 |
| Marijampolė, Bažnyčios gatvė, apie 1913 m. |
Paskelbtieji pal. Jurgio Matulaičio metai skatina įdėmiau įsižiūrėti į praėjusio šimtmečio svarbiausius Lietuvos ir Bažnyčios istorinius įvykius. Tarp jų –1918 m. Marijonų generolo tėvo Jurgio Matulaičio įkurtą Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregaciją. Kokios buvo jos atsiradimo šaknys, aplinkybės ir svarbiausi veiksniai?
Žvilgsnis Fribūro link
Du Marijampolės gimnazijos skirtingų klasių vienas pro kitą prasilenkdami berniukai nežinojo, kuris iš Lūginės kilęs Jurgis, o kuris – šilgališkis Pranas. Ir tik Petrapilyje, Sankt Peterburgo imperatoriškoje katalikų dvasinėje akademijoje vienas kitam prisistatydami paspaudė rankas: Būčys, Matulaitis-Matulevičius. Abu suvalkiečiai, abu į aukštą dvasinio gyvenimo kalną kopiantys būsimi Lietuvos kunigai. Abu drauge įsijungė į Juozo Skrodenio akademijoje sutelktą idealistinės dvasios studentų asketininkų būrelį. Gilinantis į didžiųjų pasaulio teologų veikalus, abiejų žvilgsniai vis dažniau krypdavo Šveicarijos link. 1889 m. Fribūre įkurtame privačiame katalikiškame universitete profesoriavo dominikonas, penkių tomų apologetikos vadovo autorius Albertas Maria Veissas: „Mūsų kurso akademijoje gabumais pirmąją vietą užėmė kun. Jurgis Matulevičius, – atsiminimuose rašė vysk. P. Būčys. – Jam baigiant akademiją su aukščiausiu magistro laipsniu rektorius vysk. Niedzialkovskis patarė važiuoti į užsienius lavintis apolegetikoje pas Albertą Mariją Veissą. Vyskupas žadėjo iš vyriausybės gauti užsienio pasą…“ Išgirdęs džiugią žinią kaip sušvitusią galimybę siekti dvasinių aukštumų, kun. Jurgis ją atnešė savo bičiuliui kun. Pranciškui.
 |
| Artimas bičiulis ir bendražygis kun. P. Būčys. |
Ir 1899 m. vėl abu kartu visa širdimi pasineria į teologijos studijas: „Mudu kalėme dieną ir naktį“, – atsiminimuose rašė P. Būčys, pasakodamas apie tai, kaip jie abu su kun. Jurgiu Matulaičiu profesoriui lotyniškai aiškino, kad į Fribūrą studijuoti apologetikos atvyko vien dėl to, kad čia yra jis, vokiečių teologų tėvas, dominikonas Albertas Marija Veissas, didžiausias tos mokslo šakos autoritetas. „Ar jis suabejojo mudviejų pareiškimu ar kitais sumetimais – faktas, kad jis mudviem uždavė iki ateinančio seminaro išmokti iš Tomo Akviniečio neįmanomai didelį kiekį – jei neklystu,150 puslapių...„1902m. kun. J. Matulaitis Fribūro universitete aukščiausiuoju laipsniu – praeclarissime – apgynė teologijos mokslų daktaratą „Doctrina russorum de statu iustitiae originalis“ („Rusų teologų mokymas apie pirminio teisumo būklę“).Disertacija, atskira 236 puslapių knyga, 1903 m. išleista Krokuvoje ir platinta Fribūre bei Paryžiuje, susilaukė didelio Vakarų teologų dėmesio, ypač dėl šaltinių rusų kalba įvedimo į teologinę literatūrą. Vatikanui su džiaugsminga gaidele buvo pranešta „apie nepaprastus jaunojo daktaro gabumus“. Pasak artimiausio draugo vysk. P.Būčio: „Fribūre Matulevičiaus protas iškilo aukščiau už visas kaimynų įtakas ir pasiekė pirmininkaujančių pasauliui tautų protinę aukštumą.“
„Rūtos“ draugijoje rūpestis dėl marijonų likimo
