Olegas Truchanas. Vaikis iš Šiaulių, tapęs Tasmanijos legenda

Olegas Truchanas (1960 m.). Autorius nežinomas.

Moderniosios Lietuvos istorijoje, šįmet mininčioje šimtmečio sukaktį, apstu įspūdingų ir drąsių žygių įvairiuose pasaulio kampeliuose surengusių keliautojų. Daugelis vaikystėje susižavėję žvelgėme į dėdę – Matą Šalčių – ant motociklo pabuvusį svečiuose pas keturiasdešimt tautų.

Kelionėse pastarąjį lydėjęs, bet atsiminimuose nutylėtas kolega Antanas Poška irgi aukso raidėmis įsirašė į Lietuvos keliautojų istoriją. Grįžtant prie mūsų dienų, turbūt nerastume tokių, kurie bent viena ausimi nėra girdėję apie Vladą Vitkauską, įkopusį į aukščiausias visų žemynų viršukalnes. Gaila, bet pernai netekome į aplink Himalajų kalnyną esančias tautas ne vieną ekspediciją surengusio Pauliaus Normanto ir nuo šiaurės iki pietų Afriką nedideliu motocikliuku perskrodusio Kazio Almeno.

Tačiau tarp šių gana plačiai žinomų pavardžių esama tokių, kurie pas mus kiek primiršti ir jų atminimas kur kas gyvesnis toli nuo gimtinės. Vienas tokių – Olegas Truchanas – jo gyvenimo istorijos pėdsakai kur kas ryškesni tolimojoje Tasmanijoje.

Olegas Truchanas (1971 m.). Ralpho Hope'o-Johnstone'o nuotr.

Jaunystės dienos Šiauliuose

Olegas Truchanas gimė 1923 m. rugsėjo 22 d. Šiauliuose. Šeimoje nebuvo vienintelis vaikas, turėjo seserį Niną. Abu jo tėvai kilę iš ukrainietiškų šeimų. Tėvas Eduardas Truchanas gimė Žytomyre (Šiaurės Vakarų Ukraina), mama Tatjana, nors ir gimusi, augusi Šiauliuose, pagal tėvų liniją laikytina ukrainiečių tautybės. Jos tėvas – Vasilijus Jakovlevičius Bronovickis-Baranenka – buvęs Šiaulių apskrities gydytojas ir valstybės patarėjas, o mama – Glafira Andrejevna Kotlereckaitė.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Olego mama su šeima pasitraukė į Ukrainą. Ten susipažino su būsimu savo vyru – Eduardu, kuris tuo metu gyveno ir dirbo Kijeve. Tačiau Rusijos teritorijas apėmus 1917 m. revoliucijai ir didėjant represijų mastams, jis atvyko į Tatjanos gimtinę Šiaulius.

Olego jaunystės dienos prabėgo netoli Talkšos ežero, Padirsių gatvėje. Šioje gatvėje jo šeima gyveno iki 1942-ųjų. Vėliau dėl vokiečių okupacijos padarinių gyvenamąją vietą teko ne kartą keisti.

Gyvendamas Šiauliuose O. Truchanas iššniukštinėjo ne tik visai šalia namų esančio Talkšos ežero krantines, bet ir Bubių, Rėkyvos, Kurtuvėnų apylinkes, o kartą pėsčiomis nuėjo iš Šiaulių į Palangą. Kartkartėmis Olegas savo draugams surengdavęs išvykas po gimtuosius kraštus, tačiau į žygius dažniausiai išsiruošdavo vienas. Gausios kompanijos jam neatrodė patrauklios gamtos pažinimo kely.

Anuomet Talkšos ir Prūdelio ežeruose iš Kauno atvykęs treneris mokydavo vietos jaunimą plaukimo paslapčių. O. Truchanas susidomėjo šia sporto šaka. Jis netruko tapti vienu stipriausių plaukikų Šiaulių jaunimo gretose.

