 |
Kovo 8 dienos vakarą VU bibliotekos Č. Milošo skaitykloje svečiavosi „Naujojo Židinio - Aidų“ žurnalo vyriausiasis redaktorius, Istorijos fakulteto dėstytojas, Tomas Vaiseta. Žurnalisto, redaktoriaus ir istoriko patirtis buvo įdomaus pašnekesio, kuriame dalytasi ne tik kasdienio darbo įdomesnėmis akimirkomis, bet ir kultūrinio žurnalo išlikimo „klikų“ visuomenėje, epicentras.
Anot vakaro vedėjo Istorijos fakulteto studento Antano Terlecko, žurnalas „Naujasis Židinys - Aidai“ – labiausiai laikui nepavaldus kultūrinis leidinys, kurio tekstai ilgai išlieka aktualūs, o žurnalas, puoselėjantis tarpukario „Židinio“ žurnalo ir išeivijoje leistų „Aidų” tradicijas, niekad neišgyveno tapatybės krizės. Nuo pat pirmo 1991 metų numerio nedaug keitėsi jo forma ir turinys.
Žurnalo redaktorius T. Vaiseta, baigęs žurnalistiką, dešimt metų dirbo žurnalistinį darbą. Darbavosi „Lietuvos ryto“ portale. „Tuo metu jame dirbo keturi žmonės, vos spėdavome. Ilgą laiką buvau tarsi redaktoriaus Rimvydo Valatkos pameistrys, sunkiau būdavo, kai R. Valatka išeidavo atostogų. Tada jau atsirasdavo atsakomybės klausimas, nurodymai, priekaištai, reikalavimai. Mums, jauniems žurnalistams, R. Valatka buvo tarsi skydas, apsaugodavo nuo interesų ir leisdavo dirbti savo darbą“, – prisiminė T. Vaiseta. Redaktorius pasitikėjo jaunais, ką tik studijas baigusiais žmonėmis, bendraudavo kaip su lygiaverčiais. Jis sakydavo, kad svarbiausia – priimti sprendimą, o jų dirbant portale tekdavo priimti labai daug ir labai staigiai. Taip jauni žurnalistai mokėsi atsakomybės. „R. Valatka man niekad nepriekaištaudavo, net kai padarydavau didelių klaidų. Už tai jam būsiu dėkingas visą gyvenimą.“
Pradėjęs studijuoti istoriją, rašyti disertaciją ir išėjęs iš darbo, T. Vaiseta manė, kad jo žurnalistinė karjera baigėsi. Tačiau apžvalgų rašymas „Židiniui“, pamažu jį įtraukė į naują veiklą, juo labiau kad jis ir toliau norėjo rašyti. Sutikdamas tapti redaktoriumi (N. Šepečio prašymu, – aut. past.) tiesiog atidavė duoklę Nerijui Šepečiui, kurį jis šalia R. Valatkos laiko savo pagrindiniu mokytoju. Nors žurnalas niekad nepatyrė tapatybės krizės, bet nuolat gyvena finansinės krizės sąlygomis. Todėl T. Vaiseta pripažįsta, jog sutiko redaktoriauti gal iki galo ir nesuvokdamas, kokią atsakomybę prisiima.
Atsisėsti ant „klikų adatos“ pavojinga
„Židinio” redaktorius pripažįsta, kad žurnalo, laikraščio ir internetinės žiniasklaidos tekstų kultūra labai skiriasi. „Laukinės interneto žiniasklaidos plėtimosi metu, kai „Lietrytis” vijosi Delfi, tekstų kultūra buvo labai žemo lygio. Dažniausiai niekas jų neskaitydavo, o parašę skubėdavo kuo greičiau įdėti. „Nesvarbu buvo nei kableliai, nei praleistos raidės. Koks ten dar didžiųjų klaidų sąrašas? O R. Valatka kentėdavo dėl tų klaidų, iki pirmos nakties skaitydavo visus tekstus (per dieną įdedama 150 žinučių, plius keliolika ilgesnių tekstų). Buvo įpratęs prie korektūrų laikraštyje ir sunkiai suvokė , kad neįmanoma suvaldyti tos on-line srovės”, – pasakoja Tomas.
Redaktoriaus manymu, portalo ir kultūrinės spaudos turinio paskirtis skiriasi: kultūrinės spaudos turinio tikslas – kad žmogus skaitytų ir mąstytų, o portalų pagrindinis principas – gauti kuo daugiau paspaudimų („klikų”). Interneto žurnalistai išsiugdo priklausomybę nuo paspaudimų skaičiaus. „Pats buvau ant tos „adatos“ sėdęs ir pamenu, kaip visi džiaugdavomės kylančiu skaitomumu. Apimdavo euforija. Toje kultūroje klikas yra tavo vertės matas ir tik išėjęs iš tos aplinkos supranti, kaip tai absurdiška”, - dalijosi įžvalgomis svečias.
