Korsakovo sindromas

Belgijos politinis veikėjas Guy Verhofstadtas.

Guy Verhofstadt. Paskutinis Europos šansas: idealo paieškos. Iš nyderlandų kalbos vertė Saulė Rygertaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 383 p.

Kas daro mus stipresnius šiandieniame nuolat kintančiame pasaulyje? Šis klausimas turi tapti visų politinių vizijų leitmotyvu. Pamirškime išankstines nuostatas ir nepagrįstas baimes, nes šis keliasniekur nenuves. Mūsų ambicijos išsaugoti ir stiprinti savo galią rytdienos pasaulyje – štai kas išties svarbu. Federacinė Europa yra vienintelė galimybė. 

GUY VERHOFSTADT (Gi Verhofstatas) – teisininkas, politikas, buvęs Belgijos ministras pirmininkas, nuo 2009 m. – Europos Parlamento narys, Europos liberalų ir demokratų aljanso pirmininkas.

Europa išgyvena didžiausią krizę nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Ekonomikos krizė, išplitusi Viduržemio jūros pakrantėje, susilpninusi Graikiją, supriešinusi Šiaurės ir Pietų Europą, teroristų išpuoliai Paryžiuje, Briuselyje ir Nicoje, neslopstanti Rusijos agresija Ukrainoje, pabėgėlių antplūdžiai. Europos Sąjungos negebėjimas susitvarkyti su šiomis problemomis paskatino Didžiąją Britaniją balsuoti už pasitraukimą – ir gali būti, kad jos pavyzdžiu paseks kitos šalys. Tai sustiprintų grėsmes ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. 

Taigi Europa privalo išlikti kiekvieno iš mūsų labui. Vienintelis klausimas – kaip?

Knygoje „Paskutinis Europos šansas“ Guy Verhofstadtas pateikia esmiškai svarbų modelį šiandienos Europai suprasti. Atskleisdamas dabartinės sistemos absurdiškumą, autorius ne tik kritikuoja Europos Sąjungą, bet ir siūlo savo viziją, kaip būtų galima ją pakeisti. Anot G. Verhofstadto, geriausias sprendimas – Europos federacijos sukūrimas. Federacijos, kuri būtų pakankamai stipri, kad galėtų drauge su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis kurti geresnį ir saugesnį pasaulį.

„Paskutinis Europos šansas“ – vizionieriška knyga apie Europos ir pasaulio ateitį, apie norą išsaugoti tai, ką turime geriausia. Skatindami diskusiją dėl Europos Sąjungos ateities, dalinamės knygos ištrauka.

--- 

1889 metais Maskvos universitetinės klinikos neurologas ir psichiatras Sergejus Korsakovas aprašė naują ligą, pasireiškiančią atminties praradimu. S. Korsakovas nustatė, kad kai kurie jo pacientai ne tik negali formuoti naujų prisiminimų, bet ir praranda informaciją, kuri buvo išsaugota jų atmintyje dar prieš susergant. Negydoma liga vystosi toliau griaudama gebėjimą teisingai suvokti tikrovę. Galiausiai pacientai užsidaro savo vaizduotės pasaulyje, kuriame gyvendami sistemingai pervertina galimybes susidoroti su iššūkiais. Paskutiniame ligos etape jie tampa apatiški, abejingi bet kokiems pokyčiams ir nebegali palaikyti prasmingo pokalbio. Galų gale pamiršta net tai, kad apskritai serga, o tai nepaprastai apsunkina ligos gydymą. Ligai progresuojant išlieka nepažeista pacientų ilgalaikė atmintis, veikianti pasąmonės lygmenyje. Išlieka ir refleksai, todėl iš pirmo žvilgsnio pacientai atrodo palyginti normalūs. Vis dėlto jie nepajėgia prisiminti kontekstinės informacijos, todėl dažnai atminties spragas užpildo fantazijomis ir prasimanymais. Jie tvirtai tiki prisimenantys kai kuriuos įvykius, kurių jų gyvenime iš tiesų niekada nebuvo. Šios smegenis pažeidžiančios ligos priežastis – vitamino B₁, anglakalbių dar vadinamo moralės vitaminu, trūkumas. Neretai Korsakovo sindromą sukelia piktnaudžiavimas alkoholiu, tačiau esama ir kitų ligą sukeliančių veiksnių: nevisavertė mityba, griežtos dietos ar chemoterapija.

