 |
| Leckavos Šv. Lauryno bažnyčioje (Mažeikių r.) saugomas Šv. Lauryno varpas. Artiomo Myškino nuotr. |
„Nuostabi istorija! Stebuklai šalia mūsų!“ – tokia neretai būna žmonių reakcija išgirdus pasakojimą apie šalia jų esančios bažnyčios varpus. Dažnai žinome savo miestelio bažnyčios istoriją, o štai joje esantys varpai – apgaubti paslaptimi, apie save primenantys tik skambėjimu. Tad Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui skirtas projektas „Gloria Lietuvai“ ir kviečia prisiminti Lietuvos varpus, šį nepelnytai pamirštą tautos laisvės ir prisikėlimo simbolį.
 |
| Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilikoje esantis 1639 m. varpas, pašvęstas Dievo Motinai – vienas gražiausių Lietuvoje. Artiomo Myškino nuotr. |
Varpų istorijos glaudžiai susipynusios su Lietuvos istorija
„Tas pirmas filmavimas sukėlė labai daug emocijų – aiškiai supratome, kokio svarbaus darbo ėmėmės, kokias istorines vertybes filmuojame, įrašinėjame, kiek dar daug tokių dienų mūsų laukia“, – prisiminė projekto „Gloria Lietuvai“ iniciatorius Dalius Abaris projekto pradžią – pirmąjį varpų filmavimą.
Simboliška, kad projekto „Gloria Lietuvai“ komandos ekspedicija po Lietuvą prasidėjo Semeliškėse (Elektrėnų r.), nes čia, Šv. Lauryno bažnyčioje, yra vienas seniausių Lietuvos varpų, kuriuo puošiasi ir miestelio herbas.
Vėliau ekspedicijos kelias vedė per visą Lietuvą, nes atrenkant varpus šiam projektui siekta, kad jie reprezentuotų visus mūsų šalies regionus, taip pat primintų apie svarbiausius istorinius įvykius, atspindėtų skirtingas epochas. Tad šiame projekte atsirado ir seniausias Lietuvoje Kriaunų Dievo Apvaizdos bažnyčios varpinės varpas, saugomas Laisvės kovų istorijos muziejuje Obeliuose (Rokiškio r.), taip pat vienas naujausių – Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikoje pernai pašventintas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio varpas. „Gloria Lietuvai“ komanda aplankė ir naujuosius Nidos, ir senųjų medinių Aukštaitijos bažnyčių varpus, važiavo iki Latvijos sienos ir keliavo po Dzūkijos kaimelius.
Senieji Lietuvos varpai yra tikri varpai keliauninkai: tik nedidelė jų dalis visą savo amžių praleido toje pat vietoje, kurioje buvo nulieti. Karų ir suiručių metais jie būdavo perlydomi į ginklus, išvežami, kad neperspėtų vietos gyventojų apie besiartinantį priešą. Daugeliui Lietuvos varpų lemtinga buvo 1915 m. vasara – carinės valdžios nurodymu jie buvo masiškai vežami į Rusijos imperijos gilumą, kad vokiečiai negalėtų varpų panaudoti kaip žaliavos karinei pramonei, kad jie nebūtų perlieti į ginklus.
Tiesa, itin retai pasitaikydavo ir priešingų atvejų – varpai būdavo liejami iš patrankų. Toks varpas yra Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje, tiesa, dabar jis įskilęs ir nebeskamba. Ant jo esantis įrašas išduoda, kad varpas nulietas iš Vilniaus karinės apygardos nebenaudojamų patrankų metalo.
Daugeliui iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad visi varpai vienodi, gali skirtis tik savo dydžiu. Tačiau toli gražu taip nėra. Štai Krekenavoje Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilikos bokšte kabantis varpas, tuoj švęsiantis savo 380 metų jubiliejų, laikomas vienu gražiausių Lietuvoje. Jis yra ir vienas iš tų nedaugelio varpų, kuris labai tiksliai žino savo gimtadienį – 1639 m. spalio 12 d. Varpas skamba jau trečios bažnyčios bokšte, nors niekur iš Krekenavos jis nebuvo iškeliavęs – jam tiesiog pasisekė išlikti sveikam, kai senosios medinės bažnyčios arba sugriūdavo, arba sudegdavo.