Kaip nenustumti autoriaus į šalį, ir netapti autoritariniu redaktoriumi
T. Vaisetos patirtis leidžia palyginti, kuo skiriasi redaktoriaus darbas naujienų portale ir tokiame leidinyje kaip „Naujasis Židinys“. Jis prisiminė, kad studijuojant žurnalistiką viena dėstytoja mokė, kaip makete sudėti korektūros ženklus . „Mes iš jos tyčiodavomės ir klausdavome, kam mums to reikia. O atėjęs į „Židinį” susiradau užrašus ir mokiausi dėti tuos ženklus, nes leidžiant knygą ar žurnalą reikia skaityti maketą.“
Jis pripažįsta, kad redaktoriui kartais reikia būti autoritaru, kartais demokratu. Pats laikosi principo, kad už tekstą atsako autorius ir jis turi jame save atpažinti. „Židinyje“ su tekstais dirbama labai rimtai. Tokia yra „Židinio“ redaktorių mokykla.
„Noriu daugiau kalbėti apie visuomenę, apie socialines problemas - sovietinius vaikų namus, vaikų darželius, alkoholizmą, savižudybes. Nemanau, kad kultūrinis žurnalas turi rašyti tik apie muziejus ir spektaklius. Tai mitas“, – sako redaktorius, pristatydamas savo redaguojamo žurnalo viziją ir ambicijas. Jis laikosi nuomonės, kad kultūros žurnalas kuriamas ne tik šiai dienai.
T. Vaiseta tvirtina, kad aktualijų žurnalistikos patirtis padeda ramiau reaguoti į kritiką, atsižvelgti į nuomonių įvairovę: „Židinys” turi savo kryptį, poziciją. Tai krikščioniškas, į Vakarų Europos kultūrą orientuotas žurnalas: „Esame nuosaikūs dešinieji, nuo liberalų iki konservatorių.“
Kultūrinė žiniasklaida – tai visų pirma aplink leidinį susibūrusi bendruomenė, kuri dalinasi idėjomis, mintimis, siūlo tekstus. Ir „Židinys“, ir „Literatūra ir menas”, ir „Šiaurės Atėnai” turi savo bendruomenę. Iš jų susideda visas kultūrinis, intelektinis Lietuvos sluoksnis. „Palaikyti tas bendruomenes ir išlaikyti su jomis visas komunikacines gijas – labai svarbu“, – įsitikinęs T. Vaiseta.
Kultūra ir humanitarika šalia aukštųjų technologijų?
Kokios nuotaikos apima kultūrinio leidinio redaktorių stebint nuolat mažėjantį kultūrinės spaudos finansavimą? Net Tomas Venclova kažkada yra sakęs, kad valstybės remiama spauda yra sovietmečio reliktas.
T. Vaiseta pastebi, jog ir Vakarų Europoje valstybė remia ne tik kultūrinę spaudą.
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas jau atliko savo misiją, bet šiandien jis , kaip pastebi pašnekovai, prarado savo paskirtį, viziją, tapo neaiškios politikos įrankiu. Pasikeitė visuomenė, pasikeitė ir valstybė, todėl reikia permąstyti žiniasklaidos politiką.
„Jei Lietuvoje neberemtų jokios kultūros, kas tada vyktų?“ – retoriškai klausė T. Vaiseta. „Manau, žmonės suprastų, kad taip gyventi negalima. Spėju, kad tarp pirmųjų atsigavusių būtų „Židinys”, galbūt remiamas privačių fondų, nes jis turi stiprią bendruomenę. Daugumą gerų, rimtų knygų ir dabar kažkas remia. Mums jų reikia ir ne dėl to, kad jos uždirbtų pinigus“, - sako T. Vaiseta. Kultūrinio žurnalo redaktorius drąsiai atremia priekaištus, kad leidinio auditorija labai maža. Jo nuomone, nėra prasmės aukšto intelektualinio lygio leidinių ( „Židinio”, „Metų”, „Šiaurės Atėnų”, „Literatūros ir meno”) brukti žmogui, kuris to nesupranta. Jis nemano, kad reikėtų dėmesį pritraukti skandalingomis antraštėmis ir taip didinti tiražą. „Dabar akcentuojama aukštųjų technologijų svarba, ir tai tikrai svarbu Lietuvai, bet ar mums to pakanka? Jei norime gyventi šalyje, kuri vadinama Lietuva, tada šalia aukštųjų technologijų mums reikia kultūros ir humanitarikos. Dalis visuomenės aiškai suvokia kultūros paskirtį, be jos prarasime tapatybę“, – tvirtina redaktorius.
Anot T. Vaisetos, nuo pat fondo įkūrimo buvo nuolat žadama, kad vyks reformos, gerės finansavimas. „Naujojo Židinio” redaktorius bent šią akimirką mano, kad yra valios keisti situaciją. Jis mato žmones, kurie nuoširdžiai nori ją keisti, ir jų geromis intencijomis neabejoja .
Tai jau antrasis susitikimas su Lietuvos kultūrinių leidinių redaktoriais. Jį organizavo Vilniaus universiteto studentų istorikų korporacija „Tilia“, Filomatų draugija ir Vilniaus universiteto biblioteka.