 |
Pasiturinčioje žydų šeimoje užaugusi, nuo dvylikos metų senovės graikų kalba skaičiusi, prestižines mokymo įstaigas baigusi neeilinių gabumų filosofė mokytojos stalą iškeičia į konvejerį. Silpnos, nei valgančios, nei miegančios, be perstojo rūkančios ir galvos skausmų kamuojamos intelektualės užgaida? 1934-ieji. Prancūzija. Ši moteris – Simone Weil (1909–1943), kurios neįmanoma apibūdinti vienu žodžiu.
Vienus ji žavėjo savo negailestingais samprotavimas, būties intensyvumu, askeze, minčių ir gyvenimo darna, kitus šiurpino anoreksija, kraštutinumais, akivaizdžiais nenuoseklumais, manichėjizmu, kairiosiomis pažiūromis. Kas ji – šventoji, mistikė, komunistė, eretikė, anarchistė? Visi šie skirtingi apibūdinimai jai taikomi. Sutariama tik dėl vieno – jos talento arba genijaus.
Savo idealu Simone Weil yra laikęs Alfonsas Nyka-Niliūnas. Czesławas Miłoszas ją vadino Prancūzijos dovana pasauliui, vertė jos kūrybą į lenkų kalbą, siekdamas atnaujinti religinę mintį Lenkijoje. Ja žavėjosi pomirtinis jos redaktorius Albert‘as Camus, drauge studijavusi Simone de Beauvoir. Emmanuelis Levinas laikė ją šventąja, poetas T. S. Eliotas vadino ją genialia, šv. popiežius Jonas Paulius II viešai citavo eilutes iš jos dvasinės autobiografijos.
 |
Nuo pat vaikystės S. Weil pasižymėjo ypatinga empatija vargstantiesiems, kenčiantiesiems. Pirmojo pasaulinio karo metais ji atsisakė valgyti cukrų dėl fronte kovojančių karių. Matydama skurdą, ji jautė pyktį dėl socialinio neteisingumo ir atjautą skurstantiesiems. Studijų metais ėmė domėtis klasių kovos, revoliucijos, socializmo klausimais. Ji lakstė su peticijomis, organizavo demonstracijas, aktyviai įsitraukė į profsąjungų veiklas.
Būdama dvidešimties, ji mokė darbininkus vakariniuose kursuose, nes intelektualo pareiga – padėti, perduoti. Kovą už socialinę lygybę ji suprato kaip savo pašaukimą. Ir ne tik diskusijomis uždaruose rateliuose ar leidiniuose, o būnant broliškai arti ir drauge veikiant. Neturėdama galimybių pakeisti darbininkų materialinę būklę, ji siekė padėti jiems apmąstyti savo būseną. „Kad pakylėtume ką nors, vaiką ar suaugusįjį, pirmiausia reikia pakylėti jį savo paties akyse“, – rašė ji vienos gamyklos direktoriui, kurį norėjo įtraukti į savo proletariato išlaisvinimo per kultūrą projektą.
 |
Filosofė gyveno tuo, ką skelbė. Tokia pagrindinė biografijos „Simone Weil: neįmanomybės drąsa“, kurią neseniai išleido Katalikų pasaulio leidiniai, žinia. Ji ne tik rašė, kalbėjo, dalyvavo, veikė, bet ir pati bandė gyventi kaip darbininkė. Paliko patogius tėvų namus, valgydavo virtas bulves, užsigerdama juoda kava, menkai šildė būstą, nesirūpino savo išvaizda. Gyveno kiek įmanoma apmarindama kūniškus poreikius, kas ir nulėmė jos mirtį sulaukus vos 34 m.
