 |
| Sabine Van Straaten/Unsplash.com |
Smurtas prieš moteris, įskaitant ir seksualinę prievartą, yra rimta problema, su kuria būtina tvarkytis. Manau, kad su tuo sutiks dauguma. Išskyrus veikiausiai tik tuos, kurie iš tiesų į moterį žiūri kaip į pasitenkinimą suteikti turintį objektą, žemesnę būtybę, vienkartinę nosinaitę, į kurią nusišnirpštus, t. y. patenkinus savo poreikius, galima tiesiog išmesti.
Manau, kad niekas nenuneigs ir to, kad lytys yra apipintos įvairiausiais stereotipais, su kuriais susiduriame nuo pat mažumės. Tiesa, po šiuo sutarimu glūdi rimtesnis nesutarimas, ar apskritai egzistuoja kažkokie prigimtiniai skirtumai tarp vyrų ir moterų, ar lytis tėra konstruktas nuo A iki Ž. Jei pastarasis variantas, vadinasi, galima viską dekonstruoti ir perkonstruoti, kaip tik užsigeisime. Vadinasi, nėra jokių objektyvių kriterijų vertinimams. Priešingai, kiekvienas kriterijus tėra tik bandymas primesti savo galią. Tuo tarpu pirmuoju atveju mes tiesiog pripažintume tai, kad būtina kovoti su tais stereotipais, kurie yra klaidingai priskiriami prie įgimtų skirtumų tarp lyčių.
Vis dėlto šįkart ne apie tai, nes tikiu, kad nepaisant visų pasaulėžiūrinių nesutarimų mes vis dėlto galime rasti bent dalinį sutarimą dėl to, kas yra smurtas prieš moteris ir kaip su tuo kovoti. Tokio sutarimo ir priemonių būtina ieškoti, nes judėjimas #MeToo, man regis, tegali būti priemone atkreipti dėmesį į problemą. Tačiau jis nėra pajėgus būti tos problemos sprendiniu, nes jau dabar puikiai regime, kaip visa ši banga svyruoja tarp dviejų kraštutinumų. Šie savo ruožtu nepadeda ieškoti sutarimo visuomenėje ir tik didina poliarizaciją.
Kokie šie du kraštutinumai? Iš vienos pusės regime, kaip greitai gali būti pamiršta nekaltumo prezumpcija, kaip greitai nuosprendžius imama skelbti socialiniuose tinkluose nė nesivarginant atlikti išsamesnio tyrimo, kaip greitai kaltinimai yra pasitelkiami kaip spaudimo priemonė atimti iš kūrėjo finansavimą ar nesuteikti vienos ar kitos premijos. Nutraukti tam tikrą laiką finansavimą, nes juk ir už sunkiausius nusikaltimus žmonės gauna ribotą bausmę? Neteikti premijos, tai kokiu pagrindu, jei yra vertinama kūryba? Visam tam turi būti pagrindas – rimtesnis nei tiesiog troškimas žūtbūt kažkaip skaudžiai nubausti kaltinamąjį. Jau nekalbu apie tai, kad raginimai žengti vieną ar kitą žingsnį jau aidi vos tik paviešinus kaltinimus ir dar rimtai jų nė nenagrinėjus.
Šiuo atveju visiškai nesiginčydamas su tuo, kad kaltieji turi būti įvardinti ir nubausti, tiesa, kompetentingų institucijų, o ne visuomeninio aktyvistų teismo, dažniausiai besivadovaujančio emocijomis, tik priminsiu vieną Senojo Testamento istoriją. O pasakoja ji apie tai, kaip Abraomas ginčijosi su Dievu, ar šis tikrai sunaikins Sodomą ir Gomorą, jei ten bus bent keli teisuoliai. Kitaip tariant, Abraomas sukyla prieš kolektyvinę bausmę, prieš kolektyvinį pasmerkimą nė nebandydamas išsiaiškinti individualios kaltės ar nekaltumo.
