 |
| (Irutės Jaruševičiūtės nuotr.) |
Po Lietuvą keliauja fotomenininkės Irutės Jaruševičiūtės paroda „Moteris. Vaikas, ŽIV“. Irutė Jaruševičiūtė žinoma kaip profesionali fotografė, parodų „Įrėžiau tavo vardą savo rankos delne“ (apie gimties slėpinį), „Palaiminti mažutėliai“ (apie paskutinį gyvenimo tarpsnį išgyvenančius žmones), „Matau ją tokią – Palaimos apgaubtą“ (apie neįgalias motinas ir motinas, auginančias neįgalius vaikus), „Regima meilė“, „Dvynių namai“, „Gyvybė telpanti delne“ (apie neišnešiotus kūdikius), „Liejas malonė“ ir daugelio kitų autorė.
Paroda „Moteris. Vaikas. ŽIV“, iš pradžių plačiajai visuomenei pristatyta Vilniaus „Akropolyje“, neseniai viešėjo Sveikatos apsaugos ministerijoje. Sutapimas ar ne, tačiau šiuo metu kaip tik verda aistros dėl įstatymo, kuriuo vaistai nuo ŽIV būtų kompensuojami ne tik sunkios būklės ligoniams, bet ir neseniai užsikrėtusiems šia liga.
Nuo vasario 14-os iki kovo 6 d. I. Jaruševičiūtės parodą „Moteris. Vaikas. ŽIV“ bus galima pamatyti ir Kaune, prekybos ir pramogų centre „Mega“. Lankytojai galės susipažinti su dešimčia ŽIV paliestų žmonių istorijų, papildytų nespalvotomis fotografijomis, o gal atvirkščiai – serija fotografijų, kurias lydi devynių moterų ir vieno vyro pasakojimai bei pačios Irutės Jaruševičiūtės refleksija žvelgiant į tuščią kūdikio, sergančio ŽIV, lovelę. Taigi – parodos žiūrovams peno tiek akims, tiek apmąstymams nestigs. Tačiau kas liko už kadro? O ką jautė ir galvojo pati fotomenininkė Irutė Jaruševičiūtė, rengdama šią parodą? Galiausiai kaip gimė tokios parodos sumanymas ir kokius sau tikslus kėlė autorė, ką norėjo mums iš tiesų pasakyti – naujo, tikrai svarbaus, nebanalaus – juk iš tiesų apie ŽIV kalbama daug, kartais atrodo, jog ne kažin ką šia tema galima bepridurti... Apie tai – šis pokalbis.
„Aš Lukas, man dveji. Mane užkrėtė ŽIV mama ir tėtis. Aš beveik visą laiką čia, palatoje. Dabar manęs nėra, nes mane nuvežė kitur, kur irgi balta, šalta ir nejauku. Man visą laiką nejauku, nes mane lanko žmonės be veidų ir be rankų. Ant veidų daktarai užsideda kaukes, o ant rankų pirštines. Man smagu, kai pirštinės būna spalvotos, bet tai būna retai. Aš nematau šypsenų, tiesą sakant, net nežinau kaip atrodo šypsena, nes aš užkrėstas. Manęs lyg ir nėra. Palikau savo meškutį, kad jums nebūtų labai baisu. Nebijokit, aš niekur neišėjau. Aš esu visur, net už savo lovytės aptvaro ribų. Man net neatrodo, kad tai kalėjimas. Jei tik jūs galėtumėte kartais nusišypsoti...“
...Visuomenei trūksta informacijos. Kaip užsikrečiama. Kur, kas, kaip, kodėl... Tai nekvestionuojama. Jei užkrėstas, vadinasi, kaltas. Jų visi kratosi, šalinasi, nekalba, ignoruoja, neišklauso, nepataria. Jiems niekas nepaduoda rankos, ką jau kalbėti apie širdį. Jie yra visiškoje izoliacijoje. Nuo jų nusisuka artimieji, tėvai, broliai ir seserys. Vienetai ryžtasi pasakyti tėvams apie savo ligą. Dažnai jie nebegali sėdėti prie vieno stalo, miegoti savo lovose, apkabinti, prisiglausti. Juos išbraukia iš gyvenimo, iš meilės, iš širdies. Juos paprasčiausiai ištrina.