Liga, kamuojanti Europą, nepaprastai primena Korsakovo sindromą. Europa, kaip ir S. Korsakovo pacientai, serga ūmine amnezija. Tai visos Europos žemyno rekonstrukcinės atminties spraga, kuri atsivėrė po Antrojo pasaulinio karo ir nenumaldomai plečiasi toliau. Mes manome, kad XXI amžiaus pradžios Europos Sąjunga atrodo taip, kaip ją anuomet ir įsivaizdavo jos kūrėjai, tačiau šiandieninė Europos Sąjunga toli gražu nebeprimena tos Europos Sąjungos, kokią savo svajonėse regėjo Robertas Schumanas, Winstonas Churchillis, Alcide De Gasperi, Paulis-Henri Spaakas, trumpai tariant, visa pokario politikų karta. Visiškai priešingai nei dabartiniai politikos lyderiai, jie puoselėjo dideles ambicijas ir kūrė didžiulius politinius planus. Kai kas gali pasakyti, kad jų planai, susiję su Europa, buvo revoliucingi, kur kas didesni nei šiandieninės Europos Sąjungos planai. Šių dienų ES yra tikrų tikriausia nacionalinių valstybių konfederacija, o pokario Europos politikos kūrėjai troško matyti Europą kaip vieną vienetą. Kaip bloką, kuriame nebeliks vietos šimtmečių senumo kovoms dėl galios ir iš amžių glūdumos kylančiai nacionalinių valstybių, visų pirma Prancūzijos ir Vokietijos tarpusavio neapykantai bei keršto troškimui. Netrukus po karo R. Schumanas šį tikslą nusakė tokiais žodžiais: „Mes atliekame didžiulį eksperimentą, bandome įgyvendinti tą pačią vis iš naujo atgimstančią svajonę – garantuoti amžiną taiką, kurią mes, europiečiai, puoselėjame jau tūkstantį metų.“ R. Schumano mintys atspindėjo tokią viziją: Europa turi išlaikyti egzaminą, kurį laikydama „Romos katalikų bažnyčia susikirto“. Jis pavadino Europos projektą naująja utopija ir rėmėsi Dante Alighieriu, Erazmu Roterdamiečiu, Jeanu-Jacques’u Rousseau ir Immanueliu Kantu. Kaip teigia R. Schumanas, vieningos Europos sukūrimas taptų „šių ryžtingų žmonių idėjų“ įgyvendinimu^[1]. Tačiau geriau nei bet kas kitas suvienytos Europos svajonę suformulavo W. Churchillis, 1946-aisiais Ciuricho universitete gindamas „Jungtinių Europos Valstybių“ idėją^[2]. Remiantis šiais pasisakymais 1953 metų kovo mėnesį buvo parengtas pirmas Europos Konstitucijos projektas, prie kurio dirbo dvidešimt šešių narių Konstitucijos komisija, vadovaujama Vokietijos krikščionių demokrato Heinricho von Brentano. Vienas iš Konstitucijos komisijos narių buvo ir Altiero Spinelli. Konstitucijos projekte buvo pristatytos tokios sąvokos kaip „Europos politinė bendrija“ ir  „Europos gynybos bendrija“. Projekto tekstą patvirtino ad hoc asamblėja, kurią sudarė septyniasdešimt atstovų iš šešių valstybių, įsteigusių Europos anglių ir plieno bendriją (EAPB). Jei neskaičiuosime penkių susilaikiusiųjų, Konstitucijos projekto tekstas buvo patvirtintas vienbalsiai. Balsavusiųjų „prieš“ nebuvo.

