Jėzus žydams atsakė:
„Jei tik aš pats apie save liudyčiau, mano liudijimas nebūtų tikras. Bet apie mane liudija kitas, ir aš žinau, jo liudijimą apie mane esant tikrą.
Jūs buvote nusiuntę pasiuntinius pas Joną, ir jis paliudijo tiesą. Aš nesigriebiu žmogaus liudijimo, bet šitai kalbu tam, kad jūs būtumėte išgelbėti. Jonas buvo degantis ir spindintis žiburys, tačiau jūs panorėjote tik valandėle jo šviesa pasidžiaugti.
Aš turiu aukštesnį liudijimą, negu Jono: tie darbai, kuriuos man skyrė nuveikti Tėvas, – patys darbai, kuriuos aš darau, – liudija apie mane, kad mane yra siuntęs Tėvas. Taip! Mane pasiuntęs Tėvas paliudijo apie mane. Bet jūs niekad nesate girdėję jo balso, nei regėję jo veido, ir jo žodis jumyse nesilaiko, nes jūs netikite tuo, kurį jis yra siuntęs.
Jūs tyrinėjate raštus, nes manote juose rasią amžinąjį gyvenimą. Tie Raštai tikrai liudija už mane, bet jūs nenorite ateiti pas mane, kad turėtumėte gyvenimą.
Garbės iš žmonių aš nepriimu. Aš matau, kad jūs neturite savyje Dievo meilės. Aš atėjau savo Tėvo vardu, o jūs manęs nepriimate. Jei kitas ateitų savuoju vardu, tą jūs priimtumėte. Kaipgi jūs galite įtikėti, jeigu vienas iš kito priimate garbę, o tos garbės, kuri iš vieno Dievo ateina, jūs neieškote.
Nemanykite, kad aš jus kaltinsiu Tėvui! Jūsų kaltintojas yra Mozė, į kurį esate savo viltis sudėję. Jeigu jūs tikėtumėte Moze, tai tikėtumėte ir manimi, nes jis rašė apie mane. Kadangi jūs netikite jo Raštais, kaipgi patikėsite mano žodžiais?!“
Iš 32, 7–14: Susilaikyk nuo blogybės, kurią savo tautai norėjai daryti
Ps 106, 19–20. 21–22. 23. P.: Atsiminki mus, Viešpatie, mylėdamas tautą.
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Mindaugas Malinauskas SJ
Šiandienos Evangelijoje Jėzus paliečia labai svarbią temą: gyvenimas iš liudijimo. Kaip tai suprasti? Žvelgiant į mūsų gyvenimus, ypač į mūsų tikėjimo istoriją, paaiškėja, kiek daug dalykų darome ir savaip galvojame remdamiesi kitų žmonių liudijimu. Turime jėgų kreiptis į Dievą, nes kažkas paliudijo, jog tai įmanoma ir mes tuo įsitikinome praktiškai – Dievo malonės ir Dvasios remiami. Mes teigiame, kad Dievas mus myli ir mes Dievą mylime, nes kažkas mums padėjo tai atpažinti ir mes dabar nuolat tai išgyvename. Žinoma, pasitaiko ir ydų mūsų gyvenime, vėl dėl to paties liudijimo principo – mes patikėjome tokiu melu ir jį prisiėmėme.
Tačiau Dievo Dvasia nuolatos veda mus prie to paties Tėvo liudijimo apie savo Sūnų Jėzų.
Dabar Jėzus diskutuoja su žmonėmis apie tą patį ir jis sako: „apie mane liudija kitas, ir aš žinau, jo liudijimą apie mane esant tikrą“: Dievo įkvėptas Jonas Krikštytojas mums rodo į Jėzų, kuris liudija mums Tėvą; po to „patys darbai, kuriuos aš darau, – liudija apie mane, kad mane yra siuntęs Tėvas“ – Jėzaus veikla ir Jo Dvasia taip aiškiai ir stipriai įtikinamai liudija; galiausiai, kaip sako Jėzus, „mane pasiuntęs Tėvas paliudijo apie mane“ – pats Tėvas, kuris aukščiau už visus mums asmeniškai liudija mūsų perkeitimui, naujam gyvenimui.
Ko dar reikia? Ar stebuklo? Ar sukrėtimo? Net jei ir jie įvyktų, jie liudytų apie tą patį Jėzų, Tėvo liudijimu. Tą patį liudijimą visa Bažnyčia ir atskiri jos nariai vėl ir vėl išgyvena, iš jo semiasi jėgų ir perduodą kitam Dievo Šventąja Dvasia.
Tad kodėl pasilikti bejėgiais abejojančiais žmonėmis, dvasios „neūžaugomis“, nepersiėmus Jėzaus liudijimu?! Gal niekas neįsižeis dėl to, o jei įsižeis, gal prakus teisingu pykčiu dėl savo skriaudos (kas lietuviui labai sava), ir griebsis Jėzaus liudijimo, kad apsčiai turėtų gyvenimo (plg. Jn 10, 10).
Bernardinai.lt