Vienos iš keturių gamtos stichijų – vandens – sužavėto jaunuolio dėmesį taip pat kaustė buriavimas. Jis priklausė Šiaulių buriuotojų klubui ir reguliariai treniruodavosi Rėkyvos ežere. Gerai įvaldęs „Finn“ klasės jachtų valdymą, Olegas buvo ištrinktas kandidatu į šios klasės jachtų regatą 1940-ųjų Tokijo olimpinėse žaidynėse, tačiau dėl prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo žaidynės neįvyko. 1943 m. vykusiame pirmajame Lietuvos mažųjų jachtų – jolių – čepionate, kuriame dalyvavo geriausi buriuotojai iš Vilniaus, Kauno ir Šiaulių, O. Truchanas finale, kuriame varžėsi trys šiauliečiai, iškovojo bronzą, o komandinėje įskaitoje su Šiaulių atletais užėmė pirmą vietą. Tąsyk O. Truchanas buvo pripažintas geriausiu Lietuvoje buriuotoju jaunimo kategorijoje.

Nežinia, būriavimas ar gamta pasirinko Olegą, ar Olegas – gamtą, bet gimtinėje tarp jų užsimezgęs glaudus ryšys niekada nenutrūks, o plaukimo ir buriavimo įgūdžiai taps neįkainojami braunantis per nepažintus Tasmanijos kampelius.

Pederio ežero paplūdimys (1969 m.). Olego Truchano fotografija.

Antrasis pasaulinis karas ir pasitraukimas į Vakarus

Ligtolinę pasaulio santvarką negrįžtamai sujaukęs Antrasis pasaulinis karas neaplenkė ir Lietuvos. 1940 m. ją okupavo Sovietų Sąjunga, dar po metų – nacistinė Vokietija. Galiausiai nuo pastarųjų lietuvius „išvadavusi“ Raudonoji armija penkis dešimtmečius niekaip nenorėjo susivokti, kad vertėtų pasitraukti iš užimtų teritorijų.

Krašto valdymą perėmus sovietams, O. Truchanas netruko susidurti su režimo darbo metodais. Nusprendęs kartu su kolegomis iššniukštinėti po Šiaulių Šv. Apaštalų Petro ir Povilo katedra esančius požemius, apie kuriuos netrūko legendų, Olegas bei jo bičiuliai buvo sučiupti sovietinių pareigūnų. Po ilgų tardymų, norint atskleisti galimą antisovietinę veiklą, jaunuoliams tąsyk pavyko išnešti sveiką kailį.

Igno Šeiniaus aprašytąjį Raudonąjį tvaną išstūmusi nacistinė Vokietija tęsė teroru grįstą politiką ir krašto alinimą. O. Truchanas tuo metu dirbo Šiaulių miesto komisariate, kur turėjo prieigą prie spausdinimo mašinų. Jaunuolis nutarė tuo pasinaudoti. Neapsikentęs nežabotos vlasovininkų* savivalės parengė atsišaukimą. Apie tai sužinoję vokiečių pareigūnai susidomėjo O. Truchanu. Šiam aiškinant, kad atsišaukimas nukreiptas ne tiesiogiai prieš Vokietiją, bet prieš vlasovininkus, rodosi, pastarieji toliau pernelyg jaunuolio nespaudė.

1944 m. O. Truchanas įstojo į gen. Povilo Plechavičiaus Lietuvos vietos rinktinę, tačiau paaiškėjus nacistinės Vokietijos siekiams paversti ją dar vienu savo įrankiu, gen. P. Plechavičius spėjo duoti įsakymą dalinių vadams nepaklusti nacių reikalavimams ir karius paleido neribotų atostogų. Gegužės mėnesį rinktinė buvo panaikinta. O. Truchano tėvai ir sesuo Nina 1944 m. liepos viduryje pasitraukė į Vokietiją. Jis pats kurį laiką dar liko gimtinėje, tačiau metų pabaigoje apsisprendė trauktis įkandin šeimos.

Pederio ežeras (1970 m.). Olego Truchano fotografija.

Gyvenimas Bavarijoje

Pasitraukęs iš Lietuvos O. Truchanas atsidūrė Vokietijoje, Bavarijoje. Jo laikinais namais tapo Bambergo perkeltųjų asmenų stovykla. Ten jis sutiko ir savo tėvus. Gyvenimas svetur nebuvo lengvas. Miestuose žiojėjo bombų duobės, į dangų žvelgė tik vieniši pastatų likučiai, o gyventojų pilvai gurgėjo nuo maisto stygiaus.