Lukas tyliai sako: aš čia, su jumis, aš esu.. Pažiūrėk į mane, aš čia...
 |
| (Irutės Jaruševičiūtės nuotr.) |
Irute, kaip kilo idėja surengti parodą „Moteris. Vaikas. ŽIV“, kas tai paskatino?
Mintimis grįžtant atgalios, man atrodo, kad viskas buvo labai paprasta. Man svarbi socialinė fotografija. Viena vertus, esu rengusi įvairių parodų – tiek apie neišnešiotus naujagimius, negalią turinčius vaikus, onkologinius ligonius, paskutinį gyvenimo tarpsnį išgyvenančius žmones. Taigi ŽIV ligoniai taip pat nėra jokia išimtis. Kita vertus, iš tiesų į šį projektą mane pakvietė. Tai buvo tarptautinis projektas, vykęs pernai, tokiu pat pavadinimu, o parodos Lietuvoje – jo tąsa. Galbūt sutapimas, kad kai mane pakvietė dalyvauti projekte, aš jau susitikinėjau su ŽIV sergančiomis moterimis ir ruošiausi kada nors apie tai kalbėti. Taigi, gavus šį pasiūlymą, man teliko tęsti tai, ką jau buvau pradėjusi.
Tarp žmonių, kurie gyvena su ŽIV, ir sveikųjų trūksta diskusijos. Gyvename įkalinti nuostatos, kad užsikrėtęs žmogus yra kaltas. Vengiame tų, kurie serga ŽIV, bijome jų, ignoruojame, nekalbame, neklausome, atstumiame. Pamirštame juos mylėti ir užjausti.
Paroda „Moteris. Vaikas. ŽIV“ pirmiausia buvo demonstruojama Vilniaus „Akropolyje“, dabar – Kauno „Megoje“. Tuo tarpu kitos, man žinomos Tavo parodos svečiavosi gerokai „tauresnėse“ erdvėse – bažnyčiose, kunigų seminarijoje... Kodėl „Akropolis“, „Mega“?
Viena priežastis – parodos „Akropolyje“ metu buvo galimybė jos lankytojams nemokamai atlikti ŽIV testą. Kita vertus – tokios įprastinės erdvės kaip prekybos ir pramogų centrai yra orientuota į bet kokį praeivį, tiek mėgstantį nuotraukas, tiek nemėgstantį, tiek besidomintį menu, tiek ne. Esmė tai, kad žmogus sužinotų apie šią ligą ir jos problematiką Lietuvoje. Todėl šį kartą nuotraukas parodai aš atrinkau būtent tas, kurios labiau galėtų prakalbinti paprastą praeivį.
 |
| (Irutės Jaruševičiūtės nuotr.) |
Galbūt dėl to greta fotografijų yra ir tekstai, ŽIV paliestųjų pasakojimai?
Fotografuodamas ŽIV sergantį žmogų tu negali atskleisti jo veido, privalai stengtis, kad jis nebūtų atpažintas, o tai iš tiesų labai sudėtinga, kadangi dažniausiai kalba būtent veidas, žmogaus išraiška. Taigi čia turi tai parodyti kitokiomis detalėmis. Šiuo atveju viena pati nuotrauka negali tiek daug išsakyti.
Nuotrauka su istorija – tai tarsi kvietimas išdrįsti susitikti su ŽIV paliestu žmogumi.
Parodą sudaro 11 didelio formato nuotraukų su dviem mažesnėmis kiekvieną jų papildančiomis bei tiek pat tekstų. 10 istorijų yra papasakotos pačių fotografijų herojų, vienuoliktoji, Luko istorija apie ŽIV sergantį vaiką – tai mano pačios refleksija.
Taigi vaizdas ir žodis šioje parodoje lygiaverčiai? Beje, kiek man žinoma, tik tu viena iš tarptautiniame projekte „Moteris. Vaikas. ŽIV“ dalyvavusių fotografų pasirinkai bendravimą su ŽIV užkrėstomis moterimis, tavo nuotraukose buvo realūs žmonės, dokumentika?
Daugelis mano parodų keliauja kartu su fotografuojamų žmonių, jų artimųjų liudijimais, istorijomis. Man labai svarbu žmogaus dvasinė kelionė, santykis su būnančiu šalia, jų išgyvenimai. Kai vyko paroda „Akropolyje“, manęs daugelis klausė, kas man svarbiau – fotografijos ar tekstai. Negaliu įsivaizduoti, kaip nuotraukos galėtų būti be tekstų ir atvirkščiai, nes tai vienas kitą labai papildo. Be vaizdo ir žodžio aš apskritai neįsivaizdavau šio projekto. Ir anksčiau rengtą tarptautinę parodą aš pasiūliau susieti su istorijomis. Kitų šalių fotografai pasirinko apie ŽIV problemą kalbėti abstrakčia menine ar plakatine nuotrauka, panaudodami gydytojų pasakojimus. Man norėjosi dokumentikos, gyvo pokalbio, išjaustos istorijos.
