| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
|
Kovo 11-osios akto signataras Vladimir Jarmolenko. Redo Vilimo/ BFL nuotrauka |
Kovo 11-osios akto signataro Vladimiro Jarmolenkos laiškas žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ redaktoriui spausdinamas iš pirmojo šių metų numerio.
Gerbiamas redaktoriau,
pradėti laišką norėčiau nuo patikslinimo. Šiemet minime Lietuvos valstybės šimtmetį. Tačiau jeigu prisimintume Kovo 11-ąją ir tuomet paskelbtą nepriklausomos valstybės atkūrimą, turėtume pasakyti, kad iki tos dienos čia egzistavo kita kloninė valstybė, kuri atėjo 1940 m. ir neišėjo iki pat 1993 m., kai buvo visiškai išvesta svetima kariuomenė. Tad minint valstybės šimtmetį, tiksliau būtų sakyti, kad sukako šimtas metų Vasario 16-osios nepriklausomybės aktui. O jeigu žiūrėtume visai griežtai, turėtume švęsti nepriklausomos valstybės paskelbimo dieną. Dieną, kai buvo pasakyta ir siekta tai padaryti de jure. Tai padarę žmonės matė tikrovę ir suprato, kad iki de facto dar reikės daug nuveikti, juk pirmąją vyriausybę Augustinas Voldemaras sudarė tik lapkričio mėnesį.
Kodėl mes turime švęsti šitą datą? Nes po 1917 m. Vilniaus konferencijos dvidešimčiai vyrų buvo suteiktas mandatas tarpusavyje susitarti ir paskelbti. Todėl susitarimas ir laisvė yra du žodžiai, kurie įprasmina tą datą ir išlaiko ją svarbią mums, gyvenantiems šiandien, po šimto metų. Man visuomet buvo svarbu įsivaizduoti gyvai aną vasario 16 dieną: koks buvo oras?.. kaip viskas vyko?.. Įsivaizduoju būsimus signatarus, kurie žingsniuoja į šaltą Jono Basanavičiaus butą jau žinodami, kad kažkas turi įvykti. Ir tai įvyko. Jie susitarė, kad susirinks ir nuspręs. Tai yra svarbu. Tai ir yra Vasario 16-oji. Mes galime švęsti šį pirmą žingsnį į nežinią. Pasirodė, kad tai buvo tikras žingsnis į laisvę. Tam reikėjo didelės drąsos.
Matau daug panašumų tarp Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios – imperijų byrėjimas, noras gyventi savarankiškai, pastangos susitarti. Bet labiausiai anuos žmones ir mus sieja tai, kad ir tada, ir dabar mes einame į laisvę. Sovietų Sąjunga išsiskyrė tuo, kad joje nebuvo absoliučiai jokios laisvės – nei žodžio, nei veiksmo, nei mąstymo. Gerbiamas redaktoriau, ar žinote, kuo olandai skiriasi nuo belgų? Olandų namuose nėra užuolaidų. Kadaise jie buvo okupuoti ispanų ir šie bijojo, kad olandai gali slapta suplanuoti valdžios perversmą, todėl neleido užtraukti langų – viskas turėjo būti skaidru ir matoma. Sovietų Sąjungoje turėjo nebūti ne tik privačios nuosavybės, bet ir apskritai privatumo, kur taip pat galėtų skleistis laisvas individas. Tokiu būdu buvo laužomas žmogaus moralinis stuburas. Daug kas sovietams pavyko. Ne visa visuomenė buvo sovietinė, bet apie aštuoniasdešimt procentų galima tokia vadinti. Kai Sąjūdžio metais organizuotas Baltijos kelias, Lietuvoje atėjo apie vieną milijoną žmonių. Bet kur buvo kiti? Ne visi tuomet norėjo, o ir dabar ne visa visuomenė yra laisva. Po caro imperijos žlugimo reikėjo laiko suvokti, kad esi laisvas. Po sovietų vėžinio susirgimo taip pat dar reikia vidinių pastangų suprasti, kad esi laisvas. Ne abstrakti visuomenė, bet kiekvienas konkretus žmogus tai turi suprasti.
Nežinau, bet jaučiu, kad Sąjūdžio metais rusų bendruomenėje apie trečdalis jautėsi rusais Lietuvoje, trečdalis – Lietuvos rusais, o trečdalis negalėjo apsispręsti. Tačiau rusai ir kitos tautinės grupės buvo ir yra reikalingos Lietuvai.
