Prie Jėzaus priėjo Jono mokiniai ir paklausė: „Kodėl mes ir fariziejai pasninkaujame, o tavo mokiniai nepasninkauja?“
Jėzus atsakė: „Argi gali vestuvininkai gedėti, kol jų tarpe yra jaunikis? Ateis diena, kai jaunikis bus atskirtas nuo jų, ir tada jie pasninkaus“.
Iz 58, 1–9a: Ar pasninkas, kokį aš mėgstu, ne toks?
Ps 51, 3–4. 5–6a. 18–19. P.: Graudžios, nuolankios širdies tu, Dieve, neatstumsi.
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Ramūnas Mizgiris OFM
Šventasis Raštas ir visa krikščioniškoji tradicija moko, kad pasninkas padeda vengti nuodėmės ir viso, kas į ją lenkia. Todėl išganymo istorijoje dažnai kviečiama pasninkauti.
Jau pirmuosiuose Šventojo Rašto puslapiuose Viešpats nurodo žmogui neragauti uždrausto vaisiaus: „Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo užvalgysi, turėsi mirti“ (Pr 2, 16–17).
Komentuodamas dieviškąjį priesaką, šv. Bazilijus Didysis († 379) atkreipia dėmesį, jog „pasninkas įsteigtas Rojuje“ ir „šia prasme buvo pirmasis Adomui duotas įsakymas“. Iš to jis daro išvadą: „Tad neleisti valgyti yra pasninko ir susilaikymo įstatymas.“
Kadangi visi esame slegiami nuodėmės ir jos padarinių, pasninkas mums siūlomas kaip priemonė atnaujinti draugystę su Viešpačiu.
Bernardinai.lt