 |
Aukščiausios prabos literatūra: Juliano Barneso romanas „Kalbant atvirai“
Julian Barnes „Kalbant atvirai“. Vilnius: „Baltos lankos“, 2018 m. Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė.
Britų literatūros chameleonu vadinamo Juliano Barneso romanas „Kalbant atvirai“ Lietuvoje išleidžiamas pirmąkart. Julianas Barnesas (gim. 1946) – šiuolaikinis anglų rašytojas, kritikų vadinamas idėjų romano renesanso architektu. Jo kūryba lyginama su Italo Calvino, Jameso Joyce'o ir Milano Kunderos kūriniais. Autorius 2011 m. apdovanotas „Man Booker“ premija.
Lietuvos skaitytojams J. Barnesas jau pažįstamas iš lietuviškai išleistų knygų: „10 1/2 pasaulio istorijos skyrių“ (2006), „Flobero papūga“ (2011), „Pabaigos jausmas“ (2013), „Gyvenimo lygmenys“ (2015), „Laiko triukšmas“ (2017). Romanas „Kalbant atvirai“ pirmąkart pasirodė 1991 m., yra išverstas į daugelį kalbų ir laikomas klasikiniu J. Barneso kūrybos pavyzdžiu.
Droviam ir nuovokiam bankininkui Stiuartui visada būdavo sunku pažindintis su moterimis, tačiau viename viengungių vakare jis susipažįsta su paveikslų restauratore Džiliana, ir viskas pasikeičia. Stiuarto draugas Oliveris – jo priešingybė: tiek įžūlus, kiek ir lengvabūdis anglų kalbos mokytojas, kuris „kalba kaip žodynas“. Netrukus Stiuartas ir Džiliana susituokia, tačiau tarp trijulės užsimezgusi nedrąsi draugystė išvirsta į kai ką visiškai kita.
„Kalbant atvirai“ – intymus pasakojimas apie meilės subtilumus ir vingius. Romanas prasideda kaip nesusipratimų komedija, tačiau lėtai, sakinys po sakinio, tamsėja ir gilėja, įtraukdamas mus į sudėtingus širdies reikalų akivarus.
 |
Trys istorijos apie meilę, baimę ir santuokos iliuzijas
Karen White „Stiklo skambesys“. Vilnius: „Tyto alba“, 2018 m. Iš anglų kalbos vertė Vilija Vitkūnienė. Viršelio dailininkė – Ilona Kukenytė.
Niežtėjo pirštus užrašyti į galvą atėjusius žodžius, kol dar nepamiršo. Net juodžiausią naktį kur nors spindi šviesa.
Karen White – JAV rašytoja, dvidešimt keturių bestseleriais tapusių romanų autorė. Šiuo metu ji su vyru ir dviem vaikais gyvena Džordžijos valstijoje, JAV pietuose, kur ir vyksta daugumos jos romanų veiksmas. „Stiklo skambesys“ – romanas, pasakojantis apie praeities žaizdas, paslaptis ir viską gydančią meilę.
Meritos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, po vyro žūties paveldėjus jo senelės Editos namą Pietų Karolinoje. Kaltindama save dėl vyro mirties, Merita tikisi paveldėtame name išsivaduoti nuo dusinančios praeities, tačiau atvykus pasirodo, kad namas turi savo praeitį. Editos praeitį ir baisią jos paslaptį. Ir stiklinių jos padarytų vėjo varpelių skambesį už lango.
Vienatvės ir ramybės troškusią Meritą staiga apsupa ne tik nutrūkusios santuokos šešėliai, bet ir nežinia, iš kur atsiradusi Lorelė – ne pagal metus išmintinga jaunutė pamotė su dešimtmečiu sūnumi, netikru Meritos broliu. Ko jie atsigrūdo į jos gyvenimą, tokšdami gyventi kartu? O kur dar gąsdinamai žuvusį vyrą primenantis jo brolis ir diena po dienos atsiskleidžianti Editos saugota paslaptis... Naujas gyvenimas toks nepanašus į senąjį: regisi, aplinkiniai trokšta tik vieno – neleisti Meritai užsisklęsti. Ir pamažu užguitos ir visus atstumiančios moters širdis ima atšilti.
