daug reguliuojančių svertų, aktyvios bendruomenės, ten atsakinga valdžia, gerai išplėtota ir socialinė sistema.
Ne institucijos, o geri žmonės
Esu žmogus toks pat, kaip ir jūs – tikintis, jautrus, matantis šalia savęs skurstantį, stokojantį, ranką ištiesusį ir, regis, šalia mūsų, tačiau šviesmečių finansinėje, socialinėje, švietimo ir meilės atskirtyje ar tremtyje gyvenantį labiausiai pažeidžiamą iš mūsų – seną ar mažą.
Taigi lygiai taip pat, kaip ir dauguma jūsų, aš nuėjau visą kelią, manydama, kad darau gerą darbą – nuo pavienių veiksmų pervesdama kelis eurus per TV pagalbos šou, įsprausdama kelis eurus į ištiestą ranką ar kepurę, nuo konkrečių žmonių konkrečių pagalbų iki suvokimo, kad mano vidinei dvasinei ramybei reikia realizuoti nuolatinį poreikį pagal jėgas, galimybes ir laiką rūpintis tais, kurie silpnesni, kurie nesugeba. Tai, regis, natūralus atsakomybę pirma už save, po to už savo aplinką prisiimančio žmogaus poreikis pasirūpinti tais, kurie šalia. Augant verslui, augant galimybėms rūpintis ir, matydama daug nuo pavienio poreikio iki sisteminių visos srities spragų, nuo 2003 metų nuėjau ilgą draugystės, partnerystės kelią su fondais – nuo savanorio iki rėmėjo, nuo rėmėjo iki konsultanto, todėl žinau, kokia socialinė padėtis Lietuvoje.
Nors turime sukurtą visą pagalbos infrastruktūrą savivaldybėse, seniūnijose, medicinos įstaigose, valstybės, įstatymų ir poįstatyminių aktų lygiu, mano asmeniniu įsitikinimu, mūsų sistema neveiksni, jei nėra pavienės žmogiškos valios ją taikyti. Todėl dažnai Lietuvoje pagalba socialiai jautriems žmonėms laikosi ne ant institucinių o ant jautrių, gerų, savanorių ir geros valios tokių kaip jūs žmonių (kaimynų, ar kitos profesijos, kad ir kaimo paštininkų) pečių, taigi ji neapimanti visų, net gyvybinių poreikių, nepasiekianti visų, kuriems ji būtina, nekoordinuota, neorganizuota, pavienė, ne visada kompetentinga ir įgali išspręsti net gyvybiškai būtinus poreikius.
Nesusidūrusiam su problema atrodo, kad tas spragas, kur valstybė neįgali, puikiausiai užkamšo privatūs fondai. Apibendrindama savo darbo su labdaros fondais patirtį, matau, kad jie nepajėgūs susidoroti organizacijų viduje su problema, kuri didesnė už juos pačius, ir jaučiasi lyg lašelis dykumoj, nors ten esu sutikusi atsidavusių asmenybių, ypač tarp vienuolių, gyvenimą pašventusių kito skausmui. Tačiau esu susidūrusi ir su labdaros veikla, kuria naudojamasi asmeninei naudai gauti. Esu susidūrusi su dviguba buhalterija, manipuliacijomis, siekiant kuo daugiau suaukotų lėšų pasilikti sau, esu susidūrusi su spaudimu ir grasinimais, kad šios mano žinios liktų nepaviešintos ir esama sistema nesikeistų.
Esama sistema nesikeičia dar ir todėl, kad efektyviai neveikia nei valstybinių, nei savivaldos institucijų, nei privačių labdaros fondų kontrolė. Esu panagrinėjusi, kad nėra jokių rimtesnių labdaros paramos fondus reguliuojančių teisės aktų. Gal jų veiklos reglamentavimas yra minimalus, nes neatsitiktinai tiek daug prakutusių visuomenės ar politikos veikėjų turi savo VšĮ reikaliukams susitvarkyti.
 |
|
Cristina Gottardi/unsplash.com nuotrauka |
Idėja Lietuvai: įvairiapusės sąveikos socialinis modelis
Visa ta sukaupta patirtis ir spragų matymas suformavo idėją, kurios labai linkiu Lietuvai, kad būtų veiksmingesnis ne įprastas, tačiau niekam rimčiau neatskaitingas uždaras socialinės organizacijos formatas, tačiau atviras, interaktyvus, pavienių žmonių iniciatyvą sutelkiantis, koordinuojantis ir nukreipiantis centras.
Aš manau, kad tokia organizacija iš esmės pakeistų požiūrio į problemą kryptį – lig tol vyravusią prioritetinę kryptį, perkeliant problemą į aukštesnį lygmenį, t. y. spręsti įstatymų ir ministerijų lygiu, ją leisti žemyn – iš ministerijos į bendruomenę, kaimynystę iš kietų priemonių – įstatymo ir privalomų procedūrų, naujų senelių, globos namų statybų į minkštąsias priemones, skatinant sąmoningumą, empatiją, atsakingą kaimynystę. Stipri bendruomenė žino ir geba suteikti būtinąją pagalbą silpniausiems jos nariams, jos nepakantumas smurtui ir asocialumui veikia kaip savidrausmės priemonė.