Leckavos Šv. Lauryno bažnyčioje (Mažeikių r.) saugomas Šv. Lauryno varpas, nulietas XIX a. pirmojoje pusėje, kuriame matomas ilgas ankstyviausias lietuviškas įrašas ir šv. Lauryno reljefas. Manoma, kad įrašo autorius galėjo būti pats Simonas Daukantas.
 |
| Joniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Artiomo Myškino nuotr. |
Varpai – kaip tautos išlikimo ir pasipriešinimo simbolis
Pasak D. Abario, mintis sukurti kūrinį, kurio pagrindiniai dalyviai būtų Lietuvos varpai, kilo prieš kelerius metus. Pamažu ji aiškėjo, kristalizavosi, ir Lietuvos atkūrimo 100-metis pasirodė ideali proga prakalbinti varpus, parodyti juos kaip tą jungiamąją grandį, susiejančią Lietuvos praeitį su dabartimi.
Pradėjus projekto „Gloria Lietuvai“ kūrybinei komandai važinėti po Lietuvą, publikuoti informaciją apie projektą feisbuko paskyroje, sulaukta didžiulio žmonių susidomėjimo. Pradėjo aiškėti, kad varpai toli gražu nėra pamirštas praeities reliktas. Žmonės kvietė atvažiuoti nufilmuoti jų miestų ar miestelių varpus, pasakojo gimtinės varpų istorijas.
Pradėjo skleistis neįtikimi pasakojimai, kaip žmonės siekė išsaugoti savo bažnyčių varpus. Sulaukta laiško apie Kavarsko Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios varpus, kurie 1914 m. rusų armijos vadovybės įsakymu turėjo būti išvežti į Rusijos gilumą, tačiau juos vietos žmonės paslėpė užkasę. Taip Kavarsko bažnyčios varpai sėkmingai išlaukė karą ir 1919 m. rudenį vėl suskambo bažnyčios bokšte, nors juos slėpusiems žmonėms teko ir kalėjime dėl to pasėdėti.
Beje, atrodo, Lietuva buvo vienintelė šalis visoje Sovietų Sąjungoje, kurioje po Antrojo pasaulinio karo pagaminti bažnytiniai varpai. Juos 1984 m. Kretingos bažnyčiai nuliejo kunigas Bronislovas Burneikis. Į šiuos varpus buvo sulieti patys įvairiausi gyventojų suaukoti daiktai.
Ir mūsų dienomis varpai liejami norint išsaugoti tautos atmintyje svarbius įvykius, prisiminti žuvusiuosius už Lietuvos laisvę. Tokia misija teko Sausio 13-ajai skirto memorialo varpui. Kiti jo kolegos taip pat primena svarbiausias mūsų šalies sukaktis, pavyzdžiui, varpas, pašvęstas Lietuvos vardo tūkstantmečiui ir esantis Rumšiškių liaudies buities muziejaus miestelio varpinėje.
 |
| Semeliškėse (Elektrėnų r.) Šv. Lauryno bažnyčioje yra vienas seniausių Lietuvos varpų. Artiomo Myškino nuotr. |
100 varpų suskambės kūrinyje „Gloria Lietuvai“
Kaip parodė pastarasis pusmetis, projekto „Gloria Lietuvai“ sumanytojų idėja pasiteisino – projektas iš tiesų atkreipė Lietuvos visuomenės dėmesį į varpus, paskatino jais didžiuotis, prisiminti jų istorijas.
O varpų skambėjimo įrašai, bažnyčių, varpinių ir jų aplinkos vaizdai tapo pagrindu kompozitoriaus Kipro Mašanausko kūriniui „Gloria Lietuvai“, kurio premjera – Vasario 16-ąją, iškilmingame Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio renginyje.
Jie čia vėl skambės taip pat, kaip skambėjo visus pastaruosius du, tris šimtus ar dar daugiau metų. Nesvarbu, kaip per tą laiką pasikeitė Lietuva, čia gyvenantys žmonės, varpų skambėjimas išliko toks pat. Klausydamiesi jų – klausomės istorijos. Tas garsas tarsi susieja ir suvienija mus visus, kažkada girdėjusius ar dabar girdinčius varpo skambėjimą. Lydi mus, kaip lydėjo mūsų prosenelius, senelius ir lydės tuos, kurie gyvens po mūsų.
 |
| Juozapavos Šv. Apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčia (Šiaulių r.). Artiomo Myškino nuotr. |
Apie projektą „Gloria Lietuvai“
Projektas „Gloria Lietuvai“ – vienas iš Lietuvos atkūrimo 100-mečiui skirtų projektų. Projektą globoja Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Projekto „Gloria Lietuvai“ idėjos autorius – Dalius Abaris, bendraautoriai: Kipras Mašanauskas, Romas Lileikis, Edita Mildažytė. Projekto konsultantai: istorikai Gintautas Žalėnas, Liudas Jovaiša, Aurimas Švedas.
Projektą koordinuoja VšĮ „Kūrybinių industrijų dokas“.
Projekto naujienos – feisbuko profilyje „Gloria Lietuvai“.
Projektą finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.