Žymiai anksčiau į Fribūro universitetą filosofijos studijuoti atvykę lietuviai kunigai Juozas Stankevičius (būsimasis Vilniaus lietuvių veikėjas) ir Kazimieras Matulaitis, (būsimasis Londono lietuvių Šv. Kazimiero parapijos klebonas) 1899 m. Fribūre suburtos „Rūtos“ draugijos nariams rengdavo laisvus draugiškus pasikalbėjimus. Buvęs Marijampolės bažnyčios vikaras kun. Kazimieras Matulaitis pasakojo, jog diakonu būdamas mėgino stoti į marijonus, bet kelis kartus gavo carinės valdžios neigiamą atsakymą. Jis dažnai „judindavo“ marijonų vienuolijos likimo reikalą, mat savo akimis matęs, kaip toji vienuolija nyksta, anot P. Būčio, persiėmė mintimi, jog tas išnykimas katalikiškajai Lietuvai yra žalingas dalykas. „Bet visas rūpestis prasidėdavo ir pasibaigdavo liūdnomis pašnekomis, nes nebuvo matyti, kokiu būdu būtų galima Marijonų vienuolijos nykimą sustabdyti. Ne daugiau už kitus ką nors konkretesnio pasakydavo ir būsimieji marijonai: Matulevičius, Totoraitis ir aš (Būčys).“ Rūpestis dėl tėvų marijonų gildė ir kun. Jurgio Matulaičio širdį. Studijuodamas Kelcuose, Varšuvoje, Petrapilyje vasaromis lankydavosi Marijampolėje, labai gerbė generolą t. Vincentą Senkų, rašydavo jam laiškus. Kun. A. Uoginto atsiminimuose pažymėta:„ Vieną kartą generolas Senkus taip buvo nudžiugęs gautuoju laišku, kad mums, vikarams, bevakarieniaujant, po keliskart vis giliai atsidusdamas, neiškentė ir pasakė: „Kaip būčiau laimingas ir ramiai galėčiau mirt, jei tas viskas įvyktų, ką šiandien skaičiau viename man rašytame laiške.“ Nesunku buvo išskaityti iš jo akių ir veido, kad senelio džiaugsmas buvo susijęs su didele viltimi atgaivinti Marijonų vienuoliją…“
 |
| Fribūras |
Kun. Jurgio bendrapavardžiui K. Matulaičiui, apgynus filosofijos licianciato laipsnį ir išvykus į JAV, liko jo laisvas kambarys. Šv.Jono parapijos klebonas, pastebėjęs, jog kun.J. Matulaitis visai neblogai kalba prancūziškai, pasiūlė jame apsigyventi. Klebonija buvo senas mūrinis namas prie Sarinos upės, viena siena vandenyje. Drėgmė…
Bendramintis klasės draugas kun. Antanas Milukas
„…Išėjome prieš saulei tekant ir gėrėjomis spalvų pasikeitimu kalnuose, šviesai bedidėjant ir spindulių krypčiai besikeičiant…“, – rašyta P. Būčio atsiminimuose. XX a. pradžioje kartu su kun. Jurgiu studijavę kunigai Antanas Civinskas, Motiejus Gustaitis, Antanas Jusaitis, Jurgis Narijauskas, Jonas Naujokas, Jonas Totoraitis, Antanas Milukas dažnai išeidavo kartu pasivaikščioti. Kopdavo į Bero kalną arba kurioje lomoje, net vakaro šešėliams tinklą tiesiant, srauniai tebetekėdavo reiškiamos mintys. Gyvenimas diktavo būtinybę steigti moterų vienuolijas. Ypač tuo degė iš JAV į Fribūrą mokytis atvykęs kun. Antanas Milukas, kun. Jurgio Matulaičio klasės draugas, su kuriuo Marijampolės gimnazijoje „kone ant vieno suolo sėdėjo“. Klausydamasis dzūkiškos tarmės atspalvio kun. Miluko dėstymo apie čia atrastą ir aplankytą Šv. Pauliaus draugiją, kuri Šveicarijoje turėjo dvi spaustuves, išlaikė du didelius knygynus, leido du laikraščius, kun. Jurgis visa širdimi jam pritarė. „Reikia mums Šv. Pauliaus ar panašios draugijos, – tikino kun. Antanas. – Ne vien Amerikoje, ale ir Lietuvoje per lietuviškų spaudos apaštalų pasišventimą daugintųsi katalikiški raštai... Prie spaudos darbų mūsų šv. Pauliaus draugijai siūlyčiau vaikų mokinimą. Pas visas tautas matome tokias moteriškų draugijas. Kodėl mums, lietuviams to krypauti (nuogąstauti)? Ar gal dėl to, kad rusiškose gimnazijose ir universitetuose išjuokiama zokonus( vienuolynus) ir viską, kas į juos panėši? Per brangiai bet kainuoja mums tas mūsų ištikimumas slaviškoms idėjoms.