 |
|
Kadras iš filmo „Lady bird“, 2017 m., rež. Greta Gerwig |
Dėmesio, recenzijoje atskleidžiamos filmo pabaigos scenos.
2017 m. pasirodžiusį filmą „Lady bird“ (liet. „Boružė“) režisavo, autobiografiškai universalų scenarijų rašė aktorė Greta Gerwig. Iki šiol vaidinusios kūrėjos debiutas susilaukė įvairių kino kritikų asociacijų, prestižinių apdovanojimų teikėjų, krikščioniško kino kritikų dėmesio. Vieni jų žavėjosi kūrėja ir jos gebėjimu kalbėti jautriomis paauglių (moterų) temomis. Kitų recenzijų paraginta žiūrėjau ir dar du brendimo bei krikščioniškąjį diskursus talpinančius filmus – „Novitiate“ („Noviciatas“, 2017) bei „Nun‘s story“ („Vienuolės istorija“, 1959). Iš pastarųjų „Lady bird“ išskyrė temų spektras bei galimybių interpretuoti pastarąjį gausa. Skirtingai nei minėtieji, jis man nepriminė vienplanio paveikslo su ryškiomis, menkai kintančiomis opozicijomis bei veikėjais centre. „Lady bird“ – tai dėlionė, kurioje kiekviena detalė, kiekvienas žiūrovas svarbus.
Šis filmas – maištingos, katalikišką mokyklą baigiančios septyniolikmetės paauglės iš Sakramento miesto Kalifornijoje istorija. Jo ašis – motinos ir dukros, tėvo santykiai, pirmoji meilė, tikra draugystė. Nors G. Gerwig nesiekė kurti filmo apie save, komiški, tikslūs jos atsiminimai filmui suteikė gyvybės. Tačiau filmas liko ir lokalus, ne visada suprantamas, priimtinas. Krikščioniškoji filmo plotmė vis skatino svarstyti, koks yra / turėtų būti krikščioniškas filmas. Susidarė įspūdis, kad katalikiškos mokyklos aplinka „Lady bird“ kūrėjams nebuvo tik priemonė iliustruoti ar kvestionuoti nusistovėjusias gyvenimo normas. Tad vargu ar verta filmo kokybę matuoti vien pagal tai, kiek moralūs yra filmo veikėjų pasirinkimai. Daug vaisingesnė pastanga – krikščionybę matyti ne kaip priedą, išorinį dėmenį, bet kaip tai, kas persmelkia, vienija, tampa bendrystės, kasdienės tėkmės šerdimi.
 |
|
Kadras iš filmo „Lady bird“, 2017 m., rež. Greta Gerwig |
Apie „Lady bird“ rašė įvairių katalikiškų dienraščių atstovai, tarp jų – Amerikos jėzuitų žurnalas „America“ bei Los Andželo vyskupas Robertas Barronas. Sutartinai gėrimasi filmo veikėjų daugiabrauniškumu. Pavyzdžiui, Christiną, pasak R. Barrono, galima matyti kaip būsimą šventąją. Užtektų vien svarstyti, gilintis į dabar jau per šventumo faktą suvokiamųjų, Bažnyčios šventais paskelbtųjų vaikystę. Pamaldžiu būdu, tobulomis gyvenimo istorijomis pasižymėjo tikrai ne visi. Gyva kalba, spalvotais plaukais bei individualumu režisierės ir scenaristės apdovanota Christina taip pat neprimena nei mokyklos, nei dramos būrelio pirmūnės. Greičiau atvirkščiai – sužavi jos atvirumas, tiesumas, konfliktiškose situacijose persismelkiantis nuoširdumas.
Ko verta vien pirmoji filmo scena (nepritardama motinai (akt. Laurie Metcalf), ši iššoka iš važiuojančios mašinos) ar judviejų pokalbis ir nusivylusios dukros žodžiai: „O kas, jei tai ir yra geriausioji mano versija“? Sakytume, taip ir turėtų būti – Dievas savo įrankiais pasirenka netobulus. Pavyzdžiui, tuos, kuriuos Christine patikliai įsimyli: šeima besirūpinantį, kaip paaiškėja vėliau, homoseksualių potraukių turintį Danny (akt. Lucas Hedges), nerūpestingą Kyle‘ą (akt. Timothée Chalamet). Arba paauglius, kurie prieš savąjį pasirodymą kartu skanduodami prašo ne ko kito, o šv. Ignaco Lojolos maldų…
 |
|
Kadras iš filmo „Lady bird“, 2017 m., rež. Greta Gerwig |
Autentišką krikščionybę tiksliai įkūnija mokykloje dirbantys mokytojai. Pavyzdžiui, dramos būrelio vadovas – sūnaus netektį išgyvenantis kunigas. Kai pastarasis išvyksta poilsio, jį mokykloje keičia buvęs futbolo treneris. Šis kunigas ir miuziklą režisuoja taip, tarsi vadovautų futbolo komandai. Minėti veikėjai iš pažiūros nuobodų, nuspėjamą katalikiškos mokyklos gyvenimą daro konkretų, filmo įvykiams teikia savitų spalvų. Atskleidžiamos tiek visuomenės, tiek katalikiškos mokyklos realijos bei jėzuitiškas dvasingumas.
