Straipsnis skiriamas Adolfo Ramanausko-Vanago 100-osioms gimimo metinėms
 |
| 1948 m. Dainavos apygardos vadas A. Ramanauskas-Vanagas ir Vanago grupės (Merkinės bataliono) partizanai |
Prieš 100 metų – 1918 m. kovo 6 d. gimė legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. LR Seimas dar 2017 m. pabaigoje 2018-uosius paskelbė Adolfo Ramanausko-Vanago metais. Visoje Lietuvoje ta proga vyksta ir vyks įvairūs renginiai, minėjimai, žygiai, diskusijos...
Padidėjęs susidomėjimas Vanago asmenybe ir gyvenimu – vienas geriausių dalykų, kurie galėjo nutikti Lietuvai 2018-aisiais, kai minime Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Kodėl? Pripažinkime, tai puiki proga apmąstyti ne tik Pirmosios Respublikos laiką (1918–1940), bet ir jos skaudų likimą, paženklintą tūkstančių taurių lietuvių krauju, kurie priešinosi tam, ką Vanagas vadino visos „civilizacijos gėda“. Ta gėda Lietuvoje užtruko net 50 metų. Kaip agresyvi invazinė liga, su kuria lietuviai kovojo drastiškomis priemonėmis 1945–1953 m., vėliau kitais būdais, prisilaikydami lovos režimo... Civilizacijos gėda, pakeitusi rūbą, bet ne sielą, šiandien užėmusi dalį Ukrainos, naikina Sirijos miestus, terorizuoja pasaulį branduoliniu ginklu, kišasi į suverenių valstybių rinkimus, papirkinėja Vakarų politikus, mulkina ir plauna smegenis savo ir kitų šalių gyventojams per žiniasklaidos priemones... Kas ta šalis?
Nežinau, ar Vanagas yra žvelgęs nuo Merkinės piliakalnio. Ramiu, gamtovaizdžiu besigėrinčiu žvilgsniu dar iki karo. Tikėtina, kad taip. Juk jo gyvenimas susijęs ir su Lazdijais, Alytumi, Druskininkais, o Merkinė yra būtent kelių į šiuos miestus tam tikra kryžkelė. Jeigu žvelgė, tada jis dar nebuvo Vanagas. Bet Merkinės piliakalnis visiems suteikia vanago sparnus... Ir tada neabejotinai į akis jam krito tiltas per Nemuną, bažnyčia, upės. Tada jis dar neįsivaizdavo, kad 1945 m. gruodžio 15 dieną pats asmeniškai ves į Merkinę savo kovos draugus į vieną iš mūšių kare po karo.
 |
Merkinė Vanago atsiminimuose paminėta daugiausia apie 130 kartų, Alytus – apie 100, Daugai – 15, Seirijai – 5. Daugiausia gal dėl to, kad „daugel krito sūnų partizanų gretose“ išsamiau ir apžvelgia būtent tą, įvardinkime, pirmąjį Vanago kovos kelio laikotarpį – iki Laisvės Kovų Sąjūdžio įsteigimo 1949 m. vasario mėn. Minaičiuose. Antru įvardinčiau 1949–1953 m. laikotarpį, kai Vanagas ėjo LLKS tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio pavaduotojo, o nuo 1950 m. – Sąjūdžio Gynybos pajėgų vado pareigas. 1951 m. Vanagas iš tuo metu susirgusio Lietuvos vyriausiojo partizanų vado Jono Žemaičio perėmė LLKS Tarybos pirmininko ir Ginkluotųjų pajėgų vado pareigas. Trečiu laikotarpiu jo kovos kelyje galime įvardinti tyliąją-pasyviąją rezistenciją – laiką nuo 1953 iki 1957 m.
Taigi 1945–1949 m. laikotarpiu aplink Merkinę esantys miškai ir juose iškasti bunkeriai buvo viena iš tų vietovių, kur buvo organizuojamas pogrindinis judėjimas, kuriamas vieningas nematomas frontas prieš okupantą, modeliuojama galima tarptautinė situacija ir partizanų kovos taktika, tikslai, veikimo būdas. Tuo galime didžiuotis. Merkinė, kaip ir kiekvienas didesnis miestelis, buvo tarsi nedidelis mordoras, gerai saugoma priešo tvirtovė, iš kurios buvo vykdomos operacijos prieš partizanus, jų rėmėjus, įvairūs teroro išpuoliai prieš aplinkinių kaimų gyventojus. Merkinė buvo riba tarp Merkio ir Šarūno rinktinių, Merkinėje priešo buvo saugomi Merkio ir Nemuno tiltai. Ne kartą virš miestelio priešas leido pavojaus raketas Vanago vadovaujamiems partizanams surengus pasalas, nukirtus telefono laidus, žeme nutiestus kabelius ar kilus kokiam nenumatytam incidentui miestelyje.