“ Papasakojęs, kad šv. Pauliaus apaštalavimo vienuolijos vyresnieji priimtų mokytis ir lietuvaites, sulaukė savo bendraminčių pritarimo, palaikymo ir net paskatinimo raštu išguldyti kunigams žodžiu išdėstytą naujos veiklos programą. 1902 m. Amerikos lietuvių savaitraštyje „Žvaigždė“ paskelbtame straipsnyje „Naujas užmanymas“, kun.A. Milukas primygtinai teigė, jog Lietuvai reikia lietuvaičių inteligenčių, kurios „stos drauge su vyrais į eiles darbininkų ant tautiškos dirvos“. Toliau pabrėžė, jog „tai – conditio sine qua non (būtinoji sąlyga) pasėkmingumui mūs darbų.“ „Naujame užmanyme “ buvo teigiama, jog tokia organizacija, pasak autoriaus, „užneštų lietuvišką katalikišką literatūrą į tolimiausius mūs šalies kraštus, net į slavų baigiamą smaugti Vilniaus gubernijos Lietuvą.“
 |
| J.Matulaičio klasės draugas kun. A. Milukas. |
Tiek tikslas – „užnešti lietuvišką katalikišką literatūrą“, tiek padėties nusakymas – „į baigiamą smaugti“ Lietuvą, Vilniaus guberniją – buvo labai artimas pagrindiniams, 1897m. Petrapilyje akademijos studento Jurgio Matulaičio rašytos studijos „Keli žodžiai kunigėliams“ teiginiams, kviečiantiems stoti prieš rusinimą, lenkinimą – prieš smaugimą. Vadinasi, padėtį abu, buvę Marijampolės gimnazijos mokiniai – kunigai Matulaitis ir Milukas, suprato vienodai. 1903 m. spalio mėn. kun. A. Milukas tą studiją per kelis numerius išspausdino paties leidžiamoje „Dirvoje“. „Esu rašęs šį straipsnelį, kada buvo pakeltas klausimas, ar gerai darome mes, jaunieji kunigai ir klierikai, užsiimdami lietuvyste? – rašė J. Matulaitis. – Ar galime, ar mums išpuola (tinka) prisidėti prie to naujo mūs tautos judėjimo? Ar tai sutinka (derinasi) su mūsų aukštesnėmis, dvasiškomis priedermėmis? Ar negeriau liovusis nuo to visko daryti, kaip mūsų pranokėjai yra darę? Daugelis mūsų sverdelėjo ir nežinojo į katrą pusę verstis. Neišmanė, kaip sutaikyti savo lietuvystę, savo širdies palinkimus su tūlomis tariamomis savo dvasiškomis priedermėmis, o geriau sakant su tuo, ką nuo tūlų savo perdėtinių (vyresniųjų) girdėdavo…“
Grafaitės Pliaterytės atpažintas veidas
„…Atsiradus laisvai vietai, chirurgas Clement pranešė Matulevičiui, kad bus kaulų džiovos operacija. Nuėjome abudu, – atsiminimuose rašė vysk. P. Būčys. – Pustrečios valandos laukiau Matulevičiui skirtame kambaryje, kol vienuolė slaugė jį atgabeno.“ Kai 1903 m. į Kelcų dvasinę seminariją kun. Matulaitis atvyko dėstyti lotynų kalbos ir kanonų teisės, niekas neįtarė apie sunkią jo ligą. Pasak to meto klieriko M. Vyšnevskio, buvo matyt, jog naujasis profesorius nenorėdavo „sukirsti“ ir neapsunkindavo atminties – taip aiškiai ir patraukiamai aiškindavo, kad net sausą lotynų gramatiką buvo galima pamėgti.Tačiau1904 metų rudenį skausmai taip suėmė, kad tolimesnis dėstymas seminarijoje pasidarė nebeįmanomas, išvažiavo gydytis į Varšuvos priemiestyje Pragoję esančią Viešpaties Atsimainymo vargšų nemokamą ligoninę. Patalpintas į bendrą palatą, kęsdamas didelius skausmus giliai tikėjo, kad jį išgelbėti gali tik Dievo malonė.