O. Truchanas netrukus įsidarbino metalo fabrike, o 1946 m. persikėlė į Miuncheną. Ten įstojo į UNRRA** universiteto Teisės fakultetą, kuriame mokėsi iki jo uždarymo 1947-ųjų vasarą. Gyvenant Bavarijos sostinėje atsirado galimybė lankyti treniruotes uždarame miesto baseine. Olegas nepraleido šio puikaus šanso sugrįžti į plaukimo takelį. Puikūs plaukimo įgūdžiai kartą jam leido prasimanyti net maisto.

Kaip byloja istorija, ankstyvą pavasarį būrelis lietuvių sėdėjo ant Izaro upės, tekančios per Miuncheną, krantinės. Staiga vienas iš kolektyvo paklausė, ar kas išdrįstų perplaukti šią upę, kurioje dar matėsi slenkančios ledo lytys. Teigiamą atsakymą ištarė Olego lūpos. Su iniciatoriumi sutarę, kad sėkmės atveju plaukikas gaus duonos kepalėlį, jis šoko upėn ir sėkmingai ją perskrodė.

Kasdienybė Bavarijoje nesisuko vien apie darbą, mokslą ir plaukimą. O. Truchanas turėdamas laisvą minutę stengdavosi ištrūkti į gamtą. Keliaudavo į aplinkinius miškus, bet labiausiai jį žavėjo kalnai, kurių paslaptingos traukos jis negalėjęs pajusti gyvendamas Lietuvoje. Olego bičiulis Vincas Binkis prisimena, kaip Olegas, paklaustas, ką jis tuose kalnuose matąs, atsakė: „Vincai, aš tau į tą klausimą negaliu atsakyti, ką aš matau. Tu pats turi pamatyti visa tai, bet ar pamatysi tai, ką aš matau, aš nežinau. Aš negaliu tau perduoti, ką aš jaučiu kalnuose.“ Pakerėtas kalnų O. Truchanas domėjosi alpinizmu ir įveikė aukščiausią Vokietijos viršukalnę Cugšpicę.

Studijuodamas UNRRA universitete Olegas rimtai pasinėrė į fotografiją. Universitetas turėjo savo fotolaboratoriją, todėl ryškinti užfiksuotus gamtos kadrus O. Truchanui nebuvo sudėtinga. Ilgainiui fotokamera tapo neatsiejama jo ekspedicijų dalimi.

1947 m. pabaigoje atsivėrė galimybė vykti toliau į Vakarus. Dalis pabėgėlių traukė į Didžiąją Britaniją, Belgiją, dalis rinkosi tolimesnius kraštus – Kanadą ar JAV. Norintiesiems išvykti reikėjo pereiti ilgas procedūras (gauti darbo leidimus, sveikatos pažymas ir kt.), todėl tik 1949-ųjų sausį Olegui pavyko išvykti į tolimąją Australiją.

Pederio ežeras (1970 m.). Olego Truchano fotografija.

Paskyrimas į Tasmaniją

1949 m. vasario 23 d. laivas su keleiviais, tarp kurių buvo ir O. Truchanas, atplaukė į Melburno uostą. Atvykėliai buvo nusiųsti į Bonegilos pabėgėlių stovyklą. Čia Olegas visus norinčiuosius mokė plaukti, o pats nusprendė perplaukti Murėjaus upės užtvanką.

Neilgai trukus Olegas buvo paskirtas darbams į Tasmanijos cinko kasyklas. Pagal galiojančią tvarką buvo privaloma dvejus metus atidirbti paskirtoje darbo vietoje. O. Truchanas triūsė Risdono cinko fabrike, įsikūrusiame netoli Tasmanijos sostinės Hobarto, kuriame gyveno jo sesuo su vyru bei tėvai. Atidirbęs numatytą laiką, O. Truchanas patraukė artimųjų link. Įsidarbino braižytoju Hobarto hidroelektrinių komisijoje, kurioje darbavosi iki 1971-ųjų.

