Jėzus išvyko iš Samarijos į Galilėją. Jis pats buvo pareiškęs: „Pranašas negerbiamas savo tėviškėje“. Kai jis pasiekė Galilėją, galilėjiečiai priėmė jį su džiaugsmu, nes buvo matę jo darbus per šventes Jeruzalėje; mat, jie buvo nukeliavę į tas šventes.
Jis vėl atėjo į Galilėjos Kaną, kur buvo pavertęs vandenį vynu. O Kafarnaume buvo vienas karaliaus valdininkas, kurio sūnus sirgo. Išgirdęs, jog Jėzus iš Judėjos sugrįžęs į Galilėją, jis atkeliavo pas jį, ir maldavo eiti ir išgydyti jo sūnų, kuris buvo marinamas.
Jėzus jam atsakė: „Kol nepamatysite ženklų ir stebuklų, jūs netikėsite“.
O valdininkas prašė: „Viešpatie, ateik, kol mano vaikas dar nenumirė“.
Jėzus jam tarė: „Eik, tavo sūnus gyvas!“ Žmogus patikėjo Jėzaus žodžiais ir išėjo namo.
Pareinantį jį pasitiko tarnai ir pranešė, kad vaikas gyvas. Jis pasiteiravo, kurią valandą sūnui pasidarė geriau. Jie atsakė: „Vakar apie septintą valandą atslūgo jam karštis“. Taip tėvas patyrė, kad tai buvo ta valanda, kada Jėzus pasakė jam: „Tavo sūnus gyvas“. Ir įtikėjo jis pats ir visi jo namai.
Tai buvo antras stebuklas, kurį Jėzus padarė, sugrįžęs iš Judėjos į Galilėją.
Iz 65, 17–21: Daugiau nesigirdės verksmo ir dejonės
Ps 30, 2. 4. 5–6. 11–12a. 13b. P.: Viešpatie, aš tave aukštinsiu: tu gi mane iš priešo rankų ištraukei.
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Mindaugas Malinauskas SJ
Šiandienos Evangelija kalba apie Jėzaus troškimą būti priimtam bent žmogišku palankumu, pasitikėjimu. Tai, ko gero, yra vienas iš krikščioniško tikėjimo išsiskleidimo būdų ir atsivėrimas dieviškiems stebuklams. Šiuo atveju ne vergiška baimė Dievui ar vergo skundai, ar dar kažkoks būdas, reikšmingas pagoniškame tikėjime, – o žmogiška pagarba, dėl kurios, ko gero, Jėzus ir tapo žmogumi. Tos pagarbos Jėzus laukė savo tėviškėje, dėl tos pačios pagarbos, dėl žmogiško pasitikėjimo tarė valdininkui: „Eik, tavo sūnus gyvas!“ Valdininkas pakluso ir dėl to atsivėrė stebuklui ir tikėjimui.
Ne tai, kad Jėzui reikėtų žmogiškos pagarbos: „Garbės iš žmonių aš nepriimu“ (Jn 5, 41). Jos reikia žmonėms. Su Jėzumi priėjimas prie Dievo vyksta nauju būdu.
Dabar svarbu pasiaiškinti, kokia ta pagarba Jėzui yra tikroji. Čia prisimename Jėzaus negalėjimą padaryti daug stebuklų Nazarete, nes visi piktindamiesi sakė: „Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta, ir kas per stebuklai daromi jo rankomis? Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?!“
Nepakanka vien kažką žinoti apie Jėzų. Žinojimas gali kelti ir pasipiktinimą, net jei tas pažįstamas dalinasi išmintimi ir stebuklais. Argi ne tokie yra kai kurie žmonės? Žavisi Dievo sukurtu pasauliu, jo išmintimi ir gerove, naudojasi juo, bet galiausiai pasipiktina pačiu Dievu, kad jis su šiuo pasauliu neturi nieko bendro.
Tačiau kiti galilėjiečiai priėmė jį su džiaugsmu, vien girdėdami apie Jėzaus stebuklus. Džiaugsmas yra viena tų laikysenų, kurios iš mūsų tikisi Jėzus. Džiaugsmas gali kilti iš dėkingumo, dėkingumo dėl Dievo padarytų darbų.
Galiausiai prisiminkime pirmąjį stebuklą Galilėjos Kanoje, kur tarpininkaujant Jėzaus Motinai Marijai, tarnai pakluso ir darė, ką Jėzus liepė. Taip įvyko vandens vynu pavertimo stebuklas.
Vėl pasikartoja paklusnumas ir kaip tik ten, kur nėra jokios žemiškos vilties, kaip valdininko sūnaus atveju. Ir čia padeda Marija. Ji padeda turėti tinkamą nuostatą, tinkamą pagarbą Jėzui.
Tad priimkime Jėzų kaip Marija. Tai ir bus tinkama pagarba Jėzui.
Bernardinai.lt