Tuo metu ligoninėje dirbo žymus chirurgas dr. Savickis, gydytojo pareigas atlikdavęs ir Varšuvos kilmingųjų mergaičių gimnazijoje, kurią buvo įsteigusi ir globojo grafaitė Cecilija Pliaterytė iš Zybergų (von Syberg) Kartą, bekalbėdamas su grafaite, daktaras papasakojo, kad ligoninėje merdėja vienas labai inteligentiškas ir mokytas kunigas. Daktaras apgailestavo, kad toks jaunas ir gabus kunigas, galimas dalykas, yra pasmerktas mirti vien dėl to, kad neturi lėšų apmokėti brangų gydymą. Niekas juo nesirūpina — net nugrūstas į bendrą palatą. Tos žinios labai sujaudinta grafaitė Cecilija, nuskubėjusi į Viešpaties Atsimainymo vargšų ligoninę, nustebo didelėje bendroje palatoje atpažinusi kažkur matytą veidą. Ar tik ne Piasecznoj, pas kan. Feliksą Matulį? „Tai mano dėdė“, – pratarė ligonis.
 |
| Grafaitė Cecilija Pliaterytė. |
Piaseczno klebono kun.Felikso Matulevičiaus kaimynystėje grafaitė Pliaterytė, turėdama Chyliczki dvarelį, kur buvo įsteigusi mergaičių žemės ūkio mokyklą, dažnai aplankydavo paprastų žmonių ir diduomenės mėgiamą,40 metų parapijoje tarnavusį ganytoją. Ten viešintį būsimą kunigą Jurgį dėdė Feliksas supažindino su savo artima kaimyne, slaptąja vienuole Cecilija. Tai buvo ne pirmieji įspūdį palikę lietuviai dvasininkai. Dėdės Adomo Pliaterio dvare ji vadovavo dvaro tarnams ir samdiniams skirtai mokyklėlei. Tuo metu dvaro kapelionas buvo kunigas J.Tamulevičius, pas kurį vasaromis lankydavosi „Anykščių šilelio“ poemos autorius Antanas Baranauskas, padėjęs Cecilijai mokytis lietuvių kalbos. Dvaro kaimyno kun. J.Dovydaičio, buvusio vysk. M. Valančiaus sekretoriaus skatinama, ji didelį dėmesį skyrė dvasiniam lavinimuisi ir socialinei veiklai.
