 |
| Vaivos Lanskoronskytės nuotr. |
1969 m. lietuvių kalba pasirodė Rėjaus Bredberio knyga „Pienių vynas“. Romano veikėjas Daglas Spoldingas nutaria žymėti vasaros įspūdžius keliais aspektais: jis mąstys apie ritualus, apeigas, atradimus, patyrimus. Kaip mes tai pavadintume? Galbūt dvasinio tobulėjimo formomis, galbūt savianalize. Daglas mane tada labai nudžiugino: pasirodo, galima ir taip stebėti, ir dėl to stebėtis, pasirodo, bet kuri situacija yra prasminga. Šią knygą vis prisimindavau tada, kai galvodavau apie kolekcijas.
Nemažai žmonių ką nors materialaus kolekcionuoja: pašto ženklus, monetas, paveikslus, ženkliukus... Bet juk gali būti ir visai kitokių rinkinių: šypsenų, žvilgsnių, džiaugsmo akimirkų, telefoninių žinučių, saulėtekių, žiūrėjimo į skruzdes ir kt. Sunku pasakyti, kaip mes apibūdintume tas kitoniškas valandas ar akimirkas, tuos kitoniškus daiktus – matyt, svarbiausia, kad jaučiame prasmę, kad tai mus stiprina.
***
Kodėl mes savo kambaryje atsigauname po dienos rūpesčių? Kad šalia mūsų yra daiktai, saugantys gražius prisiminimus, gražias istorijas. Tarkime, šaukštelis, kurį padovanojo sūnus, ne paprastas, o ypatingas. Tuomet kavos ar arbatos gėrimas jau kitoks. Na taip: laikydami tą šaukštelį atgaivinsime įsimenančius dalykus, kai žiūrėdami pro langą gurkšnojame kavą, kai keliese sėdėdami tylime. Tokių situacijų refleksijos jau būtų savotiška kolekcija, nors į tokius apibendrinimus ir žiūrėsime autoironiškai. Mano kambaryje – ližė, kurią naudodavo mama kepdama duoną. Toks eksponatas (šis žodis, matyt, per daug oficialus, šaltas kalbant apie mielus reiškinius) daug ką gali papasakoti: kaip mes dvasiškai brendome vaikystėje, ką jautėme, ką galvojome, ką aš kitiems kalbu apie šį daiktą. Bet netoli ližės yra teleskopas – tai jau visai iš kito laiko, iš kitų patirčių. Jis man mielas ne vien dėl to, kad galiu įdėmiau pažiūrėti į dangų ar tolumas, – dovanojo dukra. Šalia teleskopo neseniai atsirado mažas kankorėžis. Ėjau Vyžuonos parku. Staiga prie manęs pribėga mažas vaikas, nieko nesakydamas duoda kankorėžį. Nusišypsojo ir iškart atgal, prie mamos. Ant spintos – tėviškės namo (senovinio dvaro) maketas. Prieš penkerius metus jį atvežė dukterėčia – suklijavo iš siuvimo ričių. Virš durų pakabinti žemuogių ryšulėliai – marčios lauktuvės. Kavos malūnėlis, kuris primena Punios baltą bažnyčią, piliakalnį, puikuojasi dvi kempinės, kurios kažkada augo ant medžių. Poeto Antano Masionio brolis Stasys jas gražiai išpiešė, išdailino, pritvirtino medinių paukštukų... Senovinėje žvakidėje – plonutės žvakelės, žento atvežtos iš Gruzijos. Na ir daug kitokių mielų simbolių, mielų atramų, kurios padeda, kai būna sunku. Kolekcija? Unikali kolekcija.
Ar norėtume, kad bet kas matytų saugomus daiktus ar žinotų su jais susijusius vaizdus? Visaip gali būti, nes tai intymu, tai paslaptys. Man atrodo, mūsų kambariai mus išgelbsti ne vieną sykį. Tai yra meditavimo vieta. Bet jeigu apsilanko mums artimas žmogus, daiktai, jų atsiradimo aplinkybės atgyja – galime pasakoti, pasakoti. Arba tylėti, nes tuo metu šalia mūsų poezija ar prozos kūrinių epizoai.
***
Šiek tiek yra kitaip, kai mes būname lauke, kai turime galimybę matyti daugiau, plačiau.