Trys moterys, trys susipynę likimai. Trys istorijos apie baimę, santuokos iliuzijas, vienatvę dviese, neišsipildžiusias viltis, ir meilę, kuri ateina į gyvenimą nepaisydama tų, kurie ją atstumia.
 |
Hipnotizuojantis fenomenaliosios Marishos Pessl romanas „Naktinis filmas“
Marisha Pessl „Naktinis filmas“. Vilnius: „Tyto alba“, 2018 m. Iš anglų kalbos vertė Aurelijus Katkevičius. Viršelio dailininkė – Asta Puikienė.
Ar atsitrauksi ir užsidengsi akis? Ar turėsi stiprybės prieiti prie prarajos ir pažvelgti į ją?
Marisha Pessl – amerikiečių autorė, jos psichologinis įtampos romanas „Naktinis filmas“ iškart tapo pasauliniu bestseleriu ir buvo išverstas į 25 kalbas. Knyga apie niekada neegzistavusį siaubo filmų režisierių Stanislą Kordovą, kurio portretas autorės sukonstruotas iš Stanley Kubricko, Romano Polanskio ir Davido Lyncho... Kitų autorė lyginama su Vladimiru Nabokobu, Stiegu Larssonu, Stephenu Kingu ir Gillian Flynn viename.
Niūrią spalio naktį dvidešimt dvejų Ešlė Kordova randama negyva apleistame sandėlyje Žemutiniame Manhatane. Nors sakoma, kad tai savižudybė, Skotas Makgratas, „žurnalistas, galintis nužengti į pragarą ir paimti interviu iš Liuciferio“, kaip apie jį kadaise buvo rašoma, tuo netiki. Jis žino, kad už visko slypi jos tėvas, legendinis kultinių siaubo filmų režisierius Stanislas Kordova. Žmogus, kurio vardas sėjo siaubą ir kurio niekas viešumoje nematė daugiau kaip trisdešimt metų.
Ar keista Ešlės mirtis – tik dar viena Kordovos šeimą persekiojančio prakeiksmo dalis? Režisierių gaubia paslaptis, jis neduoda interviu, su juo dirbę aktoriai atkakliai tyli, ir visa, ką pavyksta rasti Makgratui – tik legendos apie jo sukurtus filmus, laikomus siaubingiausiais kino istorijoje. Filmus, kurie dėl jų baisumo nerodomi jokiuose kino teatruose. Smalsumo ir keršto vedamas, Makgratas vis giliau pasineria į kraupų, hipnotizuojantį Kordovos pasaulį. Paskutinis žurnalisto priartėjimas prie režisieriaus slepiamų paslapčių jam kainavo profesinę karjerą ir santuoką. Tačiau dabar jis gali prarasti kur kas daugiau…
„Naktinis filmas“ – odė pasauliniam kinematografui ir lėtai užvaldanti knyga, lir lėtai įtraukiantis romanas, laikantis skaitytoją supančiotą siaubo iki paskutinio puslapio. Tarsi kraują stingdantis filmas, kurį žiūri šiurpdamas, tačiau neįstengdamas atplėšti akių.
 |
Pasauline literatūros sensacija tapęs Karlo Oves Knausgårdo knygų ciklas
Karl Ove Knausgård „Mano kova. Mirtis šeimoje“. Vilnius: „Baltos lankos“, 2018 m. Iš norvegų kalbos vertė Justė Nepaitė.
Karlas Ove Knausgårdas – garsiausias šiuolaikinis norvegų rašytojas, Norvegijoje vadinamas fenomenu, kai kurių literatūros kritikų laikomas talentingiausiu šių laikų prozininku, dėl savo stiliaus lyginamas su Marceliu Proustu.
Labiausiai pasaulyje K. O. Knausdårdas išgarsėjo šešių romanų ciklu „Mano kova“, kuriame šokiruojamai atvirai aprašo savo paties, o ne išgalvotų personažų gyvenimą, tačiau kiekviena ciklo knyga skaitoma kaip talentingai parašytas, tvirtais siužeto siūlais sukabintas romanas. Savito stiliaus pasakojime autorius supina intymias kasdienio gyvenimo detales su pamatiniais – mirties, meilės, meno, žmogaus baimių ir gėdos jausmo – klausimais. Šis literatūros šedevras suteikia galimybę pažinti vieną originaliausių šių dienų rašytojų.
Knygų ciklas „Mano kova“ literatūros kritikų vertinamas kaip vienas svarbiausių šiuolaikinės literatūros kūrinių, atspindinčių ryškią pastarųjų metų literatūros tendenciją – rašyti ilgas, tęstines, į kelių tomų sagą išsiplėtojančias tų pačių veikėjų istorijas.