Grafaitė Cecilija paprašė ligoninės direktoriaus, kad išleistų ligonį ir pavestų jos globai. Vasarai jį išvežė ilgesniam laikui į smėlėtus Chyliczkų pušynus. Ten sustiprėjo ir buvo tiek tvirtas, kad grįžęs po atostogų galėjo imtis pedagoginio darbo. Tuo metu gimnazija buvo netekusi kapeliono, todėl grafaitė Cecilija paprašė kun. Jurgio pagalbos-gimnazijoje dėstyti tikybą. Jis mielai sutiko. Apie to meto nuotaikas ir kapeliono vaidmenį savo prisiminimuose J. Žukauskaitė-Jokantienė taip rašė: „Aš mokiausi Varšuvos 7 klasių gimnazijoje... Rusų revoliucijos metu (1905) iš valstybinių mergaičių gimnazijų aukštesniųjų klasių buvo pašalinta daug mokinių, kurios ėmė spiestis į privatines gimnazijas ir jas užkrėtė revoliucine dvasia... Mokinės pradėjo nebeklausyti direktorės nė mokytojų, ėmė atsisakinėti religines pareigas eiti, pareikšdamos, kad jos esančios netikinčios, kartais net tyčia išjuokdavo tikybą... Septintoje klasėje mums dėstė apologetiką. Jo pamokas lankydavo ne tik mokinės, bet ir mokytojos... Visados būdavo ramus, malonus ir kantrus. Jei kas turėdavo kokių abejonių tikybos klausimuose, liepdavo, prieš jam ateinant, parašyti kortelę ir padėti ant katedros. Kitą pamoką išaiškindavo labai vaizdžiai ir plačiai. Visados liepdavo branginti laiką, turėti kantrybės ir būti darbščiomis. Revoliucijos dvasia gimnazijoje pamažu išnyko.“
„Galima sakyti, kad tą vienuoliją iš naujo įkūriau“
Varšuvoje, greta Jėzaus Širdies Tarnaičių seserų kongregacijos globojamos gimnazijos, buvo įsteigta mergaičių – moterų seminarija ir aukštesnieji moterų kursai. Kun. Jurgis matė, kad seserys vienuolės dirba tam pačiam tikslui, kuriam jis aukoja savo gyvenimą ir, kaip rašė A. Kučas, džiaugėsi, kad seselės Cecilijos asmenyje rado sau giminingą liepsnojančią apaštališką sielą. Jų abiejų pastangomis 1905 m. buvo įkurta „Jaunimo bičiulių draugija“. Grafaitės Cecilijos plati ir visapusiška veikla ir pažangios idėjos erzino net kai kuriuos jos sferos asmenis. Tokiai atakai atremti reikėjo autoriteto Bažnyčios dalykuose. Ir čia jai padėjo Friburgo teologijos daktaras kun. J. Matulaitis.
Studijuojant Petrapilio akademijoje ir profesoriaujant Kelcų seminarijoje, kun. Jurgis žinojo, jog caro valdžiai 1864 m. panaikinus beveik visus katalikų vyrų ir moterų vienuolynus, Lenkijoje ir kaimyniniuose kraštuose pražydo slaptų vienuolijų veikla. Jų steigėjas ir tvarkytojas kapucinas tėvas Honoratas (Vaclovas Kožminskis) įsteigė apie 20 slaptųjų (18 moterų ir 2 vyrų vienuolijų), kurioms parašė įstatus ir tvarkė pirmuosius jų žingsnius. Kiekviena jų turėjo specialų skirtingą uždavinį, ypač darbuotis socialinėje srityje – globoti vargšus, ligonius, našlaičius, darbininkus ir juos šviesti.
Siekdamas tobulesnio dvasinio gyvenimo, 1904 m. kun. Matulaitis įstojo į Tėvo Honorato 1892 m. įsteigtą „Pasaulinių Kunigų Marijos Sąjungą“ ir vadovavo tos sąjungos Varšuvos būreliui. Tėvas Honoratas tuoj pastebėjo, kad tas mokytas kunigas Jurgis buvo Dievo dvasios vyras, geras vienuolinio gyvenimo ir krikščioniškos tobulybės žinovas, pats ta dvasia gyvenantis. Todėl jis patardavo vienuolijų viršininkėms ir narėms svarbesniais reikalais kreiptis į kun. Matulevičių, jam pavesdamas atlikti kai kurių vienuolijų vizitaciją ir, reikalui esant, pakeisti net viršininkes. Varšuvoje kun. Jurgis padėjo 1904 m. jį priglaudusiai ir ligoje globojusiai, 1874 m. įsteigtai Jėzaus Širdies Tarnaičių vienuolijai, Nekalčiausios Marijos Širdies Tarnaičių, Švč. Jėzaus Širdies Paguodėjų, Jėzaus Vardo ir kitoms moterų kongregacijoms.