O apskritai ar sunku buvo prakalbinti šiuos žmones, juo labiau prikalbinti nusifotografuoti? Kas paskatino tave tokiai bendrystei? Galbūt koks lemtingas atsitiktinumas, sutapimas, „Dievo pirštas“ – juk esi giliai tikinti menininkė?
Žmonės, su kuriais susitikdavau, jau kaip ir žinojo, kad yra toks projektas apie paliestuosius ŽIV. Kad su jais nori susitikti fotografė pasikalbėti, o jei šie sutiks – ir nufotografuoti. Ir iš tiesų buvo žmonių, su kuriais aš tik kalbėjausi, jų nefotografavau.
Su kai kuriais buvo labai sunku susitikti, ir man tikrai reikėjo įdėti itin daug pastangų – buvo daug skambučių, ilgi pokalbiai telefonu, ir užtrukdavo ne vieną savaitę, kol pavykdavo žmogų prikalbinti susitikti. Labai dažnai atvažiavusi į sutartą vietą ilgai žmogaus laukdavau, bet nesulaukdavau. Taip dažniausiai nutikdavo su turinčiomis stiprią priklausomybę narkotikams moterimis arba išgyvenančiomis itin stiprų baimės ir gėdos jausmą. Tada vėl važiuodavau dar kartą. Juokaudavau, kad taip ugdomas mano nuolankumas. Taigi nebuvo labai lengva prašnekinti mano parodos herojus. Tiesa, buvo ir tokių moterų, kurios labai troško kalbėti, kurios nebegalėjo tylėti. Labai džiaugdavausi, kai kartu ateidavo šeimos – moterys su savo vyrais – ir kalbėdavo drauge. O su kai kurioms moterimis, kurias iš pradžių būdavo labai sunku prakalbinti, vėliau mes susitikdavome daug kartų, ir jos kalbėdavo apie tai, ką išgyvena: savo praeitį, baimes, pažeminimus, nerimą dėl būsimų vaikų, nustebau, kad kai kurios visu tuo dalijosi pirmą kartą.
Mano darbe dažnai nutinka taip, kad žmogus, atėjęs tik dėl fotografijos, atsiveria, pradeda kalbėti apie savo išgyvenimus, sunkumus. Tuomet tu jį bandai nukreipti kitur, į labiau kompetentingus žmones ar dvasininkus – kartais tai pavyksta. Tačiau dažnai paaiškėja, kad situacija labai sudėtinga , o jis pasitikėjo būtent tavimi ir niekur kitur nebenueis, tuomet stengiesi išklausyti, atjausti, kartu pasimelsti.
Manau, kad kalbant apie šios parodos gimimą, kai kuriais atvejais tai tikrai buvo Dievo planas, leidęs man regėti tam tikrus dalykus bei jais pasidalinti. Iš tiesų beveik kiekvienoje istorijoje gali atrasti Dievo veikimą, džiaugiuosi, kai moters bepasakodamos savo istorijas pačios tai suvokia.
 |
| (Irutės Jaruševičiūtės nuotr.) |
Ar šis projektas kaip nors paveikė, pakeitė tavo įsivaizdavimą apie žmones, moteris, segančias ŽIV, apie pačią ligą? Galbūt patyrei ką nauja, aplankė netikėtos įžvalgos? Ką tau suteikė jo kūrybinis procesas?
Mano požiūris į moteris, sergančias ŽIV, nepasikeitė, tačiau labai sutvirtėjo noras padėti parodyti tą problemą visuomenei kiek įmanoma plačiau, kad ŽIV paliestos moterys galėtų gauti realią pagalbą – tiek iš aplinkinių, tiek iš bendruomenių, tiek iš dvasininkų. Kad jos nebeliktų „už sienos“, kad mes pamatytume, jog jos yra tarp mūsų, kad gyvena kančioje, kai yra visiškai nevertinamos, nemylimos, atstumtos.