Vanago kelias neeilinis. Jis vienas iš nedaugelio tūkstančių gretose, kuris tarp gyvųjų išliko iki pat aktyvios rezistencinės kovos pabaigos. Slapstydamasis 1953–1956 m. iki pat suėmimo rašė atsiminimus... Būtų negerai, jei nebūtų Vanago atsiminimų, Juozo Lukšos-Daumanto „Partizanai už geležinės uždangos“, partizano Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščio. Tik per jų užrašytas mintis mes geriausias patiriame įvykusio mastą, tragediją, kovotojų širdyse degusią laisvės ugnį. Be viso to, tyrinėtojų pateikti skaičiai, vartomų bylų lapai nebylotų mums tiek, kiek byloja kovojusiųjų ir rašiusiųjų palikimas. Ne visi užrašai išliko. Antai Vanagas mini, kad Tautos apygardos partizanų gretose kovėsi vienas vokietis, rašytojas, rašęs partizanų kovos istoriją. Deja, jis žuvo apie 1950-uosius, jo užrašų likimas nežinomas.
Vanago kovos kelias prasidėjo 1945 m. pavasarį užmezgus ryšius su Alovės partizanais. 1945 m. balandžio mėn. A. Ramanauskas palieka Alytų ir 25 d. įstoja į Nemunaičio apylinkėse veikiantį partizanų būrį. Išrenkamas jo vadu. Netrukus prie jo būrio jungiasi Masališkių, Nedzingės ir kitų kaimų būriai. Pasirenka Vanago slapyvardį. 1945 m. birželio 2 d. Vanagas nakties metu priima įspūdingą 140 vyrų priesaiką Nemunaityje. 1945 m. rugpjūčio 1 d. Nedzingėje pirmą kartą susitinka su Dzūkų grupės štabo vadu J. Vitkumi-Kazimieraičiu. Vanago kuopa jungiasi prie Dzūkų grupės. Vanagas tampa Merkinės bataliono vadu. 1945 m. rudenį Vanagas paskiriamas Merkio rinktinės vadu. Nuo 1946 m. gegužės 15-os eina Dainavos apygardos vado pavaduotojo pareigas. Po Ąžuolio žūties Punios šile 1947 rugpjūčio 11 d. Vanagas 1947 m. rugsėjo 25 d. išrenkamas Dainavos apygardos partizanų vadu. Merkinės batalionas gauna Vanago grupės pavadinimą.
Jau per pirmuosius partizaninio karo mėnesius Vanagas prieš mūsų akis atsiskleidžia kaip labai motyvuotas, sumanus, greit iš kovos draugų pasitikėjimo ir pripažinimo sulaukiantis lyderis. Vienas po kito prie jo vadovaujamos partizanų grupės jungiasi mažesni junginiai. 1945 m. rugpjūčio 1 d. Nedzingėje įvykusio pirmo susitikimo tarp Juozo Vitkaus-Kazimieraičio ir Vanago metu, Kazimieraitis jau buvo girdėjęs apie Vanago asmenybę, pasiūlė jam jungtis prie savo organizacijos, o Vanago vad. kuopą pavadinti Merkinės batalionu. Apie aktyvų bataliono veikimą partizanų vadas vėliau rašys: „Apskritai Merkinės batalionas visuomet patirdavo daugiausia partizanų aukų. Čia daugiausia žūdavo, bet daugiausia ir naujų į partizanų gretas įstodavo. Galima tvirtinti, kad šiame Dainavos šalies kraštelyje partizanų buvo gausiausia, palyginti net su visa Lietuva.“
Partizanų veikimo būdas: būtis miško broliais, gyvenimas bunkeriuose iš čia planuojamos ir vykdomos pasalos stribams ir sovietų kareiviams, bendruomeniškų ryšių su vietos gyventojais palaikymas, atsišaukimų ir alternatyvių laikraščių platinimas, trukdymai kolektyvinių ūkių steigimui, balsavimams, grasinimai ir mirties nuosprendžiai kolaborantams. Visa tai kliudė atėjūnams, tad šiame krašte nuolat smarkiai siautėjo rusai bei stribai. Daugybė partizanų pakliuvo į priešo spąstus, šimtai jų neturėdami pasirinkimo nusišovė savo laikinuosiuose namuose.
