 |
| „Gerojo Ganytojo“ freska iš šv. Priscilės katakombų (III amžius). |
Vasario 25 d. minime šv. Terezijų (m. 806), vyskupą.
Terezijus gimė VIII a. viduryje. Motina Eucherija jį krikščioniškai išauklėjo, leido į mokslus. Terezijus buvo paskirtas imperijos konsulu. Kiek vėliau imperatorius Konstantinas jį paskyrė pirmuoju valstybės sekretoriumi. Kai Konstantinopolio patriarchas Paulius III atsisakė šio posto ir užsidarė į vienuolyną, patriarchu buvo išrinktas Terezijus. Rytų Bažnyčia tuo metu ginčijosi su popiežiumi, todėl Terezijus nuo šių pareigų atsisakinėjo. Tačiau imperatorius pažadėjo susitaikyti su popiežiumi, ir Terezijus 786 m. buvo įšvęstas kunigu bei konsekruotas vyskupu.
Imperatoriui mirus, valstybę valdė jo žmona Irena. Jos pastangomis buvo sušauktas 787 m. Bažnyčios Susirinkimas, Nicenos santaryba. Atvyko apie 390 Rytų vyskupų. Susirinkime buvo susitaikyta su popiežiumi ir išnagrinėtas bei pasmerktas ikonoklazmas (tuo metu išplitęs Rytuose šventųjų paveikslų negerbimas bei naikinimas). Prie sėkmingos susirinkimo eigos daug prisidėjo Terezijus.
Sostinėje Terezijus buvo populiariai vadinamas „vargšų tėvu“. Jis dalino gausias išmaldas, globojo našlaičius ir ligonius, smarkiai kovojo su viešomis galingųjų ydomis ir nusikaltimais.
„Šventųjų gyvenimai“