Jėzus kalbėjo:
„Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje.
Ir tars karalius stovintiems dešinėje: 'Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!
Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane'.
Tuomet teisieji klaus: 'Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?'
Ir atsakys jiems karalius: 'Iš tiesų sakau jums: kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte'.
Paskui jis prabils į stovinčiuosius kairėje: 'Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams!
Nes aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte, buvau keleivis, ir manęs nepriglaudėte, nuogas – neaprengėte, ligonis ir kalinys – ir jūs manęs neaplankėte'.
Tuomet jie atsakys: 'Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną, ar ištroškusį, ar keleivį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir tau nepatarnavome?'
Tuomet jis pasakys jiems: 'Iš tiesų sakau jums: kiek kartų tai nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte'. Ir eis šitie į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą“.
Kun 19, 1–2. 11–18: Teisingai teisk giminietį
Ps 19, 8. 9. 10. 15. P.: Tavo žodžiai, Viešpatie, yra dvasia ir gyvenimas.
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Nerijus Pipiras
Daugeliui iš mūsų, šiandienių krikščionių, teismo tema darosi nepatogi. Kažkaip lengva ranka ją bandome nurašyti viduramžiams, kai bažnyčios mirgėjo nuo žvakių šviesos, o žmonės graudenosi, giedodami „Rūščią dieną“. Pro teismo vietą kažkaip norisi praeiti, manant, kad ji tuščia, kad egzistuoja vien tik gailestingumas. Ir dar pasaldintas. Toks, kokio norime. Tačiau čia turėtume stabtelėti.
Stabtelėti ir gal net kiek priverstinai atsiversti tą Evangelijos ištrauką apie teismą. Nepatogią ir šiurkščią. Tačiau teisingą. Vis dėlto įsibėgėjant gavėniai reiktų konstatuoti, kad, ko gero, priešingos jėgos šiandien stengiasi mus vis labiau įtikinti, kad teismas turi būti ištrintas iš sąmonės, o teisingumas apsiriboti žmogiškojo supratimo kriterijumi. Ši Evangelijos ištrauka tegul mus sugrąžina nuo panašių pražūtingų svaičiojimų į realybę.
Ganytoją, skiriantį kairę nuo dešinės, vis dėlto tikrai išvyskime akis į akį. Ir vis dėlto tas vienas vienintelis žodis tą akimirką skambės Jo lūpose. Koks tas žodis? Be abejo, tas, kurį girdėjome šimtus, tūkstančius ir net milijonus kartų. Meilė.
Šiandien būtent šį žodį ir turime prisiminti, kai mąstome apie akistatą su Kūrėju. Mes juk būsime teisiami ne pagal tai, kiek saldžiai ir svajingai kalbėjome apie meilę, kiek ketinome mylėti, kiek žinojome apie visa tai ar parašėme traktatų, literatūros kūrinių, įgyvendinome projektų, bet pagal tai, kiek konkrečiai mylėjome ir kur buvo mūsų rankos – ar kišenėse, ar ištiestos brolio, sesers link, kad paguostų, sušildytų ir sudraustų.
Ko gero, teisūs yra apaštalai, raginantys mus nemylėti žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa. Pradėkime tą daryti, žinodami, jog pasaulį teis Gailestingumas. Teisingas Gailestingumas, ne tik girdintis žodžius, bet matantis ir slapčiausias širdies intencijas.
Bernardinai.lt