Būtent Tasmanijos žemė tapo O. Truchano gyvenimo darbų liudininkė. Atsidūręs tolimojoje ir egzotiškoje saloje, berniokas iš Šiaulių išsyk susižavėjo vietos gamta. Ypač jį traukė salos pietvakarinė dalis, kurioje plytėjo iki tol jokio žmogaus akiai nepažinti kampeliai. Neturėdamas pakankamai lėšų (uždirbtų pinigų vos pakako pačiam prasimaitinti ir tėvams padėti) bent jau kurį laiką neturėjo galimybės įsigyti kokybiško inventoriaus žygiams, tačiau tai nenubloškė šalin jo aistros pažinti Tasmanijos gamtą. Į sunkiai įžengiamas salos vietoves, kaip ir jaunystėje, jis dažniausiai leisdavosi vienas, buvo itin pasitikintis savo jėgomis bei žiniomis.

Federacijos viršukalnė. Olego Truchano fotografija.

1952 m. O. Truchanas įkopė į Federacijos viršukalnę. Niekieno nepadedamas, be profesionalios alpinizmo įrangos, tik su fotoaparatu ant kaklo, sunkia kuprine ant pečių ir, žinoma, su didžiuliu ryžtu jis pasiekė užsibrėžtą tikslą. Tai buvo pirmasis įkopimas į šią savo aukščiu neįspūdingą, tačiau reljefu itin sunkiai įveikiamą viršūnę. Iki tol tik 1949 metais po daugybės nesėkmingų bandymų Federacijos viršukalnę pavyko pasiekti alpinistų grupei, vadovaujamai Johnui Béchervaise'ui. Olego žygis tikslo link truko 28 dienas. Jų metu jis užfiksavo daugybę laukinės gamtos vaizdų, kuriuos sugrįžęs demonstravo viešose paskaitose.

Darbas, o nuo 1953 m. santuoka su vietos keliautojų klubo nare Melva Janet Stocks ir gimę vaikai (dukros Anita ir Rima bei sūnus Nikolas) glemžėsi vis daugiau O. Truchano laiko. Tačiau noras pažinti gamtą ir aktyvus laisvalaikis nepradingo iš jo gyvenimo. Kartu su žmona ir vaikais nuolatos iškylaudavo gamtoje, toliau plaukiojo ir vėlei bandė prisiminti fechtavimąsi, kurio iš vienos atsargos karininko buvo išmokęs dar Šiauliuose, bet suvis svarbiausia – toliau stebino vietos gyventojus savo ekspedicijomis.

O. Truchanas gilų pėdsaką įspaudė Tasmanijos upių pažinimo baruose. 1954 m. baidare įveikė Serpentaino upę. Bet tai tebuvo įžanga. Atsitiktinai aptikęs 1928-ųjų metų laikraščio „The Mercury“ numerį – jame rašyta apie keturių žygeivių bandymus prasibrauti pro įspūdingas Gordono upės išgraužas, – Olegas ėmėsi kurpti planus, kaip perplaukti šią upę. Laikraštyje aprašytiems asmenims tąsyk buvo kiek lengviau, nes dėl sausringos vasaros upės vanduo buvo gerokai nusėdęs. Nepaisydami to, jie tik iš dalies įveikė sudėtingus Gordono vingius.

Pirmasis O. Truchano bandymas – 1955 m. – nebuvo sėkmingas. Nepavyko prasibrauti pro gilų ir raizgų vingių bei krioklių kupiną tarpeklį, vedantį iš Pederio ežero Gordono upės link. Tačiau po trejų metų Olegas įveikė Gordoną su visomis jo sunkybėmis. Jis tapo pirmuoju žmogumi, perplaukusiu šią upę nuo ištakų iki žiočių. O. Truchanui pasirodžius Strahano miestelyje esančioje prieplaukoje, vietos vaikai paklausė, iš kur šis atplaukęs. Šiam atsakius, kad nuo Pederio ežero, vaikai žvelgė į jį apstulbusiomis akimis. Daugiau niekam nepavyko pakartoti šio žygio.