Konstitucijos tekstas, kuris dabar jau nugrimzdo užmarštin, skamba labai panašiai kaip 1787 metų Jungtinių Amerikos Valstijų konstitucija. Kaip ir Jungtinių Amerikos Valstijų, Europos politinės bendrijos idėja buvo užtempta ant to paties federalistinio kurpalio. Turėjo būti įsteigtas tiesiogiai renkamas Parlamentas, kuris atstovautų Europos gyventojams, be to, buvo numatyta įsteigti Senatą, kurio narius skirtų nacionaliniai parlamentai. Vykdomoji Taryba turėjo veikti kaip supranacionalinė vyriausybė, kontroliuojama tiesiogiai renkamo Parlamento. Buvo numatyta, kad Europos politinė bendrija užsiims įstatymų, susijusių su ekonomikos, mokesčių, pinigų politikos, socia­liniais, teisingumo ir saugumo reikalais, leidyba, ir šioje srityje turės didelius įgaliojimus. Europos politinė bendrija, kaip ir bet kokia pasaulio valstybė, turėjo būti finansuojama iš surenkamų mokesčių ir teikiamų paskolų. Europos politinė bendrija turėjo politiškai kontroliuoti lygiagrečiai steigiamą Europos gynybos bendriją. Taigi tokia valstybė turėjo galimybę išaugti į galingiausią pasaulio organizaciją, mažų mažiausiai į politine galia Jungtinėms Valstijoms lygiavertį vienetą. Tačiau Prancūzijos nacionalinis susirinkimas, 1954 m. rugpjūčio 30 d. atmetęs pasiūlymą dėl Europos gynybos bendrijos steigimo, užkirto kelią pirmajam bandymui priimti Europos Konstituciją, o tai reiškė galą ir Europos politinei federacijai. Visa kita tėra istorija. Tai, kas liko iš projekto teksto, 1955 metais Mesinos konferencijoje tapo steigiamos Europos Bendrijos sutarties pagrindu – paprasčiausia Muitų sąjunga, su kuria siejama bendrosios rinkos pradžia. Nuo tos dienos praėjus beveik šešiasdešimčiai metų Europos Sąjungos bendroji rinka tebėra vystymosi stadijos.

Taip buvo palaidota Winstono Churchillio, Jeano Monnet, Aleide De Gasperi, Paulio-Henri Spaako, Heinricho von Brentano ir visų kitų vadinamųjų Europos tėvų svajonė. Sąmoningai vartoju žodį „vadinamųjų“, nes mes neteisingai elgiamės šiuos žmones vadindami dabartinės Europos Sąjungos, kuri nė per nago juodymą neprimena jų idealo, tėvais arba steigėjais. Iš to, ko esame mokomi mokyklose, arba iš to, ką perskaitome Europos Sąjungos brošiūrėlėse, galima susidaryti įspūdį, kad Antrojo pasaulinio karo pabaigą, EAPB įsteigimą ir Romos sutarties pasirašymą (1957) sieja viena nenutrūkstama įvykių grandinė. Nė žodžiu neužsimenama apie bandymus priimti Europos Konstituciją arba įkurti Europos Federacinę Sąjungą. Apie Prancūzijos nacionalinio susirinkimo lemiamą „ne“ užsimenama tik istorijos knygų išnašose.

Tačiau net ir palaidota svajonė niekada nemirė. Anuometinis Komisijos pirmininkas Walteris Halsteinas 1967-aisiais pamėgino iš naujo atgaivinti šią idėją. Savaime suprantama, bandymas buvo nesėkmingas. 1991 m. gegužės 31 d. Vokietijos federalinis kancleris Helmutas Kohlis paskelbė, kad Winstono Churchillio vizija yra mūsų žemyno „nekintamas tikslas“. Jie abu buvo vokiečiai. Neatsitiktinai, nes Europai reikalingi vokiečių lyderiai. Tačiau Konvente dėl Europos ateities, kuris darbą pradėjo 2002 metais, federalinių idealų neliko beveik nė kvapo. Nieko keisto, nes Konventui pirmininkavo buvęs Prancūzijos prezidentas Valéry Giscard’as d’Estaing’as. V. G. d’Estaing’as reguliariai susitikdavo su kitu politikos lyderiu Helmutu Schmidtu, vienu iš Europos Tarybos steigėjų. Tai buvo tarpvalstybinė, konfederacinė organizacija. R. Schumano ir jo kartos idealui paskutinis smūgis buvo suduotas 2005 metais, kai iš pradžių Prancūzija, paskui ir Nyderlandai (šios abi šalys buvo Europos Sąjungos steigėjos) atmetė antrą bandymą patvirtinti Europos Konstituciją. Abiejose šalyse dauguma gyventojų pasisakė prieš Europos Konstituciją, nors prieš referendumą visuomenei pristatytas Konstitucijos tekstas labai skyrėsi nuo ankstesnio (1953) projekto, persmelkto federalizmo dvasia. Iš esmės 2005-aisiais  Europos Konstitucijos projektas turėjo mažai ką bendro su senuoju federaliniu projektu. Čia daug dėmesio buvo skirta Europos Sąjungos simbolikai: Europos vėliavai ir Ludwigo van Beethoveno „Odei džiaugsmui“, t. y. Europos himnui, o toliau buvo mažai pasistūmėta. Konstitucija liko tik projektas be sielos ir aiškios vizijos. Europos Sąjunga tebebuvo labirintas, įvairių institucijų kebeknė: kai kurios jų yra bendrijos institucijos, kitos – tarpvalstybinės, vienos institucijos – federacinio, kitos – konfederacinio pobūdžio. Taip pat liko neaišku, kas dabar vadovaus Europos Sąjungai: Komisijos pirmininkas ar Tarybos pirmininkas. Europos demokratija taip ir liko prižiūrima ES valstybių narių. Prireikus sprendimus galėtų priimti valstybės narės, o ne demokratiškai išrinktos Europos Sąjungos institucijos. Taip Konstitucija tapo eiline sutartimi, o tie keli federacijos elementai, tokie kaip himnas ir vėliava, buvo pašalinti.