Įvairiausio plauko radikalai užmiršdavo šią seną pamoką ir dažniausiai teigdavo, kad siekiant gerų dalykų dažnai lekia skiedros, ir nieko čia nepadarysi. Aišku, tos skiedros yra žmonių likimai, kurie tapdavo nieko verti didingų siekių akivaizdoje. Tačiau būtent ideologinis aklumas ir visiškas nejautrumas konkretiems atvejams tiesiog pervažiuojant visus pasitaikiusius pakelyje galiausiai ir diskredituodavo tas šviesų rytojų žadančias radikalias pertvarkas. To neturėtų pamiršti ir #MeToo aktyvistai, jei nori, kad jų tikslas ne tik žodžiais, bet ir darbais vestų į pozityvų pokytį.
Taip, dažniausiai kaltinimų sulaukę asmenys juos neigia. Tad neretai klaidingai imama įsivaizduoti, kad turime situaciją, kur yra tik kaltintojos žodis prieš kaltinamojo savigyną. Tačiau juk, kaip kad Seimo nario Mykolo Majausko atveju teisingai pastebėjo premjero patarėjas Skirmantas Malinauskas, galima ne tik aklai rinktis, į kurią pusę stoti, o tikrinti faktus, kad paaiškėtų tiesa. Ir čia kalba nesisuka tik apie teisėsaugą, teismus, nes ne tik šį, bet ir kitus atvejus nagrinėti gali ir, priklausomai nuo situacijos, akademinės etikos komisijos ar speciali Seimo komisija.
Taip atkeliaujame iki antrojo kraštutinumo, kuris viską yra linkęs suvesti tik į baudžiamąją atsakomybę. Suprask, tegul aukos kreipiasi į teisėsaugą, kad ši nagrinėtų kaltinimus ir priimtų sprendimus. Tačiau ne viskas juk susiveda tik į baudžiamąją atsakomybę. Yra ir etinė atsakomybė, kuri privalo būti nagrinėjama akademinių, meno ar verslo institucijų viduje, jei joms rūpi išsaugoti savo reputaciją ir viešai paneigti arba patvirtinti kylančius kaltinimus. Čia jau kalbame apie visuomenės ir tam tikrų jos dalių savireguliaciją, kuri yra labai svarbi suvokiant, kad valstybė, jei nenorime jos paversti Didžiuoju Broliu, visko nuo A iki Ž nesureguliuos ir nesutvarkys.
Šie klausimai yra svarbūs, nes norėdami kovoti su seksualiniu priekabiavimu turime kalbėti ne tik apie baudžiamąją atsakomybę, tačiau ir apie etiką. Vieni akcentuoja, kad neetiška yra leisti suprasti, kad seksas padėtų gauti geresnį pažymį ar poziciją. Kiti atšauna, kad, girdi, o kaip su tomis, kurios gi pačios pasinaudodamos savo kūnu siekia geresnio pažymio ar pozicijos. Taip, ir viena, ir kita yra neetiška ir nepateisinama. Tiesa, čia tik pridursiu, kad, man regis, su aukštesne pozicija ateina ir didesnė atsakomybė. Tad visų pirma tie, kurie turi galią, privalo užtikrinti, jog nesinaudos savo galios pozicija neetiškiems, amoraliems tikslams, nepapildys oficialių reikalavimų kokiomis nors nerašytomis taisyklėmis, kurios kitą asmenį nužemintų iki objekto, daikto.
Kalbėti apie seksualinę prievartą būtina, būtina spręsti šią problemą. Tačiau svarbu nepamiršti dviejų esminių dėmenų, be kurių sprendimo galimybė smarkiai apsunkinama. Pirmas dalykas yra sudaryti galimybes smurto aukoms pranešti apie tai, ką joms teko patirti. Visa tai privalo eiti kartu su įsipareigojimu atsakingai ištirti iškeltus kaltinimus. Antras dalykas, užtikrinti, kad kaltinimai būtų tinkamai išnagrinėti kompetentingų institucijų, o ne virstų minios teismu socialiniuose tinkluose ar žiniasklaidoje. Skubėti teisuoliškai pasmerkti kaltinamąjį neištyrus kaltinimų yra greičiausias būdas diskredituoti visą kampaniją. Jei esame teisinė valstybė, tai turime susitaikyti su tuo, kad ir tiems, kurie mums gali atrodyti labai atgrasūs, pasibjaurėtini, mes privalome užtikrinti nešališką ir objektyvų procesą, ar kalbėtume apie kaltinimų įvertinimą baudžiamosios teisės atžvilgiu, ar etiniu aspektu.