Mūsų prisijaukinti medžiai, mūsų vieškeliai, mūsų takeliai, mūsų ežerai, kalneliai irgi kalba apie apie mažesnius ar didesnius atradimus. Tai nuostabų / nušvitimo savotiškos kolekcijos. Tarkim, rudenėja ir mažas mažas klevelis žaižaruoja prieš saulę; beržo lapų yra daugiau prie žibinto nei kitur; skruzdė, kuri lėtai lėtai keliauja pušies link; voverės, nebijančios priartėti net prie daugiaaukščių namų; byrančios šermukšnio uogos... Jeigu mes prie tų pačių medžių, prie tų pačių akmenų būname dažnokai, tai juos prisimename įvairiais metų laikais. Juos? Ko gero, galvojame ir apie save: kaip kada šioje vietoje jautėmės, ką galvojome, kas pakito mūsų ieškojimuose.
Susitinkame su žmonėmis – įsimename pokalbius, gal tik replikas, atodūsius. Štai senas vyras vis sėdi netoli parduotuvės. Kartais apeina ratą ir vėl atsiduria toje pačioje vietoje. Kuo jis gyvena, paslaptis pro šalį einančiajam. Bet mėginimas priartėti prie tokių mįslių yra įdomus, prasmingas. Moteris gatvėje pardavinėja obuolius – pavargusi, nelaiminga. Pralekia šūkaudami paaugliai, pasigirsta greitosios pagalbos mašinos sirena, sukranksi varna – viskas vyksta vienu metu. Nedraudžiama įsižiūrėti, įsiklausyti. Tai juk mus ne skurdina, o atvirkščiai – daro turtingesnius.
Kolekcionuoti padeda fotoaparatai – galbūt ir taip galėtume pasakyti. Tarkim, žmogus fotografuoja tik šaligatvio plyteles, tik tiltų turėklus, tik žmonių pėdsakus. Man regis, ši veiklos sritis slepia paradoksus. Prisimenu: su mokiniais būname kelionėje. Gidė pradeda aiškinti, o vienas kitas jau nori atsiskirti ir fotografuoti. Kodėl? Kad neįdomu kalbėjimai ar kad bijo, jog nespės užfiksuoti, tad grįžęs mano negalės parodyti artimiesiems? Bet juk neretai girdime tokius komentarus: čia aš prie Niagaros krioklio, čia aš prie Kinų sienos, čia aš geriu kumysą... Galbūt keliaujant nėra laiko įsižiūrėti, pajausti, kadangi vis skubame, lekiame, tad vaizdai lieka tik nuotraukoje – savitesnės patirties pasigestume, savitesnio požiūrio trūktų, dažnokai dominuotų: „aš“, „aš“.
Bet, man regis, tiek atsiunčiamos nuotraukos, tiek telefoninės žinutės gali tapti mūsų gyvenimo svarbia dalimi. Įsivaizduokime tokią informaciją: „Esame Balio saloje. Galvojame ir apie tave, vadinasi, ir tu esi čia.“ „Lipame į kalną. Tuoj gersime arbatą. Prisijunk prie mūsų.“ „Iš aukštai žiūrime į Rubikių ežerą. Siunčiame tau nuotrauką. Galvojame apie tau patinkantį Justiną Marcinkevičių.“ „Mūriju. Įsitikinau, kad akmenys ilgiausiai išlaiko energiją. Kaip manai?“ „Ką tik praskrido bičių spiečius. Ar jautei?“ „Keliautojos gulbės iš vieno ežero į kitą juda mūsų žvyrkeliais, pievomis. Tėvai šnypšdami, vaikai atsisėsdami fotografuojasi, kad nusiųsčiau Stepui.“
Manau, kad daug kas išsaugo tokio pobūdžio žinutes. „Žinučių kolekcija?“ – nusišypsote. Gal ir taip.
***
Smagu, jeigu tai, kas mums pasirodė labai gražu, pasižymime. Tuomet tokie užrašai jau tampa dokumentu, apibūdinančiu mūsų amžiaus žmogų. Detalių, situacijų, pokalbių fiksavimas yra dvasinio augimo, meditacijos, ramybės bei prasmės ieškojimo forma, šeimos metraščiu. Atsiverčiu savo „Gražumų“ sąsiuvinį...
---
Svėdasuose. Klausiame kelio į dvarą, tiksliau, į dvaro griuvėsius.
– Pasukite kairėn, po to – tiesiai. Dešinėje pamatysite gal dešimt karvių. Pro jas pravažiavę sukite vėl dešinėn.
---
Baloje maudosi žvirblis: vis suplasnoja sparneliais ir vėl atsigeria vandens. Vis suplasnoja ir atsigeria.
Atokiau stovintis vyriškis žilstelėjusiais plaukais atidžiai stebi.