Taigi norėčiau organizacijos, kuri dirbtų bendruomenių lygiu, užmegztų glaudesnį kontaktą su seniūnijomis, parapijomis, vietos bendruomenėmis. Taigi tam reikia visų mūsų – praeivių, kaimynų, profesijų, susiduriančių su stokojančiaisiais, atstovų pagalbos. Tam realizuoti reikalinga ne valstybinė, o savanorystės pagrindu veikianti tarpininko vaidmenį atliekanti organizacija kaip alternatyva dabar pavieniams fiziniams asmenims ir jų privačioms iniciatyvoms, kurią sudarytų atsidavę, empatiški ir norintys padėti nariai, vieni aukojantys savo laiką savanorystei, kiti prisidėdami prie pagalbos savo konkrečiu darbu pagal specialybę, treti – skirdami dalį savo lėšų samdomiems specialistams ir būtinoms ūkio, maisto ar medicinos priemonėms įsigyti. Jos veiklos stabilumą ir tęstinumą garantuotų diversifikuotos įplaukos – maistas per partnerystes su Maisto banku, priemonės ir paslaugos – per rėmėjus, remiančius savo atliekama produkcija, o ne pinigais, yra vilčių finansavimui pritraukti savivaldybes, ES fondus, o likusią sumą susirinkti per privačius rėmėjus. Visišką skaidrumą užtikrintų viešai periodiškai socialiniuose tinkluose skelbiamos finansinės ataskaitos ar net įplaukos išlaidos atsinaujinančios realiuoju laiku, arba priežiūros komitetas, sudarytas iš visuomenės palaikymą turinčių visuomenės veikėjų.
Tokia organizacija taptų trūkstamąja grandimi tarp žmogaus ir valstybės, suteikdama būtiną informaciją, pagalbą, kartu tai būtų valstybinių institucijų kontrolės ir viešinimo forma, lemianti jos efektyvumą, tai leistų pasiekti sinerginį rezultatą nesinaudojant išskirtinai tik valstybės lėšomis.
Mano siūlymas tokią struktūrą steigti kaip bandomąjį modelį viename rajone, gavus iš seniūnijų (papildomai iš parapijų kunigų ir paštininkų, parduotuvėlių ant ratų vairuotojų, policijos įgaliotinių, vyresnių nei 80 metų žmonių, socialinės rizikos šeimų ar specialiųjų poreikių turinčiųjų sąrašus, apvažiavus ir savo akimis pamačius esamo poreikio ir suteikiamų priemonių balansą.
 |
|
Seyfettin Dincturk/Unsplash.com nuotrauka |
Problemos sprendimas – ne sienose, o galvose
Artimiau pabendravusi su senais žmonėmis atsisakiau daugelį metų puoselėtos svajonės įkurti senelių namus, tai yra pagalbos, realizuojamos kietomis priemonėmis, nes visuomenė sensta ir nepristatysim visiems namų, o ir problemos sprendimas – ne sienose, o galvose. Taigi labiau linkstu prie organizacijos, kuri galėtų būti tarpininkė tarp bendruomenės, susijusių valdžios institucijų ir seno žmogaus su ribotomis fizinėmis, finansinėmis ir socialinėmis galimybėmis. Organizacijos, kuri galėtų tapti seno žmogaus socialiniu partneriu, galinčiu esant reikalui būti:
– lengvesniais atvejais tarpinis variantas tarp senelių namų ir savarankiško gyvenimo savoje aplinkoje – mobilioji pagalbos grupė į namus. Pagalbos formatas: poreikio identifikavimas, reikalingų esamų priemonių (valstybės, savivaldybės) pasiūlymas, o joms nepakankant organizavimas iš kitų fondų (Maisto bankas, Caritas) ar savų išteklių.
Vienas socialinis darbuotojas (galintis nustatyti poreikį, žinantis turimas socialines ir institucines priemones, padedantis sutvarkyti reikiamus dokumentus ir tarpininkaujantis tarp organizacijų nuo poreikio identifikavimo iki jo gavimo, nuo medicinos, slaugos, maisto iki kompensacijų už mokesčius (kad ir panaikinti šiukšlių konteinerio, tarsi tyčiojantis pastatyto už 2 km, mokestį nevaikštančiam žmogui).
Čia matau erdvę realizuoti fondo ir socialinių darbuotojų bendradarbiavimą sustiprinat siūlomą valstybės pagalbą: investuojant į socialinių darbuotojų kvalifikacijos kėlimą bei supažindinant su prieinamomis pagalbos priemonėmis ir formomis.