„Pati Dievo Apvaizda rėmė steigėjų pastangas, atsiųsdama uolų, mokytą teologijos daktarą, giliai pamaldų kunigą Jurgį Matulevičių,– rašė Jėzaus Širdies Tarnaičių kongregacijos viršininkė.- Jo patarimu Motina Marija (Chudzińska) sušaukė pirmąją kapitulą. Jis peržiūrėjo mūsų konstituciją, ją pritaikė prie 1901 m. normų ir išrūpino Šv. Sosto aprobatą. Jo nurodymų ir pagalbos dėka 1906–1909 m. laikotarpyje mes įvykdėme visus jo patarimus“.Ir pats kun. Matulaitis viename laiške kun. Pijui Andziuliui 1911 m. parašė: „Galima sakyti, kad tą vienuoliją iš naujo įkūriau.“
Šveicarijoje, katalikiško universiteto pašonėje
„Mus nustebino jo pažiūrų platumas į moters pašaukimą ir gilus pažinimas žmogiškos prigimties. Išdėstė ne mokyklines formulukes, bet pažiūras į gyvenimą“, – taip apie 1907 m. Peterburgo katalikų dvasinėje akademijoje sociologiją pradėjusį dėstyti profesorių kun. Jurgį Matulaitį rašė stuedntas Marijus Vyšnevskis. Savo sociologinėse paskaitose Petrapilio akademijoje, keldamas moterų padėtį, jis tvirtino, kad moteris jokiu būdu nėra žemesnė už vyrą, bet ji yra kitokia, nes jai Dievas skyrė kitokius gyvenimo uždavinius. Jau tada, kai pats ryžosi tapti vienuoliu ir atgaivinti Marijonų kongregaciją, kun. J. Matulaitis matė, jog Lietuvoje reikia moterų vienuolijos. Brandindamas šią mintį jis stebėjo ir sekė Varšuvoje ir Petrapilyje lenkių slaptų kongregacijų veikimą, o būdamas Fribūre tyrė tenykščių vienuolijų santvarką.
„Per Kalėdas pasisekė mudviem su Pranciškum (Būčiu) moterų vienuolių klausimą Lietuvoje šiek tiek pastūmėt pirmyn, – 1910 m. sausio 23 d. kun. J. Matulaitis iš Petrapilio rašė kun. J. Totoraičiui. – Ten, kur buvau Varšuvoje, vyresnioji (slaptai veikiančios lenkių vienuolijos) pažadėjo lietuvaites, jei tik rasis, dvasiniai ir protiniai išlavinus, siųsti atgal į Lietuvą Dabar yra novicijate trys lietuvaitės.
Jos moka sujungti protingą pamaldumą su naudingu darbu žmonėms“. Kitame laiške kun. J. Totoraičiui jau išreiškia konkrečią viltį: „Moterų vienuolių klausimą vis stumiame pirmyn. Gal pasiseks ir Marijampolėje iš palengvo įsteigt vienus namus.“ „Mat kol kas aš dar turiu ant savo galvos ir lietuvaičių, norinčių įstoti į vienuoliją, reikalus“, – rašė kun. A. Civinskui. Tuo metu kun. J. Matulaitis matyt, jau turėjo surinkęs projektuojamai kurti vienuolijai keletą kandidačių, nes 1910 m. rugsėjo 27 d. rašė kun. P. Andziuliui: „Lietuvaičių skaičius, norinčių tarnauti Dievui, vis auga iš palengvo.“ 1911 metų vasarą, parvykęs iš Petrapilio į Marijampolę, bandė patyrinėti jau konkrečias galimybes kongregacijai steigti. Tuometinis Marijampolės parapijos klebonas kun. Antanas Uogintas apie tai prisiminimuose rašė:
„Vieną kartą kun. prof. J. Matulevičius, susitikęs mane parapijos bažnyčios šventoriuje, pareiškė noro sykiu su manim eiti į Ūkio ir namų ruošos mokyklą susipažinti su jos vedėja, mano seserimi Petronėle Uogintaite. Toji pažintis, kaip vėliau paaiškėjo, buvo pirmas žingsnis vėliau Marijampolėje įkuriamai lietuvaičių vienuolijai.“
 |
| Marijampolės Ūkio ir namų ruošos mokyklos vadovė Petronėlė Uogintaitė. |