Vėlesniais metais jis leidosi Huono, Franklino, Davėjaus, Tenisono upėmis. 1960 m. plaukdamas Huono upe, nuo Skotso viršūnės iki Glen Huono, jis tris savaites irklavo nepažįstama Huono upe fotografuodamas ir kopdamas jos tarpekliais. Dalis maršruto iki tol nebuvo tirta, tad teko susidurti su dar neatrastais kriokliais ir kitais sunkumais. Tačiau įveikęs Gordoną Olegas susidorojo ir su šiuo iššūkiu.

Tokie jo žygiai neliko nepastebėti vietos gyventojų ir įstaigų. Salėse, kuriose Olegas pasakodavo apie savo ekspedicijas ir demonstruodavo jų metu darytas nuotraukas, rasti laisvą vietą darėsi sunku. Be to, jis sulaukė pasiūlymo dirbti instruktoriumi „National Fitness“ jaunimo stovyklose ir pasidalyti savo patirtimi su jaunaisiais gamtos mylėtojais.

Rima ir Nikolas Truchanai Pederio ežero pakrantėje (1971 m.).

Juodasis antradienis. Aktyvėjanti gamtosauginė O. Truchano veikla

1966–1967 metais Tasmanijoje fiksuotas rekordiškai mažas kritulių kiekis. Pietryčių Tasmanijoje 1967 m. kilo milžiniškai gaisrai, vasario 7 d. jie pasiekė savo piką. Išdegė tūkstančių hektarų plotai. Per kelias valandas žuvo 64 žmonės, dar 900 buvo sužeisti, o 7000 liko be namų.

Ugnies siautėjimas, gavęs Juodojo antradienio vardą, palietė O. Truchano šeimą. Liepsnos pasiglemžė jų gyvenamąjį namą Hobarte. Ugnyje pranyko 1700 nuotraukų ir skaidrių, kuriose buvo užfiksuoti atokiausi Tasmanijos kampeliai, taip pat paties Olego rašyti kelionių dienoraščiai. Begalė vertingos informacijos ateities kartoms virto pelenais.

Milžiniški praradimai kėlė didžiulį apmaudą ir galėjo sužlugdyti psichologiškai, tačiau tvirto charakterio išeivis iš Lietuvos nepalūžo. Atstatė sudegusį namą, nors dirbo su hidroelektrinių statyba susijusioje įmonėje, vis aktyviau reiškėsi gamtosaugos klausimais. Pasak Olego žmonos Melvos, darbovietės vadovai stengėsi spausti jos vyrą, kad šis liautųsi siūlyti jiems neparankias idėjas, tačiau O. Truchanas savo vadovams atkirsdavo, kad po darbo valandų jis darąs tai, kas jam svarbiausia – rūpinasi gamtos išsaugojimu ir fotografuoja.

Savo ekspedicijų metu O. Truchanas atkreipė dėmesį, kad sparčiai nyksta paprastųjų drieksmių (lot. lagarostrobos franklinii) miškai, besidriekiantys netoli Denisono upės. Šios pūšys savo brandą pasiekia tik sulaukusios 500–1000 metų, o jų mediena beveik nepūva. Nieko keista, kad jas imta masiškai kirsti komerciniais tikslais. Apie 1968 metus O. Truchanas pradėjo aktyviai dirbti šių pušų išsaugojimo linkme. Rinko informaciją, kreipėsi į įvairias valstybines institucijas, kad šie unikalūs medžiai neliktų tik vadovėlinė egzotika. Po ne vienus metus trukusių pastangų galų gale atsakingos Australijos institucijos priėmė sprendimą įkurti paprastųjų drieksmių rezervatą, kuriam suteiktas O. Truchano vardas (ang. Truchanas Huon Pine Reserve).

Gamtą dievinęs šiauliškis ilgainiui prisijungė prie Tasmanijos gamtos apsaugos tresto ir Australijos gamtos apsaugos fondo veiklos, o 1971 m. pabaigoje sulaukė pasiūlymo dėstyti ekologijos ir aplinkos studijų paskaitų ciklą Tasmanijos koledže.