Tačiau reikėtų plačiau aptarti aplinkybes, dėl kurių Europos Konstitucija buvo antrą kartą atmesta. Akivaizdu, kad bendras Europos klimatas tuo metu buvo ne ką geresnis, nei buvo galima tikėtis. Nors Europos ekonomika metai iš metų gana greitai augo, visuomenėje sklandė baimės ir netikrumo šešėlis, kadangi buvo planuojama liberalizuoti ne tik prekių, bet ir paslaugų rinką. Be to, iš lūpų į lūpas sklido gąsdinantys pasakojimai apie neišvengiamą Lenkijos santechnikų cunamį, užplūsiantį Europos Sąjungą, jeigu į ją bus priimtos buvusio Rytų bloko šalys. Bet kuriuo atveju Europos integracijos priešininkai Europos Konstitucijos atmetimą regėjo kaip griežtą demonstravimą, jog Europos Sąjungos piliečiai nenori, kad Europa ir toliau vienytųsi. Vis dėlto lieka neatsakyta į klausimą, ar Prancūzijos ir Nyderlandų rinkėjai, balsuodami, kad Europos Konstitucija nebūtų priimta, iš tikrųjų norėjo pasakyti būtent tai. Prancūzijoje šis referendumas buvo gerokai atskiestas vidaus politika. Vietoj referendumo dėl Europos Konstitucijos ten vyko kova su anuometinio prezidento Jacques’o Chiraco vykdoma politika. Opozicija padarė viską, kad įtikintų visuomenę balsuoti „ne“ ir išmestų Konstituciją į šiukšlių dėžę. Ir ne todėl, jog nemanė, kad Europos Konstitucija yra žingsnis į priekį, o todėl, kad šio dokumento atmetimas referendume būtų reiškęs galimybę suduoti lemiamą smūgį konservatyviajai daugumai, kuri būrėsi apie Jacques’ą Chiracą. Ir jiems pavyko. Tik lemiamas smūgis kirto ne dešiniajai prezidentą remiančiai daugumai, išsilaikiusiai valdžioje iki pat 2012 metų, o Europos Konstitucijai.

Lygiai tas pats nutiko ir Nyderlanduose: jos gyventojai, balsuodami „ne“, iš tikrųjų balsavo ne prieš Konstituciją. Nyderlandai, kadaise proeuropietiška šalis, viena iš Europos Bendrijos steigėjų, pamažu veikiama Didžiosios Britanijos, tapo eurokritiška, o kai kada gal net euroskeptiška valstybe. Svarbiausia tokio virsmo priežastis buvo palengva stiprėjantis didžiosios Nyderlandų gyventojų dalies įsitikinimas, kad Europos Sąjunga jiems kainuoja didžiulius pinigus. Įsitikinimas, kurį metai iš metų kurstė Nyderlandų ministrai pirmininkai ir kuriems pritarė visi finansų ministrai. Nebuvo nė vieno Europos vadovų susitikimo, į kurį Nyderlandų vadovai vyktų be pluošto vis kitokių finansinių reikalavimų ir prašymų pritaikyti nuolaidą jų mokamiems įnašams. Dažniausiai jų žygiai būdavo sėkmingi ir kiekvieną kartą, pergalingai sugrįžę į Hagą, jie tik sustiprindavo išankstinę Nyderlandų visuomenės nuomonę, kad Briuseliui, Europos Sąjungos sostinei, jie moka per daug pinigų. Todėl nieko keisto, kad referendumo rezultatas buvo aiškus iš anksto. Referendumas dėl Europos Konstitucijos buvo suvokiamas kaip klausimas, ar Nyderlandų piliečiai yra pasirengę ir toliau ramiai žiūrėti, kaip jų sunkiai uždirbti centai byra į bedugnį Briuselio iždą. Atsakymas – masinis „ne“. Nyderlandų vadovams teko pjauti tai, ką jie sėjo pastaruosius dešimt metų.

