 |
| Kadras iš rež. Gilles'io Vuillard'o filmo „Žvilgsnio odisėja“. |
6 mėnesiai, 4 kelionės, 4 skirtingi žemynai.
Autoriaus žvilgsnis krypsta į Kulusuką (rytinėje Grenlandijoje), kur gyvena paskutiniai lokių medžiotojai, Maską (Tenerifės šiaurės vakaruose), kur susipažįsta su paskutiniais ūkininkais, savitai užsiimančiais žemdirbyste kalnų terasose, Transilvaniją (Rumunijoje), kur romai ūkio darbams vis dar kinko arklius. Galiausiai nukeliauja ir į Gruziją, į atokiausią ir aukščiausiai Kaukazo kalnuose įsikūrusį belaikį Ušgulio kaimą.
„Svarbu nukeliauti į vietą ir pagyventi ten kaip vietiniai, kuo ilgiau – tuo geriau. Subjektas visada ateina pats, net jei jis visąlaik susijęs su tradiciniu gyvenimo būdu, kuriam kelia grėsmę pasaulio vartotojiškumas“, – apie filmo „Žvilgsnio odisėja“ kūrybos procesą pasakoja Gilles'is VUILLARD'AS.
Artėjant filmo premjerai, įvyksiančiai „Skalvijos“ kino centre vasario 24 d., autorius pasakoja apie filmo kūrimą, kūrybą ir būsimus projektus.
 |
| Kadras iš rež. Gilles'io Vuillard'o filmo „Žvilgsnio odisėja“. |
Filmavote gan atokiose vietose, į kurias patekti nėra taip lengva. Kaip pasirinkote šias vietas?
Būtent taip ir rinkausi vietas, kad būtų sunku nusigauti. Vietas, į kurias beveik niekas išvis nekeliauja arba nekeliauja tuo metų laiku. Stengiausi, kad ten būtų tuščia. Ir iš tiesų kai kuriose vietose taip ir buvo – Grenlandijoje, Kulusuke. Čia buvau tik aš, mano kamera, aišku, keletas vietinių ir dar baltoji meška, kuri bandė mane suvalgyti (juokiasi).
Kaip į Jus reagavo vietiniai?
Šis filmas antropologiškas, filmavau žmones tokius, kokie jie yra, be jokių indikacijų. Antropologas ir kino kūrėjas Jeanas Rouchas neapsimetinėdavo. Kartą jį vienas kolega perspėjo, kad matosi mikrofonas, o J. Rouchas atsakė: „Negi manai, kad žmonės nesupranta, jog yra mikrofonas ir kamera?“
Filmuodamas aš tiesiog prieidavau prie žmonių ir paklausdavau, ar galiu juos nufilmuoti. Žinai, kaip jie sureaguodavo? Atsistodavo taip, tarsi aš daryčiau nuotrauką. Tai stipru. Šiek tiek primena mėgėjiškus ar šeimyninius filmus. Tik pastaruosiuose žmonės prieš kameras jaučiasi nelabai patogiai, nes nežino, kaip reaguoti. Manajame filme yra šiek tiek kitaip. Žmonės tiesiog stovi, bet jų žvilgsnis kažką sako. Jie dažniausiai žiūri į kamerą, kai kurie kalba, ir tu tiesiog būni su žmonėmis, kurių nepažįsti, o jie gali elgtis laisvai ir daryti tai, ką nori.
Filmus kuriate naudodamas kino juostą. Kodėl renkatės būtent ją?
Kai nusprendžiau kurti filmus, iš tikrųjų norėjau kurti kiną. Ne tik paspausti mygtuką kaip telefone. Aš netikiu video kaip medija, tinkančia kurti filmus. Nesuprantu, kodėl žmonės tai vadina filmais. Tai tikrai ne tas pats darbas ir ne tos pačios pastangos. Filmuodamas kino juosta negali dešimt kartų perfilmuoti, kiekvienas kadras svarbus.
Man kino juosta tam tikru požiūriu yra gyva. Video man atrodo plokščias. Jeigu kas nors filmuoja naudodamas skaitmeninį įrenginį, man sunku įsivaizduoti, kad tai daro kažkoks žmogus, atrodo, kad mašina padarė visą darbą. Tarsi nėra asmeninio santykio.
Kiek žmonių dirbo prie filmo kūrimo?
Tik aš vienas. Tiesa, kartais šiek tiek padėdavo draugai. Pats kūriau ir muziką.
 |
| Kadras iš rež. Gilles'io Vuillard'o filmo „Žvilgsnio odisėja“. |
Man labiau patinka juos vadinti poetiniais filmais. Manau, kad ten, kur yra pinigai, nėra kūrybos laisvės.
Pastebėjau, kad šiame filme jos beveik nėra, tik kai kuriuose epizoduose ją galima išgirsti. Kodėl taip nusprendėte?