Netrukus lietuviškai pasirodysiančioje pirmoje ciklo knygoje „Mano kova. Mirtis šeimoje“ autorius dokumentuoja savo paauglystės prisiminimus, aistrą roko muzikai, pirmąjį įsimylėjimą, santykius su vyresniuoju broliu, mylinčia, tačiau blankia, beveik nepastebima motina ir nutolusiu, nenuspėjamu tėvu. Iki gyvuonies jautrumo analizuoja skausmą, kitus prieštaringus jausmus, patirtus tėvui mirus. Autorius kuria vitališką ir itin universalų pasakojimą apie kasdienes, mažas ir dideles, žmogaus kovas, kurias mes visi kovojame diena iš dienos.
 |
Romanas apie šeimos paslaptis ir meilės jėgą
Lina Ever „Neišryškinta juostelė“. Vilnius: „Tyto alba“, 2018 m. Dailininkė – Asta Puikienė.
Svetimos meilės istorijos išmoko mylėti. Nelaimingos meilės istorijos priverčia apsispręsti.
Lina Ever (g. 1970) – žurnalistė, tinklaraštininkė, rašytoja ir gidė po Berlyną. Ragavo verslininkės, vadovės, valdininkės duonos, bet geriausiai jaučiasi rašydama. Išleido tris romanus: „Objektyve meilė“ (2014), „Ruduo Berlyne“ (2015), „Berlyno romanas“ (2016). „Neišryškinta juostelė“ – ketvirtoji jos knyga.
Pagrindinės herojės Dalios santuokinis gyvenimas byra į šipulius, ir net atostogos Kretoje jo neišgelbsti. Negana to, ligoninėje atsiduria komos ištiktas tėvas, žinomas Lietuvos fotografas, su kuriuo ji nepalaikė ryšių nuo tada, kai jis paliko šeimą, ir ji tampa vienintelė atsakinga už jo slaugą. Jo fotolaboratorijoje radusi neišryškintą juostelę moteris supranta aptikusi nutylėtą tėčio gyvenimą. Kodėl jis paliko šeimą? Kodėl mama išsisukinėja nuo atsakymų? Kas ta ugniaplaukė nuotraukose? Kodėl jis niekada viešai nerodė savo geriausių darbų? Dalia visa galva panyra į tėčio istoriją, nes giliai širdyje jaučia, kad tik prisilietusi prie šaknų įstengs atrasti save ir savo kelią, galės ir vėl pamilti.
„Neišryškinta juostelė“ – tai romanas tiems, kam patinka įtraukiantis siužetas, šeimos paslaptys, bohemiško anų laikų menininkų gyvenimo užkulisiai ir fotografų profesinės virtuvės atspindžiai. Gyvas ir dinamiškas romano pasakojimas suartina Vilnių ir Kretą, susieja senas šeimos nuotraukas su dabarties vaizdais, slaugymo ligoninėje valandas su gimstančiais jausmais naujam mylimajam ir priverčia susimąstyti apie galingą meilės jėgą.
 |
Žmogiškojo žiaurumo ir gėrio ribos
Philippe Claudel „Brodekas“. Vilnius: „Baltos lankos“, 2018 m. Iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė.
Vieno reikšmingiausių šiuolaikinių prancūzų rašytojų Philippe'o Claudelio romanas „Brodekas“ jau išleistas ir Lietuvoje. Autorius už šį kūrinį apdovanotas licėjaus mokinių Gonkūrų premija ir „Independent“ (dabar – „Man Booker International“) užsienio literatūros premija, už savo noveles – Gonkūrų premija. P. Claudelis Lietuvos skaitytojams jau yra pažįstamas – lietuvių kalba išleistas autoriaus romanas „Pilkosios sielos“ tapo Metų verstine knyga.
Įsivaizduojamoje šalyje, kažkur Europos rytuose, pasibaigus karui Brodekas sugrįžta į savo kaimelį. Grįžta iš koncentracijos stovyklos, patyręs didžiausią pažeminimą ir kraują stingdantį siaubą. Ir vis dėlto per stebuklą išlikęs gyvas, nes nuolatos jautė, nors ir toli, plakant mylimos Emelijos širdį. Tačiau Brodekas nė nenutuokia, kas jo laukia namie.
