Ugnies medžiotojos dienoraštis. Singapūras ir Indija

Hindu šventikas šoka ugnyje, minint Holi festivalio pirmąją dieną.

Mano ugnies medžioklės keliai netikėtai pakrypo į Singapūrą, kur, atrodo, jokiu būdu neaptiksi ugnies, juk viskas čia taip sterilu, tiek daug taisyklių, taip modernu ir futuristiška. Kartais jausdavausi kaip ne mūsų žemėje. Bet didelei nuostabai net ir čia susidūriau su ugnimi. Tai dar kartą įrodė, kad ugnis yra visur ir mus visus sieja.

Vaikštinėdama po indų rajoną Singapūre, kuris vadinamas Mažąja Indija, išgirdau garsus, kurie labiau priminė mano ankstesnės kelionės į Indiją nuotaikas. Nusekiau paskui girdimą muziką ir patekau į patį pamaldų įkarštį. Su visa pagarba dalyvavau ir akylai stebėjau aukojimą.

Po ceremonijos priėjau prie vieno vyro, dalyvavusio apeigoje, ir uždaviau jam porą klausimų apie tai, kas ką tik įvyko. Ugnis hindu religijoje yra neatsiejama dalis visuose dvasinėse apeigose ir šokiuose. Ji vienintelė stichija, kuri nepasiduoda žemės traukai ir kyla į viršų. Kaip mano pašnekovas Bimalas pasakė: „Juk mes visi tikime, kad Dievas danguje, ir tikime, kad viskas, ką jam aukojame, pasiekia jį, todėl ir dedame savo aukas į ugnį, kad kiltų iki pačių aukštybių.“

Pamaldos Singapūre. Marijos Žemaitytės nuotr.

Aukojimo metu į ugnį buvo metamos gėlės, smilkalai, maistas, drabužiai, šlakstomas pienas. Man paaiškino – tikima, kad Dievui, kaip ir mums, reikia tų pačių dalykų, o žmonių pareiga – jam tai atiduoti.

Religija visuomet jautrus klausimas, niekada nėra vieno atsakymo. Bet pasikalbėjusi su Bamalu dar kartą įsitikinau, kad taika ir supratingumas tarp visų religijų yra tikrai įmanomi. Jis man papasakojo, kaip jį nuo mažens augino tėvas. Kad jis pats yra praktikuojantis hinduistas, tačiau per šv. Velykas ir šv. Kalėdas kasmet eina į šventąsias mišias, o kai ateina ramadano mėnuo, kartu su musulmonais badauja. Kitų religijų matymą ir pažinimą jis supranta kaip praturtėjimą, o ne priešybę, kad nė viena religija neturėtų trukdyti kitai ir kad visos jos sueina į vieną tašką. Ir, kad ir kaip būtų paradoksalu, išėjus iš jų šventyklos būtent jis mane ir nukreipė į katedrą. Su žodžiais „Jūsų apeigose ne ką mažiau ugnies. Pati prisimink, kiek žvakių uždegate savo maldoms, kiek velykinių laužų ir kiek smilkalų Dievui išsmilkote.“

Šitas trumpas susitikimas mane grąžino į Indiją, kur lankiausi 2016 metais. Juk Indija vadinama ugnies žeme. Niekada anksčiau nesusimąstydavau, kad tiek daug vietų pasaulyje turi ugnies vardą. Ugnies žemė Čilėje, ugnies žemė – Azerbaidžanas, Indija, Indonezija, ugnies ir ledo žemė – Islandija. Ir daugybė kitų.

Indija labai ypatinga vieta, visiškas uraganas, kur susiduria skirtingi pasauliai, žmonės, tradicijos. Didžiausią pamoką, kurią išmokau iš hindu apie ugnį, kad ji turi būti kontroliuojama su pagarba, kitaip gali sunaikinti visa aplink. Lankydamasi Indijoje turėjau galimybę visą savaitę pagyventi Sri Santosh Puri ašrame ir arčiau pamatyti hindu apeigas, kuriose ugnis yra pagrindinė maldos palydovė. Ji sutinkama gimimo ir mirties apeigose, santuokoje, maldoje.

Ir sanskritas, ir lietuvių kalba yra labai archajiškos kalbos, priklausančios indoeuropiečių kalbų šeimai, todėl abiejose galime rasti nemažai panašių žodžių, ne išimtis yra ir „ugnis“ – „agnis“. „Agnis“ reiškia „vedlį, lyderį, einantįjį priekyje“. Vedų literatūroje pagrindiniai dievai yra Agnis, Indra ir Soma. Agnis laikomas dievų ir deivių burna, kuris perteikia jiems auką. Senovės induizmo tekstuose jis turi tris pavidalus – žemėje kaip ugnis, atmosferoje kaip žaibas ir danguje kaip saulė. Šis trigubas buvimas leidžia būti laidininku tarp dievų ir žmonių. Todėl ugnis yra neatsiejama aukojimų, apeigų ir ritualų dalis, todėl hindu religijoje ji tokia šventa ir gerbiama. Ugnis turi galią vartoti, transformuoti ir perduoti. Todėl būtent ji naudojama laidojimo apeigose kaip jėga, galinti transformuoti mūsų negyvą kūną ir perduoti mūsų dvasią Dievui.