 |
| Smuikininkė Audronė Vainiūnaitė su tėčiu, kompozitoriumi Stasiu Vainiūnu. Asmeninio archyvo nuotr. |
Kompozitoriaus Stasio Vainiūno dukra, LMTA profesorė, smuikininkė Audronė VAINIŪNAITĖ dalijasi prisiminimais: „Jis buvo nepaprastai originalus. Turėjo blizgančią techniką, tačiau ir nepaprastą, impresionistinį girdėjimą, didžiulį polėkį. S. Vainiūno priėjimas prie fortepijono buvo ypatingas. Išskirtinis buvo jo legato. Būdavo, jis paima gaidą, ir ji virpa, paskui kita virpa, ir tas jų virpėjimas, ypač ilgose frazėse, tiesiog susiliedavo ore.“
Kas, jūsų nuomone, geriausiai charakterizuoja Stasio Vainiūno kamerinę muziką?
S. Vainiūno muzika techniškai sudėtinga, ją atlikėjai turi įtraukti į save. Visuomet laukiu naujų atlikimų iš muzikų, kurie pirmąkart susiduria su jo kūriniais. Man įdomu, kaip jie šią muziką išgirsta, mat S. Vainiūno muziką galima interpretuoti įvairiai – kadaise konkurso metu baltarusių atlikėjai labai įdomiai ją atliko. Tačiau būna ir taip, kad atvyksta techniškų atlikėjų, išmokusių visas gaidas, tačiau visai tos muzikos nejaučiančių… O svarbu pajusti jos gelmę ir įdomumą. Man pačiai ypač artima Sonatos smuikui II dalis.
Kodėl išskiriate būtent Sonatą smuikui?
Mes su tėvu ją rašėme kartu, epizodą po epizodo, frazę po frazės... Jis turėjo savo pasiūlymų, aš – savo. Tai man buvo nepaprastai įdomi patirtis, išlikusi visam gyvenimui. Sonatos finale yra tokios sekundos, kurios, atrodo, yra nepaprastai charakteringos S. Vainiūnui. Tačiau pirmuosiuose variantuose jų nebuvo, o man pasirodė, kad labai tiktų. Daug būta tokių įdomių kūrybinių epizodų.
Visuomet labai įdomu ir tai, kokia asmenybė kasdienybėje buvo talentingas žmogus. Kaip charakterizuotumėte savo tėvelį?
Jis buvo nepaprastai šiltas, visiems linkėjo gero – man šis prisiminimas visada ir ašarą ištraukia. Jis niekuomet nepykdavo, nesibardavo, tik baisiai nuliūsdavo, jeigu jam kas nepatikdavo. Labai šiltas buvo ne tik su šeimos nariais, bet ir su kitais. Mokiniai pas S. Vainiūną dažnai burdavosi, o jis labai mėgdavo pabendrauti, pasidalyti įspūdžiais.
Visų pirma S. Vainiūnas sužibėjo kaip atlikėjas, o jau po to kaip kompozitorius. Ar girdite atlikėjiškos prigimties įtakos jo kameriniuose kūriniuose?
Jis buvo nepaprastai originalus. Turėjo blizgančią techniką, tačiau ir nepaprastą, impresionistinį girdėjimą, didžiulį polėkį. S. Vainiūno priėjimas prie fortepijono buvo ypatingas. Išskirtinis buvo jo legato. Būdavo, jis paima gaidą, ir ji virpa, paskui kita virpa, ir tas jų virpėjimas, ypač ilgose frazėse, tiesiog susiliedavo ore. Nenuostabu, kad S. Vainiūno pianizmas nepaprastai paveikė jo kamerinius kūrinius. Štai kvintetuose negalima išmokti tik savo partijos – būtina viską girdėti iš karto. Jie – tarsi pokalbis tarp instrumentų, kuriame justi bendra muzikos gyvybė.
Gyvenamojo laiko apribojimai – okupacija – skirtingų meininkų likimus ir darbus pakreipė įvairiai. S. Vainiūnui irgi teko nukentėti nuo valdžios kaltinimų. Ar jis svarstė, kad verčiau būtų buvę pasitraukti iš Lietuvos?
Man dažnai kyla klausimas, kokia būtų buvusi jo kūryba, jeigu su kitais Vainiūnais būtų pasitraukęs į nepriklausomą aplinką – kur jo muzika būtų pasukusi? Tačiau, nepaisant aplinkybių, jis visuomet rėmėsi lietuviškomis intonacijomis, lietuviškumas jo kūryboje, man atrodo, buvo pirmoje vietoje. Sutartinės, kaip jis sakydavo, buvo jo kūrybos esmė. Toliau jis klijavo visa, kas jam buvo įdomu. Man labai įdomus jo ritmo traktavimas, intonacijos, tai, kaip jis lietuvišką muziką girdėjo ir suintonavo. Tačiau gyvenimo pabaigoje jo kūryba persismelkė tragizmu, ir nežinau, iš kur jis kilo. Ir Sonatos smuikui II dalyje yra tokių epizodų, kur aiškiai girdima, kad žmogus labai sielojasi. Jos tema tokia šviesi, o kartu – skausminga.