Vieną dieną į kaimą atkeliauja nepažįstamasis. Keistas atvykėlio elgesys, apranga ir įpročiai, pernelyg didelis mandagumas ir itin plati šypsena ima kurstyti kaimo gyventojų baimes ir prisiminimus. Kai keistuolis nupiešia gyventojų portretus, apnuogindamas jų netobulumą, paslaptis ir ydas, įtarimų kyla dar daugiau. Tačiau Brodekui jis tiesiog „De Anderer“ – Kitas, galbūt dėl to, kad „jis – tai truputį aš“. Vėliau įvykdoma atvykėlio žmogžudystė, kurioje dalyvauja beveik visi kaimo vyrai – išskyrus Brodeką. Niekas nepripažįsta kaltės, o Brodekas, vienintelis išsilavinęs žmogus kaime, įpareigojamas parašyti apie tai raportą. Greta užsakyto aprašymo išnyra gyvenimo istorija žmogaus, kuris koncentracijos stovykloje turėjo ryžtis tapti Šunimi Brodeku, kad išgyventų. Rašydamas jis pasiners į pačias siaubo gelmes ir pagaliau pasijus išsilaisvinęs.
Paprastai ir aiškiai parašytas, meistriškai sukonstruotas „Brodekas“ – alegorinis romanas apie kitoniškumą. Jame nefigūruoja nei žodis „žydas“, nei „Holokaustas“, bet netrukus paaiškėja, kad įvykusios katastrofos šaknys slypi kaip tik čia. Tai itin tapybiškas pasakojimas apie mitą ir istoriją, meilę ir ištikimybę, atskleidžiantis žmogiškojo žiaurumo ir gėrio ribas.
„Nepavaldus laikui pasakojimas, persunktas kafkiškojo pasaulio ir brolių Grimų pasakų atšvaitų.“ (Boyd Tonkin)
 |
XIX amžiaus Naujosios Zelandijos epas
Eleanor Catton „Šviesuliai“. Vilnius: „Baltos lankos“, 2018 m. Vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė.
Volteris Mūdis 1866-aisiais atvyksta į Naujosios Zelandijos aukso kasyklas pralobti, tačiau vos atvykęs audringą ir tamsią naktį patenka į slaptą susirinkimą. Jame 12 vyrų aptarinėja virtinę neišaiškintų nusikaltimų: dingo turtingas žmogus, paleistuvė bandė pasitraukti iš gyvenimo, o nelaimėlio girtuoklio namuose aptikta daug aukso. Mūdis netrukus įtraukiamas į mįslingai susipynusių sudėtingų likimų tinklą. Kas juos valdo – turto troškimas, nepalankios aplinkybės ar netikėtas šviesulių – dangaus kūnų – išsidėstymas?
Tai daugiasluoksnis kūrinys – nuotykių romanas, meilės istorija, vesternas, detektyvas ir trileris viename, vertinamas už itin meistriškai sukurtą matematiškai tikslią struktūrą, įtraukiantis sumaniai supintu pasakojimu ir itin vertingas dėl gyvai vaizduojamo XIX amžiaus Naujosios Zelandijos aukso karštinės pasaulio. Pasak literatūros kritikų, „Šviesuliai“– postmodernus kūrinys, atgaivinantis klasikinį Viktorijos epochos romaną, lygintinas su paties Charleso Dickenso kūriniais.
„Tokio tipo romaną ryte praryji, o užvertęs paskutinį puslapį supranti, kad nieko panašaus savo mastu ir teikiamu skaitymo malonumu tiesiog neberasi.“ („Independent“)
„Parašydama vaizdingą XIX amžiaus romano parodiją, Catton sukūrė romaną XXI amžiui. Tai visiškai nauja. Nespėji versti puslapių. Žmogaus siela atskleista visomis skirtingomis nevilties formomis. Tiesiog palaima! O knygos apimtis... Ką gi, tokia gera knyga negali būti per ilga.“ („New York Times Book Review“)
„Įspūdinga... Ji sugebėtų mus nukelti bet kur, o mes kaskart ja pasitikėtume, kad sugrąžintų atgal.“ („Globe and Mail“)
Eleanor Catton (g. 1985 Kanadoje) – jauniausia rašytoja, kada nors laimėjusi prestižinę literatūros premiją „Man Booker“ (2013 m.) už istorinį romaną „Šviesuliai“. Tik pasirodęs romanas iškart tapo literatūros sensacija, yra išverstas į daugelį kalbų, o BBC televizija nusipirko teises pagal romaną statyti serialą. Autorė kartu su vyru gyvena Naujojoje Zelandijoje ir dėsto kūrybinį rašymą viename šalies universitetų.