Nuo 2005-ųjų Europos politikai šiurpsta vien nuo minties apie „didelį šuolį į priekį“, o žodžio „konstitucija“ nebenorima ne tik tarti, bet ir girdėti. „Viešoji nuomonė to nenori arba dar nėra tam subrendusi“, – taip skamba neteisingos analizės išvada. Nuo to laiko beveik visi Europos politikos lyderiai su Angela Merkel priešakyje nusprendė tikslo link eiti mažais žingsneliais. Tokia politika, vadinama pragmatišku progresu, netgi tapo A. Merkel prekės ženklu. „Jau geriau taip, nei lėkti dideliais šuoliais nežinant, ar visuomenė seks iš paskos.“^[3] Skamba protingai, bet ar tuose žodžiuose yra tiesos? Kiekvienas, matydamas, kokią ekonominę stagnaciją išgyvena Europa po septynerius metus nuo krizės pradžios užtrukusio klupinėjimo mažais žingsneliais, gali padaryti išvadą, kad tokia politika buvo klaida. Tokia politika, primenanti Echternacho procesiją, tapo vienu ilgu kančių keliu, kuriuo einant mūsų problemos tik dar labiau išaugo. Gyvendama lūžių metu visuomenė jaučia esminių struktūrinių pokyčių poreikį. Nori to žmonės ar nenori, bet kartais reikalingas didžiulis šuolis į priekį, kad būtų vienu smūgiu įveiktas visuomenėje susikaupęs pasipriešinimas reikiamiems pokyčiams. Tokiu šuoliu Anglijoje tapo Didžioji laisvių chartija (lot. Magna Carta Libertatum), kuri buvo išleista, kai tapo aišku, kad klestinti visuomenė neįsivaizduojama, jei neužtikrinamos elementarios teisės ir pilietinės laisvės. Lygiai toks pat didelis žingsnis į priekį buvo Didžioji Prancūzijos revoliucija, padariusi galą neribotai karališkajai valdžiai. Ji padėjo pagrindus teisinei valstybei. To paties buvo pasiekta ir 1787 metais Jungtinėse Valstijose įvykusiame Filadelfijos konstituciniame suvažiavime, vienu mostu padarant galą konfederacijos neryžtingumui ir trylika pavienių nepriklausomų valstijų sujungiant į vieną federalinę organizaciją. Dabar Europai reikia naujo šuolio į priekį.

