 |
dark-readers.com
Neseniai išleisto romano jaunimui „Manifestas: kaip būti įdomiai“ (iš anglų k. vertė Rūta Montvilienė, išleido „Tyto alba“) autorė Holly BOURNE – britų rašytoja ir žurnalistė. Ji yra dirbusi portalo TheSite.org patarimų skilties jaunimui redaktore, gilinusis į jaunimo problemas ir stengusis patarti, padėti.
Sutikite, kad mokykla daug kam kelia nemalonių prisiminimų. Ne tik dėl sunkiai išsprendžiamų uždavinių, bet ir dėl aplinkinių požiūrio bei elgesio. Jeigu pasiseks, mokykloje būsi karalaitė, bet jeigu ne... Pagrindinė romano „Manifestas“ herojė Bri – tarp tų, kurioms nepasisekė. Mokyklos elitui ji nesvarbi, o juokeliai jos adresu nepaliauja byrėti. Tačiau Bri – protinga, sarkastiška, daug skaitanti ir svajojanti tapti rašytoja. Tiesa, leidyklos kol kas vis atmeta jos rankraščius, ir merginos savivertė vis smunka...
Galbūt todėl ji nusprendžia tapti įdomesnė? Pakeisti save ir tapti viena iš karalaičių. Nuo tikslo Bri skiria tik keli būsimo eksperimento žingsniai...
Holly Bourne puikiai pavyko parodyti, kad tikslas ne visada pateisina priemones. Kartais trokštamas dalykas pasiekiamas pernelyg didele kaina. Knyga, kuri prasideda kaip paprasta jaunuoliška istorija apie populiarumą ir atstumtuosius, baigiasi netikėtai... Tai ne įprastas romanas apie tai, kaip bjaurusis ančiukas virsta gulbe. Tai knyga apie sudužusias svajones ir žiaurios tikrovės žaizdas. Be dirbtinių puošmenų. Siužetas nors ir atrodo paprastas, tačiau rašytoja nuolat perlieja skaitytojus it šaltu dušu vienais ar kitais įvykiais.
Daugybė atsiliepimų svetur apie romaną „Manifestas“ leidžia daryti išvadą – knygos jaunimui sugeba stebinti.
Holly Bourne atsakė į literatūrinio tinklaraščio dark-readers.com klausimus.
 |
| Rašytoja Holly Bourne. |
Ar galima teigti, kad dalis Jūsų knygų siužetų ir scenų paremta asmenine patirtimi?
O taip. Esu plagiatorė ir to nesigėdiju! Visiems pažįstamiems tenka atidžiai sekti, ką sako, nes jų žodžiai gali atsidurti mano romanuose. Kartais pati nepastebiu, kol sulaukiu pasipiktinusių draugų skambučių.
Kalbant apie savo pačios gyvenimo plagijavimą – daugelis kiaulysčių, kurias krečia populiarios merginos romane „Manifestas: kaip būti įdomiai“, paimtos iš mano mokyklos laikų. Šitaip aš, matyt, atsigriebiau už patirtą neteisybę. Tarkim, aprašiau nutikimą mokykloje, kai metų albume buvo įrašyta kategorija „Geriausiai pažįstantis mokyklos valgyklą“ ir apdovanota antsvorio turinti mergina. Taip pasielgė populiarios merginos mano mokykloje. Ir laimingai išsisuko. Iki dabar…
Kokio žanro nesate išbandžiusi, bet norėtumėte išbandyti?
Turiu labai gerą idėją detektyvui. Bet detektyvų beveik neskaitau ir nemanau, kad derėtų kišti nagus prie žanro, kurio nepažįsti. Galbūt kada nors pamėginsiu, bet iš pradžių perskaitysiu visą detektyvinio žanro klasiką.
Pasakysiu paprastai: jei neskaitai, ko gero, iš tavęs išeis šūdinas rašytojas. Atsiprašau, bet tai tiesa. Ir apskritai, kodėl tu, žmogau, neskaitai? Kas tau negerai? Tai vienas nuostabiausių žmonėms tekusių įgūdžių. Tai stebuklas.
Koks Jūsų, kaip skaitytojos, mėgstamiausias knygų žanras?
Knygos jaunimui, kaipgi kitaip, juk jose telpa visi žanrai. Ir labai svarbus siužetas. Nors, atvirai kalbant, perskaičiusi kelias knygas jaunimui, prisiverčiu perskaityti ir vieną, skirtą „suaugusiesiems“, kad žinočiau, kas įdomaus vyksta kitame knygyno gale.