Šis projektas, kai teko gilintis į sergančiųjų ŽIV gyvenimo istorijas, skaudžias patirtis, man suteikė galimybę atskleisti bent dalelę žmogaus išgyvenimų ir parodyti, kaip jaučiasi pati ŽIV paliesta moteris. Dažna mano projekto dalyvė, atradusi tikėjimą, drauge atrado ir savo gyvenimo prasmę. Dievas myli žmogų tokį, koks jis yra. Dievas suteikia visiems žmonėms viltį – pastarosioms moterims viltį, kad gyvenimas vis dėlto gali pasikeisti.
Šį aspektą taip pat stengiausi pabrėžti savo parodoje, nes kiekvienas susitikimas su ŽIV paliesta moterimi man būdavo gailestingumo ir meilės pamoka. Už tai esu begaliniai dėkinga Dievui. Labai norėjau kalbėti apie dvasinės pagalbos poreikį ŽIV paveiktoms moterims, nes tai iš tiesų itin svarbu.
Beje, labai džiaugiuosi tuo, kad kai kurios projekte dalyvavusios moterys pasiryžo savo gyvenimą skirti pagalbai panašaus likimo žmonėms. Savo skaudžiu patyrimu ir perkeistu gyvenimu jos liudija apie šviesą toms, kurios dar kenčia, jaučiasi sugniuždytos, įtrauktos į prostituciją, nepajėgia kovoti su priklausomybe narkotikams, alkoholiui. Įsijungimas į šią savanorystę labai padėjo pakilti šių moterų savivertei, nes lig tol jos jausdavosi esančios „niekas“. Su daugeliu moterų ir po projekto mes bendraujame ir toliau.
 |
| (Irutės Jaruševičiūtės nuotr.) |
Kurios istorijos, susitikimai tave labiausiai palietė, tau yra svarbiausi?
Susitikinėjau su moterimi, kuri neseniai buvo išėjusi iš įkalinimo įstaigos. Ji buvo vyresnio amžiaus ir išgyvenusi, kaip sakė pati, dugną. Aš niekaip neįsivaizdavau pirmojo mūsų susitikimo ir kokia bus nuotrauka, kai negali atskleisti nei žmogaus veido, nei jo bruožų. Apie tai galvodama atvažiavau į susitikimą valanda anksčiau, kad turėčiau laiko maldai ir pamąstymui. Fotografuodama moteris šiam projektui, aš niekada neieškodavau vietos, kur tai daryti, iš anksto to neapgalvodavau. Tiesiog laukdavau pokalbio ir po to kažkaip savaime ta vieta paaiškėdavo. Taigi tąkart po maldos Aušros Vartuose, nejučiom pasukau į netoliese esančią cerkvę. Man nebuvo įprasta ten lankytis, nes paprastai į cerkves aš užeinu svečiose šalyse dėl jose esančių ikonų, taip pat ir dėl meninio aspekto. Ilgai stovėjau prie šv. Nikolajaus ikonos, stebėjau besimeldžiančius žmones ir jaučiau didžiulę širdies ramybę. Vėliau susitikusios su minėta moterimi labai greitai atradome kontaktą, galėjome ilgai bendrauti. Kai po kelių valandų trukusio pokalbio aš jos paklausiau, ar yra kokia nors vieta, kur mes galėtume kartu nueiti, ji iš karto pakėlė akis ir pasakė: „Einam, Irute, į cerkvę“. Ir ji mane nusivedė į tą pačią cerkvę, kur aš tą dieną buvau buvusi , prie tos pačios šv. Nikolajaus ikonos! Tai iš tiesų buvo labai stipru. Eidama į susitikimą su šia ŽIV paliesta moterimi nesitikėjau, kad ji yra įtikėjusi, kad pakeitė savo gyvenimą būtent dėl to, jog sutiko Viešpatį. Tai įvyko dar kalinimo įstaigoje, ir šiandien ta moteris dėkoja savo likimui, Dievui, kad išgyveno tai, ką išgyveno. Ji dėkinga už visas patirtis, skaudų kančiomis pažymėtą gyvenimą, net už tai, kad pateko į kalėjimą, nes, pasak jos, kitaip ji galbūt būtų nesutikusi Viešpaties. Ir aš nemanau, kad susitikimas prie šv. Nikolajaus ikonos buvo tiesiog sutapimas. Dievas mus paruošia ir prakalbina įvairiais būdais.
 |
| (Irutės Jaruševičiūtės nuotr.) |
Nemaža dalis tavo kalbintų ir fotografuotų moterų buvo pasiekusios, kaip sakoma, gyvenimo dugną. ŽIV ir narkotikai, prostitucija dažnai žengia greta. Galbūt mes linkę iš anksto tai laikyti vienas nuo kito neatskiriamais dalykais, todėl pamirštame, kad iš tiesų nuo ŽIV nėra apsaugotas nė vienas, kad tai gali įsiveržti ir į „padorų“ gyvenimą...
