Prieš išvykdamas į Jeruzalę, Jėzus pasiėmė skyrium dvylika mokinių ir kelyje kalbėjo jiems: „Štai mes keliaujame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas į aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų rankas. Jie pasmerks jį mirti, atiduos pagonims tyčiotis, nuplakti ir nukryžiuoti, bet trečią dieną jis prisikels iš numirusių“.
Tuomet prie Jėzaus prisiartino Zebediejaus sūnų motina kartu su savo sūnumis ir, pripuolusi prie jo kojų, norėjo kažko paprašyti.
Jėzus paklausė ją: „Ko nori?“
Toji atsakė?: „Sakyk, kad šiuodu mano sūnūs tavo karalystėje sėdėtų vienas tavo dešinėje, o kitas kairėje“.
Jėzus atsakė: „Nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu?“
Jie atsakė:“Galime“.
Tuomet jis tarė: „Mano taurę, tiesa, jūs gersite, bet sėdėti mano dešinėje ar kairėje – ne mano reikalas jums duoti; tai bus tiems, kuriems mano Tėvo paskirta“.
Tai išgirdę, kiti dešimt mokinių supyko ant tų brolių. O Jėzus, pasivadinęs juos pas save, tarė: „Jūs žinote, kad pagonių valdovai pavergia tautas ir didikai joms viešpatauja. Jūsų tarpe neturi taip būti. Jei kas iš jūsų nori būti didesnis, tebūnie jūsų tarnas, ir kas panorės būti pirmas, tebūnie jūsų vergas.
Žmogaus Sūnus irgi atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkimo už daugelį“.
Jer 18, 18–20: Ateikite, ir jį sumuškime
Ps 31, 5–6. 14. 15–16. P.: Gelbėk mane, Viešpatie: esi gailestingas!
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Vytautas Brilius
Jėzus visiškai sąmoningai eina į kančią ir mirtį, apie tai atvirai kalba savo mokiniams. Jis galvoja ne apie save, koks yra gražus, teisus ir didis, o apie tuos, kuriems reikia jo pagalbos, šviesaus pavyzdžio.
Tuo tarpu svarbiausieji jo mokiniai - pats mylimiausias ir tas, kuris turi didžiausią autoritetą žydų bendruomenėje - ateina su savo motina prašyti žymios vietos Jėzaus karalystėje.
Kiekvienam norisi būti arti karaliaujančio Viešpaties, todėl jų motina prašo savo vaikams vietos šalia Jėzaus jo karalystėje. Viešpats pareiškia, kad jo kelias – tai dieviškas kelias, nešant šviesą, paguodą ir gyvenimą, o tai yra tarnystė ir savęs paaukojimas. Jis atėjo tarnauti ir gyvybės atiduoti už visus žmones.
Tikrai tiesa, kad didžiausias yra tas, kuris arčiausiai prie Jėzaus, tačiau tai yra artumas jo tarnystėje, gyvenimo aukoje.
Šitai primena mums, kad ne visada esame teisūs, ieškodami tikėjimo kelyje kažkokio gėrio sau: aiškumo, ramybės, dvasinio pasitenkinimo, vidinės harmonijos ir komforto. Jeigu neiname kartu su Jėzumi tarnauti, savo dvasinio gėrio ir tvirtybės neišdalijame, nepaverčiame gėriu kitiems, tada buvimas su juo tampa mažiau prasmingas arba iš viso tuščias.
Bernardinai.lt