Septintojo–aštuntojo dešimtmečių sandūroje didžiausiu Olego rūpesčiu tapo Pederio ežeras ir Gordono upė. Jam kėlė nerimą intensyvi hidroelektrinių plėtra, neatsižvelgiant į laukinę Tasmanijos gamtą. Vis labiau išsikerojantis ekonominis interesas gamtą matė tik kaip pajamų šaltinį, o ne saugotiną vertybę. 1972 m. buvo priimtas sprendimas užtvenkti įspūdingo grožio Pederio ežerą. Šį ežerą O. Truchanas itin mėgo. Apkeliavo jį iš visų pusių daugiau nei 30 kartų. Atvykdavo čia su šeima, kolegomis. Jo dėka daugelis gyventojų atkreipė dėmesį į šį nuostabų gamtos stebuklą, nuolat atvykdavo juo pasigrožėti.

Kamuojamas baimės, kad viso to gali nebelikti, Olegas ryžosi pakartoti žygį Gordono upe. Prieš kelionę jis prasitarė: „Nenoriu vykti į šį žygį. Jis sunkus ir sekinantis. Aš pavargęs ir jau nebejaunas.“ Bet meilė gamtai nugalėjo. Vildamasis atkreipti dėmesį į ežero ir upės išsaugojimo būtinybę, keturiasdešimt aštuonerių O. Truchanas 1972 m. sausio 6 d., lydimas kolegos speleogo Kevino Kiernano, išvyko kartoti 1958-ųjų žygio.

Atvykus prie upės, Olegas nutarė baidare perplaukti ją ir nufotografuoti kitame krante pastebėtą jį sudominusį augalą. Tai padaręs jis grįžo atgal pasiimti palikto bagažo, tačiau bandydamas į krantą ištraukti baidarę paslydo ir įkrito į vandenį. Sraunios upės vilnys ėmė jį nešti. Nors ir būdamas puikus plaukikas, jis nepajėgė pasipriešinti gamtos stichijai. Praėjus trims dienoms O. Truchano kūnas buvo rastas įstrigęs tarp paskendusio medžio šakų. Vaikio iš Šiaulių gyvybė užgeso toli nuo gimtinės. Upė, kurią jis siekė išsaugoti, pasiglemžė savąjį gelbėtoją. Šeimos sprendimu Olego pelenai buvo išbarstyti virš Gordono upės.

Šis įvykis sukrėtė vietos bendruomenes narius, tačiau tąsyk užkirsti kelią hidroelektrinių plėtrai nepavyko. Pederio ežero unikalumas išliko tik O. Truchano ir jo kolegų fotografijose.

Olego Truchano baidarė prie pirmojo Gordono upės plyšio (1958 m.). Olego Truchano fotografija.

Išeivio iš Lietuvos atminimas ir nuopelnai

O. Truchano vardas nenugulė po storu dulkių sluoksniu. Dokumentiniai filmai ir knygos ar fotoalbumai – tik nedidelė dalis to, kas byloja apie šį nepaprastai stipriu charakteriu ir meile gamtai pasižymėjusį išeivį iš Lietuvos.

Gimtinėje, ant Rekyvos ežero, jau bene šešiolika metų vyksta jachtų regata, kurios nugalėtojui įteikiama O. Truchano vardo taurė. Vakarinėje gimtųjų Šiaulių miesto dalyje nuo 2007 m. galima žingsniuoti jo vardo gatve. Retsykiais Lietuvoje ir ne tik vyksta parodos (viena paskutinių surengta 2017 m. rugsėjį Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje, o lapkričio mėnesį paroda svečiavosi Nacionaliniame Taraso Ševčenkos muziejuje Kijeve) ar atminimo vakarai Olego garbei.

Tačiau bene ryškiausi šio išeivio iš Lietuvos nuopelnai atsimenami Tasmanijoje. Nacionaliniame Australijos muziejuje rasite ekspoziciją, skirtą O. Truchano žygiams, aptiksite jo garbei pavadintų keliautojų klubų, skautų stovyklų ar alpinistų namelių. Olego sudaryti garsiniai vaizdo (skaidrių) filmai – „Žiema“, „Pederio ežeras“ ir kt. – ir Makso Anguso parengta knyga „The World of Olegas Truchanas“ yra įtraukiami į Pietų Australijos valstijos gimnazijų programas, su jais supažindinami šalies moksleiviai.