Apie išvykymą jis nesvarstė. Juodu ypač bendravo su kompozitoriumi Juozo Karosu, ir abu nenorėjo mesti Lietuvos – norėjo čia diegti gerą, teisingą grūdą pagal galimybes. Vieniems reikėjo išvažiuoti, nes matė, kad čia bus visiškai suvaržyti. S. Vainiūnas tiesiog darė viską, ką galėjo, nenusikalsdamas sąžinei. Jis labai palaikė jauną, naują kūrybą. Sakydavo: „Nebūkime užsivėrę lango, atverkime langus, tegul viskas skamba.”
 |
| Smuikininkė Audronė Vainiūnaitė su tėčiu, kompozitoriumi Stasiu Vainiūnu. Asmeninio archyvo nuotr. |
Norėčiau, kad Tarptautinio Stasio Vainiūno konkurso dalyviai per savo dvasinį pasaulį interpretuodami muziką pamatytų ir paties S. Vainiūno pasaulį. Dvasinis momentas muzikoje yra svarbesnis nei techninis, nei kitų nuomonė. Jos žodžiais neišreikši.
S. Vainiūnas į istoriją įėjo kaip pirmasis lietuvis tarptautinio konkurso laureatas. Galbūt jis dalydavosi atsiminimais iš to laikotarpio?
Tame konkurse Lietuva, kurios niekas nežinojo, staiga suskambėjo – tai labai svarbu. Pati žinau tik tiek, kiek skaičiau knygose ar jo laiškuose, kurie gulėjo pas mus prieš atiduodant į archyvą. Lig šiolei vis pavartau Onos Narbutienės knygą. Tiesiog žaviuosi ja, jos sugebėjimu įsigilinti, surinkti faktus, atkreipti dėmesį, pajusti pačią S. Vainiūno asmenybę. O laiškuose jis rašė, kaip ruošėsi konkursui, kaip į jį važiavo, dalijosi įspūdžiais su artimiaisiais, užsirašė prisiminimus iš perklausų, profesorių pastebėjimus.
Labai įdomu buvo sužinoti ir apie finansavimo paieškas – kiekvieną latą S. Vainiūnas turėjo išmaldauti. Jį rėmė profesoriai, kurie patys ėjo į įvairias organizacijas prašyti paramos, ypač juo pasitikėjo S. Vainiūno fortepijono dėstytojas Daugulis.
S. Vainiūnas sunkiai gyveno, o dar išlaikė savo šeimą. Eidavo groti nebyliojo kino filmuose, į kariuomenę. Jam daug padėjo J. Karosas, tai norėčiau pabrėžti. Šis žmogus S. Vainiūną atrado, plėtojo jo sugebėjimus, vėliau ir Lietuvoje, kiek galėjo, padėjo. Pats jį čia ir iškvietė – jeigu ne J. Karosas, nežinau, kaip būtų buvę.
Kamerinių ansamblių kategorija Tarptautiniame Stasio Vainiūno konkurse atsirado tik prieš dvyliką metų. Koks buvo to pretekstas?
Pretekstas, matyt, buvo tai, kad yra daug įdomių S. Vainiūno kamerinių kūrinių – turtinga, originali ir vertinga jo kamerinė muzika. Ji nuolatos skambėdavo koncertuose, dar kol tėvas buvo gyvas. Galbūt dėl to profesorius Petras Kunca ir mano sesuo, profesorė Birutė Vainiūnaitė, atkreipė į juos dėmesį. Be to, kiti Lietuvoje rengiami konkursai irgi turi paralelių – pianistų ir vargonininkų, pianistų ir stygininkų.
Taigi Tarptautinis Stasio Vainiūno konkursas tarsi turėjo nišą. O kamerinė muzika iki tol Lietuvoje neturėjo reikšmingo konkurso, nors čia yra labai vertinama, vyksta daug koncertų, akademijoje jaunimas kamerinę muziką irgi mielai groja – jos atlikimo tradicijos Lietuvoje labai gilios.
Ko palinkėtumėte tiems, kurie šiemet atvyks dalyvauti konkurse ir gros S. Vainiūno muziką?
Jeigu žmonės talentingi, jie turi poreikį muzikuoti, groti kamerinę muziką, kuri išsiskiria savo gelme. Reikia laukti talentų, nes iš esmės nieko per daug neišmokysi. Galima nukreipti, pasiūlyti savo mintis, bet ne jas įteigti. Patys atlikėjai turi domėtis, muzika jiems turi būti nepaprastai brangi. Labai noriu, kad jie išėję į sceną pamirštų visus nurodinėjimus ir grotų tik savo dvasios vedami.
Noriu palinkėti, kad į konkursą atvykusieji atsipalaiduotų ir grodami išryškintų tai, ką turi gražiausia. Nereikia nieko mėgdžioti, svarbu viską išgyventi savo dvasia. Norėčiau, kad konkurso dalyviai per savo dvasinį pasaulį interpretuodami muziką pamatytų ir paties S. Vainiūno pasaulį. Dvasinis momentas muzikoje yra svarbesnis nei techninis, nei kitų nuomonė. Jos žodžiais neišreikši. Kai į ją pasineri, muzika tave tarsi pagauna, ir kažkas iš viršaus tave nukreipia teisinga linkme. Jeigu pats esi dvasingas ir į kito autoriaus kūrybą pažvelgsi ypatinga dvasia, o ne vien taškeliais. To labiausiai ir linkėčiau – alsuoti S. Vainiūno muzikos dvasia. Muzika šiaip jau yra nežemiškas dalykas.