Originalo – prancūzų – kalba biografija pasirodė 2009 m. Tai nei pirma, nei vienintelė knyga, bandanti pristatyti iš bet kokių kategorijų išsprūstančią moterį. Jos autorė Christiane Rancé – pripažinta eseistė ir žurnalistė, parašiusi knygų apie Levą Tolstojų, šv. Teresę Avilietę, popiežių Pranciškų. Katalikų pasaulio leidinių dėka lietuvių kalba yra prieinami ir du pačios S. Weil kūriniai: „Sunkis ir malonė“ bei „Dievo laukimas“. Pastaruosius suprasti padeda naujai išleista biografija, kurioje filosofė pristatoma tikrai ne kritiškai, o su susižavėjimu. Knygoje atskleidžiami esminiai jos biografijos faktai, išryškinant intelektualines įtakas ir kontekstus, nesibodint kontroversiškų klausimų. Biografija nušviečia kūrybą, nes gyventa tuo, ką skelbta.
 |
1934–1935 m. S. Weil dirbo trijuose fabrikuose: „Alsthom“, „J.-J. Carnaud et Forges“, „Renault“. Sumanymą dirbti gamykloje ji puoselėjo nuo tada, kai baigė Aukštąją pedagogikos mokyklą. Tuomet jos nepriėmė, nes dėl ekonominės krizės trūko darbo vietų, o ji turėjo per daug diplomų. Ar tai buvo tik užgaida? Pasak biografės – neišvengiamybė. S. Weil negalėjo išsisukti nuo gamyklos. „[Gamykla] – vieta, kur žiauriai, skaudžiai, bet vis tiek džiaugsmingai susiduri su tikru gyvenimu“, – rašė S. Weil. Ir dar: „Vietoje, kur tik paklūsti, varu varomas sunaikini visa, ką turi žmogiško, lenki nugarą, leidiesi nusmukdomas žemiau už mašiną.“ Konvejeris atbukina žmogų, atima jo laisvę, mechaniškai kartojant judesius, tampa nebeįmanoma mąstyti apie darbą, suvokti jo prasmę ar juo didžiuotis, matyti visumą.
Dirbdama gamykloje S. Weil patyrė nežmoniškumo siaubą, tapo ypač kritiška marksistų atžvilgiu, atšalo nuo politinės veiklos, profsąjungų. Ši patirtis ją pakeitė. „Tenai buvau visam laikui pažymėta vergijos žyme, tokia kaip įdagas, kurį romėnai įkaitinta geležimi išdegindavo ant labiausiai niekinamų savo vergų kaktos. Nuo to laiko visada žiūrėjau į save kaip į vergę“, – rašė ji dominikonui tėvui Josephui Marie Perrinui. Vergiją ji suprato specifiškai. Vergas – žmogus, nužemintai priimantis savo menkumą. Pasak jos, tai viena iš esminių žmogaus charakteristikų.
 |
Mirtis ir darbas – dvi bausmės, kuriomis Dievas nubaudė jam nepaklususį žmogų. Savo noru prisiimdama šias bausmes siela gali ištirpti Dieve. Tokia S. Weil logika: „Savanoriškas fizinis darbas – tai tobuliausia nuolankumo dorybės forma po savanoriškos mirties.“
Išsekusi po darbo gamyklose, dvidešimt penkerių metų moteris su tėvais išvyksta pailsėti į Portugaliją, kur mažame Povua de Varzinas kaimelyje ją ištiko pirmoji krikščioniška mistinė patirtis. Klausant procesijoje einančių moterų giesmių ją nusmelkė mintis, kad „krikščionybė – visų pirma vergų religija, kad vergai negali prie jos neprisišlieti. O tarp kitų ir aš“. Jos manymu, krikščionybė leidžia suvokti kančią kaip galutinę duotybę. Ji pati troško „kančios, kyžiaus, kentėjimo“.
Mistinių patirčių ji dar turės ir Asyžiuje, Porciunkulės bažnytėlėje, ir Solemo abatijoje. Po pastarosios rašys: „Pats Kristus nusileido ir pagavo mane.“ Ji suprato, kad gali mylėti Kristų per savo skausmą, ir nuo tada save laikė religijos žmogumi. Ji bus įtikinėjama apsikrikštyti, jaus artumą Katalikų Bažnyčiai, tačiau to nepadarys. Kodėl? Tai jau kita tema, plėtojama biografijoje „Simone Weil: neįmanomybės drąsa“. Joje dar galite perskaityti, kas ją paskatino anarchistų gretose kovoti su Franco kariuomene Ispanijos pilietiniame kare, kodėl ji nelaikė savęs feministe, kas buvo jos svarbiausi mokytojai ir kokios knygos suformavo jos pasaulėjautą, kodėl ji, žydė, buvo kaltinama antisemitizmu.