Daugelis puikiai žino aukščiausią Australijos viršukalnę – Kosciuškos kalną, pavadintą 1794-ųjų sukilimo vado garbei, tačiau Australijos žemėlapyje galima aptikti ir daugiau sąsajų su Lietuva turinčių geografinių objektų. Tai ne tik ankščiau minėtas paprastųjų drieksmių rezervatas, bet ir Hamerslio kalnagūbryje, Vakarų Australijoje, stūksanti Olego viršukalnė (1350 m.) ir Šiaurės Vakarų Tasmanijoje – Olego uola (629 m.). Be to, į rankas paėmę kokį nors vabzdžių žinyną nenustebkite atradę nanoplectrus truchanasi – Australijoje aptinkamą apsiuvų būrio vabzdį, kuriam vardą, pagal O. Truchano pavardę, suteikė Viktorijos nacionalinis muziejus.

O. Truchano fotografijų galima išvysti ant Tasmanijos pašto ženklų, o jo gyvenimo istorija ir nuopelnai itin ryškūs Australijos kultūriniame gyvenime. 1993 m. kovą Kanberos teatre buvo vaidinamas spektaklis „Vienatvė mano motina“ (angl. Solitude My Mother), paremtas O. Truchano gyvenimo istorija. Jo asmenybė apdainuota ne tik australų dainininko Bruce'o Morrisby Watsono dainose, bet ir 2007 m. graikų kilmės Tasmanijos kompozitoriaus Constantine'o Koukiaso pastatytoje operoje „Olegas“. Taip ir knieti savęs paklausti, ar daug turime tokių lietuvių, kurių garbei būtų statomos operos.

Žinoma, didžiausias O. Truchano nuopelnas – Tasmanijos ir Australijos gyventojų edukacija. Daugelį metų jiems nerūpėjo aplink plytintis laukinės gamtos grožis, bet jaunuolio iš daugeliui tenykščių mistiškai skambančios Lietuvos dėka pastangų jie naujomis spalvomis pamatė šalia jų tūnantį įstabų gamtos pasaulį. Kadaise Olego ištarti žodžiai: „Jeigu mes pajėgtume permąstyti savo santykį su po mūsų kojomis plytinčia žeme, jeigu tik galėtume verčiau būti prievaizdai, o ne užkariautojai, jeigu tik suprastume, kad žmogus ir gamta tėra nedalijamos visumos dalys – tuomet Tasmanija taptų ryškiai šviečiančiu švyturiu rūškaname, sustabarėjusiame ir dirbtiniame pasaulyje“, atrado atgarsį vietos gyventojų širdyse ir protuose.

O. Truchano mokiniai, kolegos, tokie kaip tarptautinę šlovę pelnęs gamtos fotografas Peteris Dombrovskis, ir vietos gyventojai aktyviai įsitraukė į gamtosaugos judėjimus. Jų pastangomis po daugelį metų trukusios kovos galiausiai 1983 m. pavyko sustabdyti Franklino užtvankos Gordono upėje statybų planus. Ši akcija laikoma viena reikšmingiausių gamtosaugos kampanijų Australijos istorijoje. Jei ne šviečiamoji O. Truchano veikla, tikėtina, kad šios užtvankos brėžiniai būtų virtę realybe ir negrįžtamai pakeitę šiandienės Tasmanijos veidą.

Gordono upė. Peterio Dombrovskio fotografija.

Franklandas, Pederio ežeras (1967 m.). Olego Truchano fotografija.

*Rusijos išvadavimo armija – rusų karinės pajėgos, Antrojo pasaulinio karo metu kariavusios nacių Vokietijos pusėje. Armiją sutelkė generolas Andrejus Vlasovas kaip opoziciją Stalinui. Nuo ją sultelkusio generolo vardo ir kilo pavadinimas vlasovininkai.

**Angl. sutr. United Nations Reliefand Rehabilitation Administration – tarptautinė organizacija, įkurta Jungtinėse Amerikos Valstijose 1943 m. Jos siekis – padėti ekonomiškai nuo karo nuniokotų valstybių žmonėms.