Kur ieškoti vienuolinio gyvenimo ugdymo mokyklos? Lietuvoje dėl caro valdžios persekiojimų, neįmanoma. Varšuvoje? Lietuvoje tuo metu vyravo 1907 m. „Nedėldienio skaitymų“ kun. A. Dambrausko-Adomo Jakšto straipsnyje „Dar apie mūsų vienuolynus“ pareikštas teiginys: „Atgaivintojais mūsų vienuolynų gali būti kiekvienas doras, dievobaimingas ir šviesus vienuolis svetimtautis: prancūzas, italas, vokietis, belgas, tik ne lenkas“. Čia pat paaiškina kodėl: „Lenkas tuoj įneš į tą aukštą, šventą darbą didesnį ar mažesnį lenkystės raugą ir juo sugadins viską.“ Labai palankiai buvo vertinamas Šveicarijos Ingenbohl Šv. Kryžiaus vienuolynas, kur, kaip sakoma straipsnyje, „gal daugiau kaip dvidešimt ypatų ten lavinosi, didžiuma iš jų sugrįžo Lietuvon“. Auklėjimo, mokymo programą vainikuoja sakinys: „Seserys myli lietuves ir joms užjaučia.“ O straipsnio pabaiga štai kokia: „Pagalvojau, kad labai gerai yra padaryta, jog čia lietuvaitėms vieta surasta.“
 |
| Kun. J. Matulaitis Varšuvoje. |
Ten, Fribūro katalikiško universiteto pašonėje, atnaujintos Marijonų vienuolijos generolas t. Jurgis Matulaitis 1911 m. įkūrė marijonų naujokyną, ten turėjo būti ruošiamos ir lietuvaitės pirmajai lietuviškai vienuolijai. Mergaitės, atlikusios Šveicarijoje noviciatą, turėjo grįžti į Lietuvą ir pasišvęsti apaštalavimo misijai. Pirmosios jo atrinktos ir pasiųstos į Šveicariją buvo Agota Kudirkaitė (kun. Felikso Kudirkos sesuo) ir Marcelė Jurevičiūtė, abi iš Suvalkijos. A. Kudirkaitė pristatyta kaip labai gera mergina, jau buvusi Romoje, baigusi virimo mokyklą, be to, „gan drąsi, apsukri ir tikrai dievota“. Abi iškviestosios į Fribūrą ir apgyvendintos marijonų studijų namuose, be ūkiškų darbų (viena ėjo ekonomės, kita virėjos pareigas), lankė dvasinio gyvenimo pamokas. Tėvui Jurgiui rūpėjo sudaryti joms sąlygas mokytis ir svetimų kalbų (Fribūre – prancūzų), taip pat sustiprinti savosios mokėjimą. Antai J. Totoraičiui jis rašė: „Turėsi atvežti ar atsiųsti visokių lietuviškų rankvedėlių. Mat tas merginas reikės šiek tiek pamokyti, o ir šiaip būtų gera, kad turėtume lietuviškų knygučių pasiskaityti, ypač gražia kalba parašytų.“ Mintis apie kuriamą lietuvaičių vienuoliją, kad ir labai slaptai puoselėjama, darėsi vis populiaresnė Lietuvoje. Tai aiškiai matyti iš kun. V. Kulikauskui t. Jurgio rašyto laiško: „Mergaičių, norinčių padėti Agotai ir Marcelei vargą vargti, šiek tiek randasi. Tiktai kur jas padėti Friburge? Radau tokią ir Marijampolėje ir net čia Kaune, o ir net su šiokiu tokiu mokslu; gal rasis ir visiškai pamokytų. Pradžia būtų nei šio, nei to. Kalbėjau su Jų Malone Seinų ir Kauno vyskupais; abudu tam darbui pritaria ir pasižada imti savo globon. Visur jaučiamas tokių darbininkių reikalingumas. Dabar gi su Agota pagalvokite, kur būtų galima patalpinti keletas tokių merginų, ar nebūtų galima kur netoli mūsų rasti tokių kambarių... Žinoma, iš pradžių reikės paimti tik pamokytas. Be mokslo merginos galės paskui Lietuvoje lavintis. Viena čia iš Kauno diecezijos, baigusi „Saulės“ gimnaziją ir turinti patentą, galėtų ir tuoj važiuoti. Iš Marijampolės Uogintaitė norėtų taip pat važiuoti…“
Tolesnius sumanymus kurti moterų vienuoliją ir abiejų iškviestųjų darbus bei mokslus suardė Pirmasis pasaulinis karas. A. Kudirkaitei ir M. Jurevičiūtei teko grįžti į Lietuvą…