Jėzus žydams sakydavo: „Mano Tėvas darbuojasi lig šiolei, todėl ir aš darbuojuosi“.
Užtat žydai dar labiau ieškojo progos jį nužudyti, nes jis ne tik nepaisydavo šeštadienio, bet ir vadino Dievą savuoju Tėvu, tuo būdu lygindamas save su Dievu.
Į šį kaltinimą Jėzus jiems atsakė:
„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą; ir ką bedarytų Tėvas, lygiai daro ir Sūnus. Nes Tėvas myli Sūnų, ir parodo jam visa, ką pats daro. Ir jam parodys dalykų, dar didesnių už šituos, kad jūs stebėsitės.
Kaip Tėvas prikelia numirusius ir juos atgaivina, taip ir Sūnus grąžina gyvybę, kam tik panorėjęs. Ir nieko Tėvas neteisia, bet visą teismą pavedė Sūnui, kad visi gerbtų Sūnų, kaip gerbia Tėvą. Kas negerbia Sūnaus, tas negerbia jį siuntusio Tėvo. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusiu tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą.
Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ateis valanda,– ir dabar jau yra,– kada mirusieji išgirs Dievo Sūnaus balsą ir kurie išgirs, tie atgis. Kaip Tėvas turi gyvybę savyje, taip davė ir Sūnui turėti gyvybę savyje. Jis taipogi suteikė jam galią teisti, nes jis – Žmogaus Sūnus.
Nesistebėkite, kad ateis valanda, kai visi gulintieji kapuose išgirs jo balsą. Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą.
Iš savęs aš nieko negaliu daryti. Aš teisiu, kaip girdžiu, ir mano teismas teisingas, nes aš ieškau ne savo valios, bet valios to, kuris mane yra siuntęs“.
Iz 49, 8–15: Tave padarysiu sandora tautai, kad šaliai padėtum atsistoti ant kojų
Ps 145, 8–9. 13cd–14. 17–18. P.: Viešpats švelnus, maloningas.
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Mindaugas Malinauskas SJ
Šiandienos Evangelijoje Jėzus kalba apie labai didelius ir svarbius dalykus, nors mes juos vadiname įprastu vardu – Vienas Dievas Švenčiausioji Trejybė. Ji – ne vien tai, ką išmokome per katekizmo pamokas, girdėjome bažnyčioje ar matėme pavaizduota meno kūriniuose.
Švč. Trejybė – mūsų tikėjimo esmė. Maža to, mūsų egzistencijos, amžinojo likimo šaltinis ir paskirtis.
„Mano Tėvas darbuojasi lig šiolei, todėl ir aš darbuojuosi.“ Vienintelis visa ko Dievas, Kūrėjas ir Palaikytojas, atpažįstamas iš savo darbų, pasirodo yra Tėvas, nes turi Sūnų, Jėzų, Logos, kuris nuo amžių darbuojasi, kuria, palaiko, gydo, šventina, moko iki šios dienos, iki mūsų šiandienos realybės. Ir šis Sūnus yra visame kame paklusnus Tėvui ir turi visą tą pačią galią kaip ir Tėvas. Todėl ir „Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą; ir ką bedarytų Tėvas, lygiai daro ir Sūnus.“
Ir čia, nors ir ne tiesiogiai, prabyla apie Šventąją Dvasią. „Nes Tėvas myli Sūnų, ir parodo jam visa, ką pats daro. Ir jam parodys dalykų, dar didesnių už šituos, kad jūs stebėsitės.“ Šv. Dvasia yra tas meilės saitas tarp Tėvo ir Sūnaus, kuris mums atskleidžia nuostabų trejybinį santykį, atskleidžia dalykus, kurie stebina ir kviečia tikėjimo žingsniui.
Šiame Dievo santykyje mus gąsdinanti mirtis neturi galios, nes „kaip Tėvas prikelia numirusius ir juos atgaivina, taip ir Sūnus grąžina gyvybę, kam tik panorėjęs“. Gerai žinome, kad tiek Tėvas, tiek ir Jėzus man ir tau trokšta gyvenimo: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3,16) ir „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10,10).
Tad, Tėve ir Sūnau, maldauju Tave, atgaivink mane!
Tačiau susigriebiu: bet gal nėra taip viskas paprasta? Gal Jis nori mums gyvenimo, bet esame neverti jo žmonės, juk – nuodėmingi.
Vis dėlto žinome, kad „nieko Tėvas neteisia, bet visą teismą pavedė Sūnui, kad visi gerbtų Sūnų, kaip gerbia Tėvą. Kas negerbia Sūnaus, tas negerbia jį siuntusio Tėvo. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusiu tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą“.
Štai atsakymas – klausyti Jėzaus, Tėvo Sūnaus, ir gerbti Jį. O juk jis mums taip aiškiai kalba ir parodė tokį prieinamą žmogišką būdą, kalbėdamas Evangelijoje.
O ką kito darome dabar skaitydami Evangeliją? Jo klausome! Tad pasilikime pagarboje Jam ir pereisime į gyvenimą. Nes tai yra gyvenimas Šventojoje Dvasioje: „mirusieji išgirs Dievo Sūnaus balsą ir kurie išgirs, tie atgis“. Klausydami Jėzaus ir jį gerbdami, priimame Šventąją Dvasią, ir ta Dvasia mus atgaivina tikrajam gyvenimui Tėvo valioje, kurią vykdo dėl mūs pasiųstasis Sūnus, o mums ta valia yra mūsų amžinasis Dangus. Tuomet Jo Dvasia mumyse klauso Sūnaus kvietimo ir atgaivina, kad ir kokie mirę mes būtume.
Iš tiesų toks kalbėjimas nėra įprastas, bet Jėzus ruošė žmones gydydamas, mokydamas, kol galiausia nusprendė, kad žmonės yra pasiruošę priimti Švenčiausiosios Trejybės paslaptį. Kai kurie suprato, kad Jėzus „vadino Dievą savuoju Tėvu, tuo būdu lygindamas save su Dievu“ ir vis tiek „dar labiau ieškojo progos jį nužudyti“. Galime rinktis: ieškoti būdų, kaip Jį „nužudyti“, arba būdų būti atgaivinti.
Bernardinai.lt