Aš taip pat turėjau suprasti. Neturiu nė lašo lietuviško kraujo, bet man šiek tiek pasisekė, kad būdamas rusas, gyvenau Kaune. Čia baigiau mokslus ir įgijau specialybę, o dauguma mano studijų draugų buvo lietuviai. Jeigu reiktų išskirti lūžio akimirką, paminėčiau 1968 m. Prahos įvykius. Man, kaip rusui, tuomet buvo vienareikšmiškai aišku, kad vyksta Čekoslovakijos okupacija, ir aš turėjau pasakyti mea culpa, kad rusų kareiviai vėl atėjo kaip okupantai. Jokio nusikaltimo nepadariau, bet jaučiau, kad turiu atsiprašyti. Tada pagalvojau, kad rusus vėl prakeikė, ir supratau nebegalįs gyventi Sovietijoje. Draugai pradėjo pasakoti, kas nutiko, kai raudonieji tankai atvažiavo į Lietuvą, kur dingo karininkai ir tūkstančiai kitų žmonių, kodėl mano draugą, dvejų metų berniuką, išvežė į Altajų. Kai 1990 m. pavasario naktį nuo Gaižiūnų poligono pajudėję šarvuočiai ėmė dundėti asfaltu į Vilnių, ką galvojo kiekvienas lietuvis, kuris buvo likęs gyvas po 1940 m.? Jis galvojo – jie vėl ateina mūsų žudyti ir tremti, nes iš tos Kremliaus imperijos nieko gero laukti nereikia. Rusų kalba yra sakoma „moskviči“, o lietuvių kalba, kaip ir ukrainiečių, sakoma žymiai giliau – „maskoliai“. Tai yra milžiniškas skirtumas. Lygiai taip pat yra Lietuvos rusai ir rusai Lietuvoje. Sąjūdžio metais buvo labai svarbu suprasti, ar tu nori būti pagaliau laisvas, žengdamas vieną žingsnį į priekį. O toje didelėje istorijos mozaikoje kiekvienas turime savo mažą dalelę – šeimos istoriją. Kai atėjo laikas pasakyti, kad Lietuva bus nepriklausoma valstybė, mano šeimoje įvyko referendumas. Aš šeimos narių paklausiau, ką mes darome, nes nebegalime daugiau gyventi trigubo, keturgubo ar penkiagubo gyvenimo. Kiekvienas turi suvokti, kad yra pirmo žingsnio į laisvę pasirinkimas. Susitarti ir žengti.
Manau, kad 1918 m. Lietuvos rusų bendruomenė, kuri nepasitraukė per Pirmąjį pasaulinį karą į imperijos gilumą, patyrė šoką – jų tragedija buvo ta, kad matydami, kas vyksta, jie jautė, jog čia ne jų istorija. Tik po to, kai Vilnių 1920 m. užėmė lenkai, o vyriausybė paskelbė apie Kauno Lietuvą, kai šiek tiek nusistovėjo gyvenimas ir rusai pamatė, kad čia nieko baisaus neįvyko ir galima visai neblogai gyventi, tik tada jie atėjo tarnauti nepriklausomai Lietuvos valstybei, nors nemažai jų net nemokėjo lietuvių kalbos, tiesą sakant, net nemanė, kad ją reikia mokėti. Nežinau, bet jaučiu, kad Sąjūdžio metais rusų bendruomenėje apie trečdalis jautėsi rusais Lietuvoje, trečdalis – Lietuvos rusais, o trečdalis negalėjo apsispręsti. Tačiau rusai ir kitos tautinės grupės buvo ir yra reikalingos Lietuvai. Mūsų valstybę mėgstama vadinti gintaro šalimi, todėl galėtume pateikti tokį palyginimą: gintaras su inkliuzais kainuoja žymiai brangiau nei gintaras be inkliuzo; Lietuva yra gintaro gabalėlis, o tautinės mažumos yra jos inkliuzai. Lietuvos vertė pakyla dešimtis kartų!
Gerbiamas redaktoriau, Jūs paklausite, kaip atsitinka, kad vienos tautinės bendruomenės nariai gali taip skirtingai pasidalinti? Bet aš galėčiau paklausti priešingai: kaip atsitinka, kad vieni žmonės su lietuviškomis pavardėmis dirba Rusijos televizijose, kiti lietuviai gyvena ir dirba čia, Lietuvoje, o treti emigruoja į Angliją ir kitur? Tai lemia supratimas, kas yra Lietuva. Arba ji yra tavyje ir tada ji yra tavo, arba jos nėra ir tada belieka – lagaminas, vagonas, pasienis. Turi asmeniškai atsakyti į šį klausimą. Tai yra laisvas pasirinkimas. Dabar dažnai guodžiamasi, kiek daug žmonių išvažiuoja iš Lietuvos. Bet tai taip pat yra laisvas pasirinkimas, kurio reikia paisyti. Be to, pažiūrėkime į Estiją. Joje gyvena apie 1,3 mln. gyventojų. Ar jiems dėl to blogiau? Tad jeigu Lietuvoje liks gyventi tik ta pusė, kuri stovėjo Baltijos kelyje, aš nemanau, kad mums bus blogai. Sąjūdžio metais irgi buvo tokių svarstymų, ar būdami maža tauta – tik trys milijonai – atsilaikysime ar išnyksime? Taip ir kalbame jau 30 metų... Bet čia yra mūsų visų apsisprendimas – jei norėsime, atsilaikysime. Aš nežinau, kaip, bet atsilaikysime. Man neduota žinoti ateities, bet aš galiu pažiūrėti į praeitį. Basanavičiaus laikais, dar prieš 1918 m., Lietuvos mylėtojų buvo nykstamai mažai. O štai mes švenčiame Lietuvos valstybės paskelbimo dieną.
Tada, prieš šimtą metų, tie dvidešimt žmonių laisvai pasirinko, kad vardan tos Lietuvos susitaria pasirašyti nepriklausomybės deklaraciją. Paskui ginčijosi, pyko, skyrėsi – kiekvienas turėjo savo tiesą, savo gyvenimą, savo kelią, bet mums paliko šiuos du kertinius žodžius – susitarimas ir laisvė.
Vilnius, 2018 m. sausio 8 d.