 |
| Šv. Pranciškus Asyžietis. Tapytojas Cimabue, 1285–1288, Asyžius |
Plaukai, rodos, toks mums įprastas ir didelės reikšmės neturintis dalykas, tačiau seniau į juos žvelgta kitaip, jie turėjo simbolinę prasmę arba išreiškė statusą, tad trumpai apie tai, koks viduramžiais buvo Bažnyčios ir ne tik jos požiūris į plaukus.
Dvasininkams tonzūrą privalomą 633 m. padarė Toledo susirinkimas. Merovingų valdymo laikais tonzūra buvo vergovės simbolis, tad, Bažnyčios požiūriu, stodamas į vienuolyną ar tapdamas kunigu, žmogus tapdavo Dievo vergu, o tonzūra buvo išorinė to išraiška.
1191 m. Tulūzos susirinkime buvo nuspręsta, kad dvasininkai, nešiojantys ilgus plaukus, neturi teisės priimti Komunijos, kol neapsikirps.
Iki XII a. barzdos buvo madingos, tačiau po susidūrimų su musulmonais ir kryžiaus karų kontekste barzdos pradėtos vertinti neigiamai, kaip, beje, ir ligi plaukai. Plaukai – kad vyrai netaptų panašūs į moteris, barzdos – kad nesupanašėtų su plaukuotais musulmonais.
Nors ilgų plaukų nemėgo, tačiau visai plika galva irgi nežadėjo nieko gero, nes ankstyvaisiais viduramžiais nuskusti plaukai užtraukdavo baisią gėdą. Pavyzdžiui, Merovingų dinastijos laikų karaliui nuskutus plaukus, jis netekdavo galimybės vykdyti karaliaus funkcijų. Vėliau plaukų nuskutimu buvo baudžiami raganavimu užsiimantys asmenys bei neištikimi savo žmonoms vyrai, o įpusėjus viduramžiams, taip baudžiami buvo vagys ir prekybos taisyklių pažeidėjai.