Vasario 21 d. minime šv. Petrą Damijoną (1007 - 1072), vyskupą, Bažnyčios mokytoją.
Petras gimė Italijoje, Ravenos mieste 1007 m. Šeima, turėjusi daug vaikų, anksti neteko tėvo. Petrą globojo jo vyresnysis brolis Damijonas, iš čia ir antrasis Petro vardas – Petras Damijonas. Petras studijavo Ravenoje, Faenzoje ir Paduvoje, vėliau dėstė Parmos universitete. Po kurio laiko įstojo į kamaldulių vienuolyną Fonte Avelanoje, kuris tapo jo reformų veiklos centru. Petras Damijonas pasižymėjo asketišku gyvenimu ir dideliu uolumu tiek vadovaudamas savo vienuolynui, tiek atnaujindamas kitus, iš kurių sudarė reformuotųjų vienuolynų šaką.
Tuo laiku Bažnyčia iš vidaus buvo draskoma nesutarimų ir schizmų, kilusių dėl simonijos (bažnytinių rangų, pareigų, privilegijų pirkimo), dvasiškių pasaulietiškumo, jų lengvabūdiško požiūrio į celibatą, tad buvo reikalingi dori ir tinkamai pasirengę reformoms žmonės, koks ir buvo Petras Damijonas – išsilavinęs ir griežtas. Jis buvo šešių popiežių pagalbininkas vykdyti „taikos misiją”, ypač bendradarbiavo su Ildebrandu, didžiu reformatoriumi, tapusiu popiežiumi Grigaliumi VII. 1057 m. Petras Damijonas buvo paskirtas kardinolu ir Ostijos vyskupu.
Šv. Damijono svarba Bažnyčios gyvenime matyti iš jo dalyvavimo sinoduose ir įvairiose popiežiaus pavestose misijoje Milane, Prancūzijoje, Vokietijoje. Jau būdamas garbingo amžiaus, buvo pakviestas atkurti taiką į Raveną, savo gimtąjį miestą, kurioje nesantaiką kurstė antipopiežiaus pasekėjai. Jis mirė 1072 m. Faenzoje, grįždamas iš šios savo paskutinės taikos misijos.
Petras Damijonas greitai imtas gerbti kaip šventasis, oficialiai jo kultas pripažintas 1828 m. popiežiaus Leono XII, kuris paskelbė jį Bažnyčios daktaru.