---
Skaitau knygą apie Lauryną Ivinskį. Įsidėmėtina: jau būdamas ligos (mirties?) patale sakydavęs: „Gerai, kad nebepajudu: sėdėdamas daugiau žodžių ant kortelių žodynui surašysiu.“
---
Labai seniai žiemą važiavau į Kamajus ir pamačiau obelis, ant kurių buvo nemažai obuolių.
Spindi sniegas, spindi saulė, spindi obuoliai.
Nuostaba.
Toks vaizdas niekada nepasikartojo.
---
– Važiuosiu rytoj į Švenčionių kraštą. Ten visiška vienuma.
– O ar nebus baisu, kadangi kaimynai ne visai šalia?
– Ne. Maklinėju aš ten sau... Kai jau man, senutei, nedaug beliko, tai grožio dar daugiau nei anksčiau pamatau: gėles, rasą, saulėlydžius, žmogaus ar arklio akis.
Dar kalbamės, tačiau aš vis girdžiu tą gražų maklinėju...
---
Jauki Kirdeikių, poeto Silvestro Gimžausko tėviškės, bažnyčia. Atsiremianti į ežerą. Kur dar mačiau bent šiek tiek panašią? Gal Šventežeryje... Tuomet atsitiktinai ten užsukome. Krikštijo vaikelį. Tyla, ramybė, žmonės pasitempę, susikaupę.
---
2013-ųjų liepos 12-a. Esame Zervynose.
Spėlioju, kur galėjo būti filmuojamos kai kurios filmo „Niekas nenorėjo mirti“ scenos.
Labai labai karšta. Bet labai labai gera.
Ieškome namo, kur gyveno rašytojas Juozas Aputis. Pamatome jauną vyrą. Keli vaikai linksmai laksto kieme. Šviesūs, tarsi iš atviruko.
– Taigi va tas. Jūs praėjote.
Mėginu kalbinti. Įsidėmėjau vieną sakinį apie rašytoją:
– Trūkstamas kaimynas.
---
Žalgirio mūšio vieta. Į maišelį įsipilu žemės. Žinau, kad turiu kelis žmones, kuriems tai bus brangi dovana.
---
Pusdienis kelionėje po Aukštaitiją.
Senajame Dūkšte. Dukra:
– Čia gyvenanti mergina prieš kelerius metus mums rodė piliakalnį. Tai, kad čia lankėsi Adomas Mickevičius, kad čia palaidoti dailininkas Jonas Rustemas ir gamtininkas Adomas Hrebnickis, net nepaminėjo
Bet mums tai labai svarbu. Du Lietuvai svarbūs profesoriai, reto grožio asmenybės.
Visagine: esame kavinėje, kurioje mano vaikai, kai buvo maži, valgydavo ledus. Pasakoju apie tai padavėjai. O ji:
– Ačiū, kad padovanojote savo prisiminimus.
Vakaras. Labai karšta.
Bet dar užsukame į Salaką pažiūrėti gražiosios bažnyčios. Įspūdis, kaip visada, nekasdienis: jau vakarėja, vėsta, šešėliai tįsta, bažnyčios didingumas ir virš jos šviečiančios žvaigždės. Šalia Lietuvos praeities epizodai.
---
Pusantros paros pas Onutę ir Kazį Bajoriškėse.
Su Kaziu pas bites (nežinau, ar galima taip pasakyti: „pas bites“, bet man labai gražu toks junginys). Bitės, Kazio veiksmai ir mano stebėjimas. Daugiau stebėjimas nei pagalba.
Ramybė.
Po pietų kirtau rugius, grįžtėmis (jei jos ne iš šiaudų, ar galima taip vadinti?) surišau keturis pėdus (vieną gana mažą), sušliejau juos į gubą.
Visi trys sustojome prie gubos. Jausdami nekasdieniškumą ir bičiulystę. Onutė su savo močiutės prijuoste.
---
Vyžuonos parke.
Voveraitė nekreipdama dėmesio į mane ieško maisto ant žemės. Bijau krustelti. Po kiek laiko už kokių penkių metrų pamatau kitą. Ji pasižiūri pasižiūri ir staiga į medį. Lygiai taip pat pasielgia kita.
Ką prisimenu? Kad būdamas mažas piešiau voveraitę gyvos dar nematęs, tik kopijavau iš knygose esančių piešinių. Žymiai žymiai vėliau perskaičiau Česlovo Milošo romaną „Isos slėnis“. Vaikas Tomas nušauna voverę ir jam pasidaro labai nesmagu.
***
Ar tai, apie ką rašau, galima vadinti kolekcija? O kodėl ne? Bet juk tokį apibūdinimą įmanoma vertinti ir kaip metaforą – esmė tikrai nepasikeis.
***
Autorius yra mokytojas