Užuot siekę ištrinti iš atminties Europos Sąjungos tėvų puoselėtą projektą, geriau įdėkime visas įmanomas pastangas, kad prie jo dar būtų sugrįžta. Lygiai taip pat būtų geriau, jeigu nepamirštume, kad nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos kiekvienas žingsnis į priekį ekonominio klestėjimo ir socialinės gerovės link buvo neatsiejamas nuo šuolio Europos integracijos linkme. Tai vyko po Antrojo pasaulinio karo, visų pirma šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose, kai startavo Muitų sąjunga, o šešios valstybės pradėjo kurti bendrą anglių bei plieno pramonės ir žemės ūkio sektorių politiką. Anuomet tų šešių valstybių metinis augimas siekė 3 procentus. Dar akivaizdžiau ekonominio augimo ir Europos integracijos ryšys atsiskleidė devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Naftos krizė Europos ekonomikai baigėsi siaubingomis pagiriomis. Didžiulė infliacija, vadinamasis sąstingis, nulėmė krizę ir precedento neturintį nedarbo lygį. Akivaizdus Europos Sąjungos nesugebėjimas sustabdyti ritimosi į prarają proceso buvo pavadintas euroskleroze. Europiečiai kasdien dairėsi į Jungtines Amerikos Valstijas ir lygino, kuo nuo jų skiriasi, juos ypač stebino stebuklingas Japonijos gebėjimas iš naujo rasti ekonomikos augimo kelią. Europos Sąjungos, pirmiausia tuometinio Europos Komisijos pirmininko Jacques’o Delors’o, atsakymas į tai buvo genialiai paprastas: o ką, jeigu mes pasinaudotume visiškai integruotos bendrosios rinkos privalumais kaip vaistu nuo ekonomikos nuosmukio? Jis, Europos Komisijos vadovas, pažadėjo verslininkams, kad bendroji rinka taps tikrove nuo 1992 metų, tai yra taps rinka be jokių kliūčių ir trukdžių. Toks pareiškimas turėjo žaibišką poveikį: ne tik daugianacionalinės, bet ir mažos bei vidutinės įmonės, tikėdamosi 1992 metais sulaukti didelės bendrosios rinkos ir išaugusių pardavimo galimybių, puolė didinti savo investicijas. Bendrosios rinkos įsigalėjimas reiškė Europos ekonomikos atgimimą. Sukūrus bendrąją rinką pradėjo nykti problemos, su kuriomis buvo kovota devintajame dešimt­metyje, tai yra su didele infliacija, šlubuojančia ekonomika ir aukštu nedarbo lygiu (jis sumažėjo daugiau kaip 25 proc.). Europos ekonomika ėmė augti vidutiniškai po 3 ar net 4 proc. per metus. Dabar apie tokius rodiklius galime tik pasvajoti.

Kalbant trumpai, ne pirmas kartas, kai garsiai dejuojama ir skundžiamasi, kad Europos Sąjungos projektas nekoks, tačiau reakcija į eurosklerozę devintajame dešimtmetyje ir dabar yra visiškai priešinga, nes anuomet įvyko didelis šuolis rinkų integ­racijos srityje. Todėl dabar matyti akivaizdi klaida – neteisingas dabartinių politikų problemų sprendimo būdas. Šiuolaikiniai politikai nedrįsta imtis esminių priemonių, kad reikšmingai pasistūmėtų į priekį integracijos keliu, o ankstesnė politikų karta tai padaryti ryžosi. Europos viešoji nuomonė rodo, kad žmonės nepatenkinti, nes rezultatų nėra. Tačiau mūsų politikai, užuot ėmęsi įgyvendinti Europos Sąjungos politiką ir bandę pašalinti priežastį, sukėlusią pasipiktinimą, arba užuot žengdami reikšmingą žingsnį Europos integracijos link, ir toliau kursto visuomenės nepasitenkinimą. Mūsų politikai tiki, kad pasipiktinimas ir nepasitenkinimas išnyks, jeigu jie patys šitai suvirškins ir perims į savo politinį diskursą. Europos politika  tarsi aidas atkartoja visuotinio nepasitenkinimo balsus.

Iš tiesų liga, kuria serga Europa, yra sunkesnė nei paprasčiausia amnezija. Neseniai pasireiškė ir kitas Korsakovo sindromo etapas: pacientas nebesugeba gyventi tikrovėje, todėl susikuria savąjį fantazijų ir prasimanymų pasaulį. Pavyzdžių daug. Europa ir toliau įsivaizduoja, kad yra ekonomikos pasaulio lyderė, nes jos produktų realizavimo rinka visada buvo didžiausia. Arba atkakliai reiškia ambicijas sukurti pažangiausią planetoje žinių ekonomiką, nors viskas rodo, kad judama priešinga kryptimi. Visuose Europos Komisijos dokumentuose ir Europos Tarybos sprendimuose užtikrintai kartojami perdėti pareiškimai atrodo šiek tiek apgailėtinai, nes nė vieno pasaulio žemyno ekonomika neauga taip lėtai kaip Europos.