Taip, viena mano nuotraukų pasakoja būtent tokią istoriją. Su jos heroje – jauna, dailia moterimi labai susidraugavome. Ji ŽIV diagnozę sužinojo būtent tada, kai turėjo gimdyti kūdikį. Ta moteris niekada nebuvo nei teista, nei vartojusi narkotikų. Ji gyveno gražioje šeimoje, viskuo aprūpinta, santarvėje su vyru. Ji pati buvo medikė, o ŽIV ją užkrėtė vyras, kuris iš tiesų gyveno dvigubą gyvenimą. Ir ta žinia prieš pat gimdymą moteriai buvo netektis visko, ką ji turėjo – savo šeimos, gyvenimo, darbo, pasitikėjimo žmonėmis, taip pat ji patyrė didžiulę baimę dėl savo kūdikio. Mane labai palietė jos pasakojimas apie patirtą medikų požiūrį į jos situaciją. Medikai buvo visiškai nepasiruošę, kaip ŽIV diagnozę, šią žinią pranešti moteriai, kuri netrukus gimdys. Jie tai pasakė labai lakoniškai, o po to paliko vieną, be jokios pagalbos, atjautos – aš jau nekalbu apie profesionalą dvasinę, psichologinę pagalbą, kuri, mano manymu, turėtų būti privaloma tokiu atveju. Mirtinos ligos diagnozė, vyro išdavystė, baimė dėl netrukus užgimstančio kūdikio sveikatos, visiška nežinomybė akimirksniu sugriovė jos pasaulį. Panikos ir išdavystės skausmo apimta moteris ilgai raudojo, kol išdrįso paklausti gydytojos, kaip jai elgtis, kas jai galėtų padėti, nes ji nieko nežinojo apie ŽIV. Tačiau gydytoja moteriai tik mestelėjo atsainų atsakymą, kuris labiau priminė pasišaipymą: „Tik Dievas Tau tegali padėti“ ir nusisuko...
Visomis valios pastangomis moteris pasiekė koplyčią, meldė Viešpatį gelbėti kūdikį. Tik susitikimai su Jėzumi, jai padėjo ištverti. Beje, jos kūdikis gimė sveikas. Šiandien šiai moteriai tikėjimas – pagrindinė gyvenimo atrama. Nors ji nebegali dirbti medicinos srityje dėl savo ligos, deda visas pastangas, kad būtų pagaliau priimtas įstatymas, jog vaistai nuo ŽIV būtų kompensuojami visiems – ne tik pacientams, kurių liga jau pažengusi, bet ir tiems, kurie užsikrėtė neseniai.
Tačiau parodoje esama ir kitokių, daug tamsesnių istorijų, kur nesama jokios vilties. Man ypač įstrigo pasakojimas apie besilaukiančią moterį, sergančią ŽIV ir besiverčiančią prostitucija, tačiau tai laikančią paprasčiausiu darbu ir savo gyvenimo būdo net neketinanti keisti, visai negalvojanti apie būsimą kūdikį...
Man ši istorija taip pat labai skaudi. Aš neatradau ten šviesos. Kai rengiau projektą ir grįždavau po susitikimų su ŽIV užkrėstomis moterimis, šeima ir draugai klausdavo manęs, ar man nesunku tiek daug su jomis bendrauti, patirti neigiamų emocijų ir kaip aš visa tai savy galiu nešiotis. Aš atsakydavau, kad iš to gaunu labai daug teigiamo ir patyrimą, jog Dievas žmogų suranda bet kokioje situacijoje. Tik reikia Dievą įsileisti, Man tai – mano tikėjimo patvirtinimas, taip pat galimybė bent kiek toms moterims padėti: išklausyti, apkabinti, atjausti – kalbu apie tarnystę. Tik išklausiusi šių moterų ir įsigilinusi į jų gyvenimą, aš galiu jų problemas menine kalba skelbti kitiems žmonėms. Kiekviename žmoguje galima atrasti tą šviesiąją pusę, tačiau kartais tai būna pernelyg giliai paslėpta.