Norėjau būti visiškai laisvas ir improvizuoti. Viskas yra improvizacija. Daug dirbau prie montažo ir jį suskirsčiau į tam tikrus etapus. Visuomet, kai sugrįždavau iš kelionės, imdavau montuoti tai, ką užfiksuodavau. Kartais šiose dalyse būdavo muzika, kartais – ne. Žinoma, buvo pagundos sukurti muziką visam filmui, o tai palengvintų jo žiūrėjimą. Bet aš ne to norėjau. Norėjosi sukurti tai, kas, mano nuomone, tinkama šiai temai. Ir kartais tai reikalavo muzikos. Pavyzdžiui, kai kur išgirsite besikartojančias natas, grojamas pianinu, sukuriančias jausmą, tarsi ko nors lauktume. Muzika sukonstruota labai intuityviai. Iš tikrųjų būtent intuicija yra ne tik filmo, bet ir mano gyvenimo variklis.
Kokia yra pagrindinė žinutė, kurią norite perduoti šiuo filmu?
Norėjau parodyti žmones, kurie nėra labai matomi: romus, inuitus, piemenis ir kt. Tai yra sociologinis, antropologinis ir netgi politinis žvilgsnis. Bet nenoriu, kad žmonės manytų, jog primetu savo požiūrį. Manau, žmonės patys supras, apie ką šis filmas.
Jūs kuriate eksperimentinius filmus. Kodėl būtent tokia kino raiška?
Man labiau patinka juos vadinti poetiniais filmais. Manau, kad ten, kur yra pinigai, nėra kūrybos laisvės. Į filmų kūrimą įtraukiama daug žmonių, tarp kurių yra įtakingų žmonių, prodiuserių, kurie turi didelę sprendžiamąją galią kuriant filmą. Bet ką jie išmano apie patį kūrimą?
Filmo pradžioje yra tekstas apie rupūžę ir drugelį, kurie yra sulyginami su prodiuseriu ir menininku. Menininkas naudojasi rupūže tam, kad pasiektų savo tikslą. Mano nuomone, jeigu to gali išvengti, geriau rupūžės nenaudoti išvis.
Ši problema vyrauja ne tik kine, bet ir kitose kūrybos srityse. Kūrybos procesui daro įtaką finansinis aspektas, tam, kad kūrinys taptų matomas. Aš visiškai to nemėgstu, esu visiškas anarchistas šiuo klausimu. Niekas nepasakys, kaip turėčiau kurti savo filmą ar savo gyvenimą. Nebent draugai, bet ne tie, kurie nori mane papirkti.
Esate ne tik filmų kūrėjas, bet ir menininkas, poetas.
Aš nemėgstu, kai mane vadina menininku. Problema yra kategorijos, kurios tave tarsi įspraudžia į mažą dėžutę.
Poeziją rašau nuo vaikystės. Aš užaugau vienui vienas miške. Ieškojau kontakto su medžiais, miegojau vienas kalnuose dar būdamas dešimties. Žinoma, bijojau, bet elgiausi taip, tarsi nebijočiau. Tikriausiai gyvenime ieškau to, kas nustebintų tarsi būnant miške. Markus Lüpertzas yra sakęs: „Tapymas yra tai, ką daro vaikas dainuodamas vakaro miške, norėdamas išvaryti mirtį.“
 |
| Kadras iš rež. Gilles'io Vuillard'o filmo „Žvilgsnio odisėja“. |
Galbūt galėtumėte įvardyti kūrėją, kuris turėjo įtakos Jūsų darbams?
Mes visi tarsi mėnulis, sugeriantis visų įtakas, todėl labai sunku įvardyti konkretų žmogų. Tai ne natūralus pasirinkimas. Žinoma, man patinka daug kūrinių. Kine galbūt paminėčiau Staną Brakhage ir jo filmą „Stellar“ (1993). Jis yra dviejų minučių, gal netgi trumpesnis, nutapytas. Jame jūs tarsi keliaujate kosmose. Nežinau, kodėl Holivudas, siekdamas pavaizduoti kosmosą, išleidžia milijonus specialiesiems efektams tam, kad galiausiai sukurtų šūdą?
Galbūt žinote Joną Meką ir jo kūrybą? Ar ją galėtumėte sulyginti su savąja?
Taip, gerai žinau jo darbus ir esu keletą kartų su juo susitikęs. J. Mekas kuria filmus įtraukdamas savo aplinką. J. Mekui labai būdingas išskirtinis kameros valdymas. Nors atrodo visiškai netechniškai, tačiau jis žino, kaip tai daryti, ir yra sukūręs specialią techniką. Mano kadrai statiški, mažiau juntamos vibracijos, taip pat šis mano filmas nėra susijęs su mano kasdienybe. Mano kūryba yra artimesnė Jeanui Rouchui.
Minėjote, kad kuriate naują filmą. Ar galėtumėte trumpai apie jį papasakoti?
Taip, tačiau jis dar neturi pavadinimo. Prašėte trumpai, tai štai.
 |
| Kadras iš rež. Gilles'io Vuillard'o filmo „Žvilgsnio odisėja“. |