Užuot atmerkusios akis ir nustačiusios teisingą diagnozę, ES valstybės narės su Prancūzija ir Vokietija priešakyje ir toliau įsivaizduoja, kad su iššūkiais susidoros kiekviena atskirai, neieškodama kitų Europos šalių pagalbos. Bankų problemų sprendimo būdas, kurį Europa pradėjo taikyti kilus ekonomikos krizei, itin iškalbingas. Kiekvienas ekonomistas žino, kad ekonomikos atsigavimo pagrindas yra bankai. Beveik visos praeities finansų krizės (Japonijoje, Švedijoje ir Argentinoje) įrodė, kad neįmanoma nieko išspręsti prieš tai neatkūrus pasitikėjimo bankininkystės sistema. Kiekviena krizių istorijos pamoka tik patvirtindavo, kad ekonomikos augimas gali būti atkurtas stabilizavus bei sutvarkius finansų institucijas bei įvykdžius jų rekapitalizaciją. Kad ir kokie nepopuliarūs būtų šiandieniniai bankai, be jokios abejonės, be jų mes neišsiverstume. Būtent bankai, pumpuodami ekonomikai reikalingas lėšas, atlieka perdavimo mechanizmo funkciją. Visų pirma tai akivaizdu Europoje, kurioje įmonės šiaip ne taip įstengia finansuoti save pačios leisdamos obligacijas, todėl daugumą investicijų užtikrina tik bankų suteikiamos paskolos. 

Į mūsų politikos vadovų smegenis niekaip neprasiskverbia ir suvokimas, kad bankinės ir finansinės operacijos nebeturi ribų. Net ir po finansų centro „Wall Street“ banko „Lehman Brothers“ bankroto negalima tvirtinti, kad politikai šią pamoką išmoko. Greičiau priešingai. Nors „Lehman Brothers“ bankrotas smarkiai sukrėtė euro zoną ir visą Europos ekonomiką, mūsų politikos kūrėjai ir toliau liko ištikimi fragmentuotos nacionalinės strategijos šalininkai. Prireikė ištisų penkerių metų, kol jie susivokė, kad visi bankai taip glaudžiai tarpusavyje susiję, kad tik Europos bankų sąjunga, tai yra viena Europos bankų priežiūros institucija, būtų pajėgi išspręsti šią problemą. Po karštų ir ilgų diskusijų ši funkcija buvo patikėta Europos Centriniam Bankui. Vokietijos valdžios institucijos penkerius metus atkak­liai tvirtino, kad Europos Centrinis Bankas negali vykdyti visų bankų priežiūros. Kai Berlynas galiausiai pakeitė savo nuomonę, po Europos kontrolės sparnu pateko tik tie bankai, kurių veikla buvo susijusi su „sistemine“ rizika, tai yra 130 institucijų. Be to, žlungančio banko gelbėjimo taisyklės ir procedūros tokios sudėtingos, kad labai abejotina, ar tai būtų įmanoma padaryti per savaitgalį, ką jau kalbėti apie vieną naktį.

Europos bankų sąjungos projektas judėjo sraigės greičiu. Buvo pradėti vykdyti vadinamieji testavimai nepalankiausiomis sąlygomis, turintys parodyti, ar mūsų bankų padėtis bloga. Panašūs testai vykdomi toli gražu ne pirmą kartą. Prieš kelerius metus nacionalinės priežiūros institucijos ir Europos Komisija jau testavo keletą finansų institucijų, tačiau tai nepadėjo išvengti Airijos, Kipro, Graikijos, Italijos ir Ispanijos bankų sunkumų ar net griūties. Baiminamasi, kad tai gali pasikartoti, jeigu problemos mastas nebus pakankamai įvertintas. Dar vienas tipiškas Korsakovo sindromo simptomas. Londono ekonomikos mokyk­lai priklausantis Philippe Legrainas, buvęs Europos Komisijos pirmininko bendradarbis, o kartu su juo ir visa armija kitų finansų ekspertų, informavo, kad bankai testuojami ne pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis, o baziniai scenarijai, kuriais remiasi testai, „grindžiami gerai žinomomis perdėtai optimistinėmis Europos Komisijos prognozėmis“^[4]. Jeigu diagnozė pasitvirtins, Europa tikriausiai bus priversta perpumpuoti į savo bankus milijardus eurų. Suma būtų dešimt kartų didesnė nei ta, kuria disponuoja Europos Centrinis Bankas.