Jokiu būdu nenoriu sumenkinti medicinos darbuotojų, atsidavusių savo misijai, tačiau negaliu pamiršti skausmingų istorijų, kaip esu susidūrusi su visišku abejingumu, kai senam žmogui slauga neskiriama, nes medicinos personalui reikia pildyti krūvą popierių, o tai papildomas darbo krūvis, kuris, jei neturi finansinės motyvacijos, nemotyvuoja visiškai. Kartais neskiriami medicininiai tyrimai ir gydymas, nes senas žmogus greičiau mirs be jų. To paprastai išsireikalauja ligonio artimieji, tačiau neturint tokio, kuris gins žmogaus gerovę, kartais jis paliekamas vienui vienas akistatoje su bejausme biurokratine sistema.
Reikalingas žmogus ir padėti ūkyje (stogas kiauras, langai išdužę, krosnis rūksta, bet nešildo, o lauke -20°C) bei medicininį išsilavinimą turintis, kad galėtų slaugyti, idealiu atveju reikėtų dar ketvirto – sutvarkyti namus ar pasigaminti maistą (kruopos, makaronai ar aliejus, esantys standartiniame davinyje nesikeliančiam iš patalo žmogui, kurio virtuvėlė lauke žiemą ne ką tepadeda), tačiau galima alternatyva organizuoti šilto maisto tiekimą terminiuose induose, kaip tiekiama vietos mokykloms ar ligoninėms arba, rajonuose iš jų).
Kvalifikuotiems darbams atlikti galima įtraukti specialistų, galbūt demotyvuotų ir pasyvių lig šiol todėl, kad, aukodami pinigų, neturi galimybių matyti savo paramos gavėjo ir nėra tikri, ar tinkamai jie panaudoti. Specialistai galėtų pagal kvalifikaciją ir gebėjimus suteikti žmogui reikalingą pagalbą. Taip būtų skatinamas aktyvus bendruomeniškumas.
O kitiems darbams atlikti galima suteikti prasmingos veiklos galimybę ir užimtumą išėjusiems į pensiją ir nerandantiems alternatyvaus užsiėmimo, tačiau dar aktyviems ir sveikiems senjorams, jie galėtų padėti šalia esančiam silpnesniam buityje ar tiesiog pabūti šalia, juolab kad tie seni žmonės miestuose įkalinti savo daugiabučių penktuose aukštuose yra priklausomi nuo kaimynų, jiems sunku nueiti į parduotuvę būtinų maisto produktų.
Tokia ar panaši mobili pagalba leistų žmogui maksimaliai išsilaikyti jam įprastoje aplinkoje, padedant ten, kur jam gyvybiškai reikia, tačiau išlaikant jo ryšį su savo aplinka, su kuria susijęs emociškai ir kuria pagal galimybes dar nori rūpintis, ir tai jam suteikia gyvenimo džiaugsmo ir jėgų.
- Tačiau yra ekstremalių situacijų, kai seni žmonės gyvena atokiuose vienkiemiuose, kurie žiemą tampa neprivažiuojami, jie nebegali pasirūpinti savo buitimi (malkos, maistas, sena sugriuvusi krosnis, kiauras stogas ar sveikata neleidžia keltis iš lovos), tai slaugos ar senelių namai tampa neišvengiama blogybe, nes jų vienintelis ryšys su pasauliu yra belikęs paštininkas, kuris neturi nei kompetencijos, nei galimybių suteikti reikiamą pagalbą, tuomet, atlikus pirminį poreikio nustatymo etapą, inicijuoti ir organizuoti seno žmogaus perkėlimą į tokius namus, tačiau, pasikartosiu, tai būtų kraštutinė priemonė, kuri brangi tiek valstybei, tiek labai skausminga pačiam žmogui, su kuria jis taip ir nesusitaiko, nes tai matau savo akimis lankydamasi senelių namuose, kaip perkeltas į kitą aplinką, kur nėra dėl ko krutėti ir jausti atsakomybę, jis dažniausiai užvaldomas apatijos ir neilgai trukus įsiserga ir miršta.
Analogišką modelį galima būtų sukurti su vaikais, identifikavus poreikį (daugiavaikės, asocialios, žemiau skurdo ribos gyvenančios šeimos, patikrinus, koks reikalingas poreikis ir ką skiria valstybė). Nors kiekviena situacija unikali, tačiau vis tiek tų individualizuotų sprendimų sąrašas yra baigtinis: saugi aplinka (fiziškai ir psichologiškai: vieno skambučio sistema); globa, priežiūra; „vyresniojo brolio“ modelis (galima būtų į mentorystę įtraukti skautus ar ateitininkus, arba tos pačios mokyklos bendruomenę per įvairiausius socialinius projektus, kad ir „angelų“ pagalbą, ne tik orientuojantis į fizinius, finansinius aspektus, bet į kitokius sprendimus sudėtingose situacijose.