Iš filmo išskirčiau vieną sceną – sesers vienuolės Sarahos Joanos (akt. Lois Smith) bei Christinos pokalbį. Perskaičiusi rašinį apie gimtąjį Sakramento miestą, ji pastarosios klausė: „Ar nemanai, kad tai (meilė ir dėmesys – A. Ž. past.) galėtų būti tas pats“? Irzli, maištinga paauglė, sakytume, visgi išsiduoda – miestas, kuriame gyvena, jai brangus. Brangūs ir įžymūs draugai, kuriems taip norisi įtikti, ir tie, kurie panašūs į ją pačią, su kuriais tiesiog gera būti. O gal yra ir kitas šios maištingosios paauglės gyvenimo lygmuo? Per daug paprastas, įprastas, meilę liudijantis atidumas, vaikiškas ir toks natūralus? Tikrumo, nuoširdumo akimirkų filme tikrai abstu. Tačiau opozicija joms – vaizduotės, fantazijos bei dėl individualios raiškos keliama įtampa. Pati Christina nori būti vadinama Boruže. Vardą ji rašo kabutėse, nes, pasak Christinos, „tai vardas, kurį sau daviau. Tai vardas, kurį sau daviau pati“. Ar tai tik dar viena paauglės užgaida, galbūt laisvės, protesto, priklausymo kokiai nors grupei išraiška? Atsakymus į šiuos klausimus bent aš viliuosi radusi paskutinėse filmo scenose. Jose fiksuojamas Christinos gyvenimas jau baigus mokyklą, išvykus studijuoti į kitą miestą.
 |
|
Kadras iš filmo „Lady bird“, 2017 m., rež. Greta Gerwig |
Veiksmo vietos kaita žymi ir Boružės tapatybės kaitą. Bare sutiktąjam ji prisistato Christinos vardu, domisi, ar nepažįstamasis tiki Dievu. Vėliau skamba jos frazė: „Žmonės vadina save vardais, kuriuos jiems davė tėvai, bet netiki Dievu.“ Dievas iš tapatybę teikiančiųjų paradigmos nepašalinamas. Atvirkščiai, atrodo, kad jo realumas greičiau laikomas neabejotinu, pirmesniu ar tikresniu nei visa, ką apie tave gali pasakyti kitas. Pirmesniu ir tikresniu ir, matyt, vis tiek panašiu į nuolat kritikuojančią, bet iki begalybės į pačią panašią motiną, į depresiją sergantį, nuoširdų, ja pasitikintį ir paramą teikiantį tėvą... Paskutinėse filmo scenose šeimos dėmuo tik dar labiau išryškinamas. Christine, po audringo svaigininimosi atsidūrusi ligoninėje, stebi mamą su berniuku, išėjusi iš jos, – girdi skabant varpus. Tuomet, galbūt iš įpročio, savo žingsnius pasuka bažnyčios link.
Tai, kas įprasta, prasiskverbia ir svetimybėje – Christine bažnyčioje klausosi choro giedamos giesmės. Vėliau skambina mamai ir atsakiklyje šiai palieka žinutę, atsiprašo. Ar toks jos žingsnis nerodo krikščionybės – net jei ji išgyvenama kaip kultūrinė, kaip įprotis – galios iššaukti pokytį? Galbūt Dievo, į Dievą kreipiančio gėrio, grožio, tiesingumo patirtis ištinka nepasiruošus net tuomet, kai manaisi galįs sutramdyti Dievą? Dievas įsiveržia į gyvenimą staiga, ar apima jį pamažu, pripildo, tampa įprastu ir vis stebinančiu tuo pat metu. Manyčiau, kad G. Gerwig filme „Lady bird“ visos šios per paauglės prizmę atsleidžiamos priešybės pinasi į vientisą darinį. Pastarasis, net jei ir nesukelia ypatingų susižavėjimo šūksnių, žiūrovo reakcijos, abejingų nepalieka. Bent manęs nepaliko.
 |
|
Kadras iš filmo „Lady bird“, 2017 m., rež. Greta Gerwig |