Jėzus bylojo aukštiesiems kunigams ir tautos seniūnams:
„Pasiklausykite kito palyginimo. Buvo šeimininkas, kuris įveisė vynuogyną, aptvėrė jį, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį.
Atėjus vaisių metui, jis atsiuntė tarnus pas vynininkus atsiimti savosios vaisių dalies. Bet vynininkai, nutvėrę jo tarnus, vieną primušė, kitą nužudė, o trečią užmušė akmenimis. Jis vėl siuntė tarnų, daugiau negu pirmųjų. Bet vynininkai ir su šiais pasielgė, kaip su anais. Galop jis išsiuntė pas juos savo sūnų, manydamas: 'Jie drovėsis mano sūnaus'.
Tačiau vynininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: 'Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį ir turėsime palikimą'. Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė. Tad ką gi atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais?“
Jie atsakė: „Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių“. Tuomet Jėzus tarė: „Ar neskaitėte, kas parašyta Raštuose:
'Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta ir nuostabu mūsų akyse'.
Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių“.
Išgirdę palyginimus, vyresnieji kunigai ir fariziejai suprato, kad Jėzus kalba apie juos. Jie stengėsi jį suimti, tačiau bijojo liaudies, nes ji laikė Jėzų pranašu.
Pr 37, 3–4. 12–13a. 17b–28: Antai ir sapnuotojas ateina. Tad imkime, užmuškime jį
Ps 105, 16–17. 18–19. 20–21. P.: Atsiminkite Viešpaties nuostabius darbus.
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Vytautas Brilius
Šios dienos skaitiniai atskleidžia liūdną tikrovę, kaip užsispyrusiai, nepaisydamas nieko, žmogus moka siekti savo pražūties. Viską aiškiai suvokdamas, numatydamas savo klaidų skaudžiausias pasekmes, žmogus moka eiti klaidos keliu, bandydamas pratęsti, įtvirtinti, pasilaikyti kažkokią klaidingą, skurdžią savo dabarties dalelę.
Broliai, nusprendę nužudyti savo jaunėlį, paskui sutikę be smurto jį badu ir troškuliu numarinti, o vėliau nusprendę parduoti, negalėjo nežinoti, kad likusį gyvenimą teks gyventi su kenčiančiu tėvu, kurio negalės nuraminti, kad patys taps žmogžudžiais ir išdavikais, o vardan ko?
Jie tą žinojo, tačiau kaipgi atsisakyti pykčio, jeigu jau užėjo toks jausmas? Ir jie skaudžiai nusideda.
Jėzaus palyginimo vynininkai taip pat negalėjo nesuvokti šeimininko galios ir savo neteisybės, tačiau, galima sakyti, savo noru atidavė turtus ir gyvybes pražūčiai, kad tik dar kažkiek galėtų mintimis pasidžiaugti menku pinigėliu.
Į šias panašios pražūtingos kvailystės gyvuoja ir klesti taip pat mūsų tikrovėje, kai savo ir kitų gyvenimai yra žudomi, naikinami dėl nieko, iš kokio nors kvailo užsispyrimo norint palikti kažką taip, kaip yra, kaip įprasta.
Štai kodėl toks gyvybiškai mums visiems yra svarbus praregėjimas ir atsivertimas, atsigręžimas į tiesos kelią.
Bernardinai.lt