Po susitikimo su minėta besilaukiančia moterimi man buvo sunku. Prie prostitucijos ji įpratusi. Tai – pinigai. Pinigai – tai narkotikai ir „nepriklausomybė“. Ji turi šeimą – mamą, močiutę. Penkerių metų vaiką, augantį pas močiutę. Na ir kas, kad gimdys – ši moteris jau buvo apsprendusi neauginti savo kūdikio. Heroinas. Jį moteris vartoja dabar, nėštumo metu… Jos nekankina dvejonės, kaltė, ji nepriima niekieno pagalbos. Baisiausia, kai nėra vilties.
 |
| (Irutės Jaruševičiūtės nuotr.) |
Tačiau šią skaudžią istoriją taip pat įtraukei į parodą...
Be abejo, įtraukiau. Negaliu teigti, kad visos projekte dalyvavusios moterys yra atsivertusios ar pakeitusios savo gyvenimą. Tikrai esama daug tamsių dalykų, kurie nesikeičia ir toliau. Jos grįžta atgal ir prie narkotikų, ir prie ankstesnio gyvenimo būdo. Būna visokių situacijų. Štai jauna išsilavinusi moteris, niekada nevartojusi narkotikų ir alkoholio, gyveno normalų gyvenimą tol, kol susipažino su vienu vyriškiu ir jis ją užkrėtė – ir skaudžiausia, kad sąmoningai, žinodamas, jog serga. Šiandien ji gyvena užsidariusi nuo draugų, visuomenės, begalinėje baimėje. Aš turiu jos istoriją, taip pat ir fotografijų, tačiau minėta moteris taip paniškai bijojo, kad niekas nesužinotų, jog ji užkrėsta ŽIV, jog aš tos istorijos į parodą nebeįtraukiau. ŽIV užkrėstos moterys išgyvena stiprias psichologines krizes, ir joms būtina psichoterapeuto, sielovadininko pagalba. Net jei ir atrodo, kad jos turi į ką atsiremti – šeimą, artimuosius ar galiausiai jų gyvenimas nėra priklausomas nuo narkotikų ar alkoholio – joms vis tiek yra nepaprastai sunku.
Šalia devynių moterų istorijų parodoje „kalba“ ir vienas vyras...
Ši istorija tikrai ypatinga, aš sutikau džiaugsmu švytinčią devynerių metų mergaitę, kurios tėtį perkeitė meilė. Tai mergaitė, kurios nuo pat gimimo atsižadėjo mama. Teisę auginti mergaitę išsikovojo ŽIV sergantis tėtis. Tai vyras, sugebėjęs dėl vaiko atsisakyti narkotikų ir radikaliai pakeisti savo gyvenimą.
„Jau tada žinojau, kad savo vaiką ginsiu iš paskutiniųjų. Dėl jo padarysiu viską. Ir man nesvarbu, koks jis gims: sveikas, vaikščios ar ne, reikės nešioti, nešiosiu. Aš tėvas, aš ir atsakysiu...
Jūs narkomanas, sergantis ŽIV, kur jūs gyvensit, kaip pasirūpinsit? Aš girdėjau tūkstančius panašių klausimų. Manimi nepasitikėjo. Gimus dukrai atsisakiau narkotikų. Visai. Jau aštuoneri metai nevartoju. Visi gali, jei tik nori, jei labai nori. Sunku buvo, pakentėjau, juk dėl vaiko... Vaikas brangiau už viską.
Važiuojant namo, prieš akis iškyla mergaitės veidas. Matau, kaip ji prisiglaudžia prie tėčio, jis užriša batelį, pataiso striukytę, sudrausmina, bet iškart atlaidžiai pasižiūri, paduoda ranką.
Apkabinu tėvą, kurį pakeitė meilė. Mojuoju dukrai, kurios meilė pakeitė tėtį‘‘ (Istorija iš parodos)
Taigi aš pamačiau nepaprastai laimingą vaiką. Ko nematau vaikuose, augančiuose visko pertekusiose šeimose, su abiem tėvais, kur nėra jokių didžiulių problemų. Ir tos mergaitės „švytėjimas“ buvo labai didelis „pleistriukas“ ant mano širdies.
 |
| (Irutės Jaruševičiūtės nuotr.) |
Jurga Žiugždienė