 |
Vasario 28 dieną Romoje prasidėjo dviejų dienų trukmės tarptautinis kongresas apie „Paliatyvinę slaugą: visur ir kiekvienam“. Intensyvioje programoje pranešimus skaito tyrinėtojai, mokslininkai ir medikai iš Ispanijos, Italijos, JAV, Airijos, Vokietijos, Indijos, Rumunijos, Argentinos, Pietų Korėjos, Škotijos, Kataro, Ugandos, Izraelio, Egipto ir Belgijos.
Eutanazija yra tyčinis žmogaus gyvybės nutraukimas, o paliatyvinė slauga yra asmens paskutinėje jo gyvenimo fazėje palydėjimas, palengvinant kentėjimą, suteikiant tokius santykius ir sąlygas, kurios atitinka paciento orumą. Katalikų Bažnyčia atmeta eutanaziją, o remia paliatyvinę slaugą tiek savo mokymu, tiek savo didžiuliu medicinos įstaigų tinklu. Kita vertus, paliatyvinės slaugos nereikia painioti su vadinamąja „užsispyrėliška terapija“, kuri sugeba palaikyti gyvybę, tačiau neproporcingais ir žmogaus orumą neatitinkančiais būdais.
Į kongreso apie paliatyvinę slaugą, surengto Popiežiškosios gyvybės akademijos, dalyvius laišku kreipėsi kardinolas Pietro Parolinas, Popiežiaus Valstybės sekretorius, perduodamas Pranciškaus ir savo paties linkėjimus.
Kalbama apie klausimus, rašo kardinolas, susijusius su mūsų žemiškojo gyvenimo paskutiniais momentais ir pastatančius žmogišką būtybę prieš ribą, kuri neįveikiama jo laisvei, kartais pažadinančius maištą ir kančią. Todėl šiuolaikinėje visuomenėje siekiama ją apeiti ar pašalinti, ignoruojant psalmės žodžius: „Mokyk tad mus skaičiuoti savo dienas, kad įgytume išmintingą širdį“ (90,12). Taip atsisakome turtingumo, kuris yra baigtinis, ir galimybės subrandinti prasmingesnį, asmeniškai ir socialiai, gyvenimą.
Paliatyvinė slauga, tęsia kardinolas Parolinas, nepasiduoda pagundai atsisakyti baigtinumo išminties, ir tai dar vienas motyvas apie ją kalbėti. Ji padeda iš naujo suprasti giliausią medicinos pašaukimą – rūpintis, slaugyti, taip pat ir tada, kai nebeįmanoma išgydyti. Žinoma, medicina iš prigimties nenuilsdama ieško naujų žinių, siekdama įveikti daugiau ligų. Vis dėlto paliatyvinė slauga primena, kad prieš ribą reikia ne vien kovoti ar ją atitolinti, bet taip pat pripažinti ir priimti. Tai nereiškia apleisti ligonių, bet būti šalia jų sunkaus gyvenimo pabaigos išbandymo metu. Kai išsenka visos galimybės „daryti“, tada iškyla tas svarbusis žmonių santykių matmuo, kuris yra „būti“: būti šalia, būti svetingiems, tam tikra prasme dalintis bejėgiškumu to, kurio gyvenimas baigiasi. Tada pasikeičia ir pačios ribos reikšmė: tai nebėra atskyrimo ir vienatvės, bet susitikimo ir bendrystės vieta. Tokiame horizonte mirtis yra ne tiek pabaiga, kurioje gyvenimas sudūžta ir palūžta, kiek už dyką gautos ir meiliai pasidalintos egzistencijos išsipildymas.
Rūpinimosi logika atspindi abipusį priklausomumą meilėje, kuris persmelkia visus žmogaus santykius, išryškėdamas ypač ligos ir gyvenimo pabaigos metu. Krikščionims šis žmogiška savybė patvirtina jų tikėjimą, kad visi esame to paties Tėvo vaikai.
Kardinolas Parolinas savo laiške taip pat pabrėžė, kad paliatyvinė slauga neturi virsti nei eutanazija, nei užsispyrėliška terapija. Etinis kriterijus išlieka tas pats, vertinant naujus medikamentus ir naujas procedūras, o tai nėra lengvas uždavinys, sprendžiant šiuos sudėtingus ir delikačius klausimus.