Delsimas sprendžiant bankų problemas neapsiriboja vien Europos bankų testavimu, kuris nėra be trūkumų, arba jų stebėjimu. Bankų problemų sprendimo fondas, kurio viena svarbiausių funkcijų būtų panaikinti mokesčių mokėtojus ir žlungančius bankus siejantį ryšį, vis dar neveikia. Beje, šis bankų problemų sprendimo fondas ir savo pavadinime turi žodį „Europos“. Kiek­vienas fondas yra siejamas su tam tikra šalimi. Spragos, atsivėrusios tarp skirtingų nacionalinių fondo dalių, gali būti panaikintos tik pritarus visoms ES valstybėms narėms. Klausimas, ar kada nors taip nutiks, nes kiekviena valstybė narė mano, kad turi atskirą, nuo kitų nepriklausomą, galią sektoriui, kuris savo esme yra tarptautinis ir kelis kartus didesnis už kiek­vieną pavienę valstybę narę. Kol kas lėšos dar nėra pervestos į fondą, nes laukiama, kada įvairūs bankai tiksliai įvertins riziką, kad būtų nustatytas mokėtinų įmokų dydis. Net ir tada, kai visos numatytos lėšos suplauks į fondą, vargu ar jo kapitalo pakaks bent vieno vidutinio dydžio banko bankroto pasekmėms suvaldyti.

Tiesiog akis bado priešinga nei Europos Jungtinių Amerikos Valstijų padėtis (atkreiptinas dėmesys, kad būtent čia prasidėjo finansų krizė). Ši valstybė namų darbus padarė dar prieš penkerius metus. Anuomet ką tik išrinktas prezidentas Barackas Obama 2009 metais kibo į darbą pasiraitojęs rankoves. Sunkumų turėjusios draudimo įmonės ir bankai buvo išpirkti arba jiems buvo suteikta valstybės garantija. Šias aplinkybes Amerikos valdžia panaudojo kaip svertą, kad vienu smūgiu įgyvendintų suplanuotas reformas. Bankai privalėjo įvykdyti rekapitalizaciją ir restruktūrizaciją. Tuo pat metu startavo 800 mlrd. dolerių vertės skatinimo priemonių paketas, skirtas realiajai ekonomikai kredituoti ir apimantis investicijas tiek į infrastruktūrą, tiek į naują socialinę politiką. Amerikos centrinis bankas (Federalinė rezervų sistema) priderino vykdomą politiką prie naujos ekonominės padėties, kad keliais etapais įgyvendintų kiekybinio skatinimo (angl. Quantitative Easing arba QE) programą. Europoje kiekybinio skatinimo programa buvo įgyvendinta tik 2015 metų sausio mėnesį, kai visiems tapo aišku, kad nesiimdami šių priemonių įsisuksime į pražūtingą defliacijos ir recesijos spiralę. Trumpai tariant, Amerikos valdžios atstovai, suvokę nūdienos iššūkius ir ėmęsi ryžtingų veiksmų, yra visiška priešingybė delsiantiems ir save apgaudinėjantiems europiečiams. Šiuo metu Amerikos augimo tendencijos yra tris kartus didesnės už euro zonos ekonomikos augimo galimybes. Nedarbo lygis Jungtinėse Amerikos Valstijose dvigubai mažesnis.

Mūsų bankų krizės sprendimo arba, tiksliau, nesprendimo būdas yra tik vienas sindromo, nuo kurio kenčia Europa, pavyzdys. Taigi, galima konstatuoti, kad mes pametėme kelią, kurį prieš šešiasdešimt metų nužymėjo Europos Sąjungos steigėjai. Mes nenorime matyti, kad globalizacijos paveiktas pasaulis lekia į priekį didžiuliu greičiu, nenorime suvokti realybės, verčiau renkamės prieglobstį savo iliuzijų pasaulyje. Jeigu Europa nepasveiks, viename po kito vykstančiuose Europos Vadovų Tarybos susitikimuose bus priimami nieko nekeičiantys sprendimai. Mes ir toliau tik kursime sakinius be realaus turinio. Toliau formuluosime tikslus, nors dar rašalui ant popieriaus neišdžiūvus visiems bus akivaizdu, kad jie niekada nebus įgyvendinti. O reformos ir reikalingi pokyčiai bus atidėliojami ir vilkinami. Kuo ilgiau liga nebus pradėta gydyti, tuo sunkiau bus pasveikti. Štai kodėl liga, kuria serga Europa, tokia panaši į Korsakovo sindromą.