Kaip manote, ar norint tapti rašytoju reikia būti skaitytoju? Ar pati mėgstate skaityti? Ar tai padeda rašyti?
Pasakysiu paprastai: jei neskaitai, ko gero, iš tavęs išeis šūdinas rašytojas. Atsiprašau, bet tai tiesa. Ir apskritai, kodėl tu, žmogau, neskaitai? Kas tau negerai? Tai vienas nuostabiausių žmonėms tekusių įgūdžių. Tai stebuklas.
Be to, argi ne arogantiška manyti, kad gali duoti ką nors ypatinga bendruomenei ir meno formai, kuria net nesidomi? Nesąmonė. Dingk nuo mano stalo. Kiekviena perskaityta knyga paverčia mane geresne rašytoja. Mažiausiai pusę savo rašymo laiko skaitau kitų žmonių parašytas knygas.
Kokia buvo pirmoji Jūsų parašyta istorija ir kiek jums tada buvo metų?
Būdama šešerių, parašiau apsakymą „Skylė debesyse“. Jame buvo pasakojama apie Dangaus voverę, kuri per smarkiai šokinėjo pagal muziką draugės gimtadienyje, pramušė skylę ir nukrito į žemę. Kūrinėlį iliustravau pati, nusiunčiau leidėjams ir… taip ir nesulaukiau atsakymo.
Ar vaikystėje svajojote tapti rašytoja?
Karštai troškau, bet netikėjau, kad tai kada nors įvyks. Lyg svajotum tapti balerina ar astronautu. Kasdien įsižnybiu, kad patikėčiau savo sėkme.
Iš kur semiatės idėjų rašyti?
Dažniausiai tiesiog užduodama klausimus apie nuobodų, žemišką kasdienį gyvenimą. „Manifesto“ idėja kilo po kivirčo su vaikinu. Sužinojusi, kad mokykloje jis buvo populiarus, nusiminiau. Tada paklausiau savęs: „Holly, kodėl tai tau neduoda ramybės? Juk seniausiai baigei mokyklą?“ Taip gimė knygos idėja.
Ar kada susimąstote, kai Jūsų knyga jau pasibaigia, kas joje galėtų vykti toliau? Ar tos istorijos ir toliau vystosi Jūsų galvoje, ar tiesiog pasibaigia? Ar pasvarstote parašyti tęsinį?
Jos tiesiog pasibaigia. Kasdien sulaukių elektroninių laiškų su klausimu „Kas nutiks toliau?“, ir į juos atsakau: „Garbės žodis, nežinau, istorija baigėsi, ji parašyta, dabar ji – jūsų.“
Kiekviena mano parašyta knyga nustebindavo mane pačią. Stephenas Kingas knygos rašymą apibūdina kaip fosilijos atkapstymą – sakyčiau, jis visiškai teisus.
Ką darote, kai ištinka rašymo krizė?
Einu pasivaikščioti. Valgau šokoladą.
Ar pamenate, ką veikėte, kai jums į galvą šovė „Manifesto: kaip būti įdomiai“ siužetas?
„Manifesto“ gimimą prisimenu labai aiškiai. Siužetas tiesiog parsisiuntė į mano smegenis, kai stovėjau priešais „Bjauriosios hercogienės“ portretą Nacionalinėje galerijoje. Todėl tam paveikslui knygoje suteikiau tokį svarbų vaidmenį.
Ar knygos istorijų vingius suplanuojate iš anksto, ar leidžiate vaizduotei skrieti laisvai ir tiesiog užrašote viską, kas ateina į galvą?
Turiu bendrą sumanymą apie tai, kas galėtų įvykti, kokia bus tema ir moralas. Bet kiekviena mano parašyta knyga nustebindavo mane pačią. Stephenas Kingas knygos rašymą apibūdina kaip fosilijos atkapstymą – sakyčiau, jis visiškai teisus.
Kaip išrenkate vardus personažams? Ar ilgai užtrunka sugalvoti vardą?
Personažų vardams neskiriu tiek dėmesio, kiek kiti autoriai. Tiesiog nutariu: „Bus gerai“, o juk žinau rašytojų, kurie laužo galvą mėnesių mėnesiais. Gal ir gaila, kad nekreipiu į tai per daug dėmesio. Dažniausiai visus tiesiog pavadinu Brajenais. Atvirai kalbant, kas kartą nusiuntusi rankraštį „Usborne“ leidyklai išgirstu tą patį: „Holly, Jungtinėje Karalystėje paaugliai nesivadina Brajenais. Ar negalėtum pakeisti vardo?“