Kalbant apie Vanago autoritetą, be abejonės, jį jis pelnė savo veikimu, ryžtu, pareigingumu. Tad neatsitiktinai 1947 m. rugsėjo 25 d. apie dvidešimties Dainavos apygardos partizanų vadų susirinkime Vanagas vieningai (išskyrus vieną balsą) išrenkamas Dainavos apygardos (tą kartą pervadinta Kazimieraičio rinktinę) vadu. Merkinės batalionas eilinių partizanų sprendimu pavadinamas Vanago grupe. Vanagas apie tai vėliau rašė: „Man buvo labai nepatogu, kad Merkinės bataliono partizanai savo grupės pavadinimu pasirinko mano slapyvardį, nes nesijaučiau, jog to būčiau nusipelnęs.“ Čia, kaip ir kituose epizoduose, pasireiškia Vanago santūrumas ir kuklumas. Labai gražus asmenybės bruožas.
Savo atsiminimuose apie 1945 m. gruodžio 15 d. Merkinės puolimą, kuriame dalyvavo net apie 200 Merkio ir Šarūno rinktinių vyrų, Vanagas iš atminties įvardija 42 puolime dalyvavusius asmenis, nurodydamas jų pareigas, žuvimo laiką, jam žinomas žūties aplinkybes. Šis jo dėmesys kovos draugams ir atsiminimuose pateikiami jų ir kitų partizanų biografijos, gyvenimo nuotykiai, patirti išbandymai mums Vanagą atskleidžia kaip bendražygius branginusią asmenybę. Koks buvo tas ir tas partizanas, kokios jo savybės, kokie teigiami bruožai, neigiamos savybės. Jo paties veiksmai, kad vienas ar kitas partizanas pasitaisytų, nekartotų klaidų. Tai rodo dėmesingumą, įžvalgumą, vertinimo pradą jo asmenyje, pastangas stiprinti judėjimą iš vidaus. Nors Vanago Tėvu ar Tėvuku niekas niekada nevadino (manau, kad dėl gan jauno amžiaus), bet jo tėviškas rūpestis atsispindi kad ir iš šios citatos: „Vyrai, kurie naktį nedalyvaudavo žygyje, vakarais ilgai sėdėdavo aplink laužus ir tyliai šnekučiuodavosi. Nakties metu mėgdavau stebėti stovyklą iš toliau. Kaskart apimdavo sunkiai nusakomas jausmas, pasinerdavau mintyse, kurių čia nesurašysi.“
Kuo mums imponuoja Vanago asmenybė? Adolfas Ramanauskas, kaip ir daugelis kitų į kovą įsitraukusių lietuvių, turėjo didelę svajonę – susigrąžinti tokią Lietuvą, kurią katastrofiškais mastais naikino ir siekė sunaikinti atėjūnas. Svajonę – grąžinti Laisvę ir Laimę kraštui, kuriame užaugo ir brendo kaip asmenybė. Analitinis protas, lyderystė, drąsą, iniciatyvumas, gebėjimas priimti ryžtingus sprendimus, gebėjimas klausyti ir įsiklausyti, iš to turbūt ir mokėjimas perteikti savo mintis, kalbėti, kalbėti argumentais – svarbiausi jo asmenybės bruožai. Prie jų reiktų pridėti tiesos meilę ir teisingumą. Šiek tiek šokiruoja jo atsiminimuose aprašomi partizanų teismų, į kuriuos jis įėjo, priimti mirties bausmės nuosprendžiai netgi artimiausiems bendražygiams – už plėšikavimą, kitus nusikaltimus. Bet tai tik atskleidžia tą didelį partizanų vadovybės tikslą, apie kurį dienoraštyje rašė Vanago bendražygis Dzūkas: „Mūsų visų tikslas yra išlaikyti partizaninį judėjimą tokį, kad apie jį galėtų atsiliepti tik su pagarba.“
Mūsų visuomenė dar serga, 50 metų trukęs kolektyvinės savimonės išvalstybinimas negali praeit be pasekmių, bet mes galime pasveikti. Tai, kad metai paskelbti Vanago vardu – geras ženklas.
Mindaugas Černiauskas, Merkinės krašto muziejaus direktorius