 |
|
Julius Šalkauskas (1931-2018) propatria.lt nuotrauka |
Kovo 18 d. į amžinybę iškeliavo iškilaus tarpukario filosofo prof. Stasio Šalkauskio sūnus, skautas, fizikos mokslų daktaras, aktyvus visuomenininkas, publicistas dr. Julius Šalkauskas.
Vieno garsiausių Lietuvos filosofų, pedagogikos tėvu vadinamo Stasio Šalkauskio ir dailininkės Julijos Paltarokaitės-Šalkausnienės sūnus Julius Šalkauskas gimė 1931-05-11. Vaikystėje buvo smalsus ir išdykęs, jau būdamas trejų metukų mokėjo skaityti ir rašyti. Tėvo pasakojimai ir iliustruotų mokslo knygų vartymas sužadino norą žinoti ir suprasti gamtos ir pasaulio dėsningumus. Šis tiesos troškimas išliko visą gyvenimą iki pat mirties. Vos porą valandų iki mirties žmonai pagelbstint atsisėdęs prie darbo stalo dr. Julius Šalkauskas skaitė ir mąstė apie žmogiškosios būties prasmę. Net sunkiai sirgdamas stengėsi visą laiką būti pasitempęs, švariai apsirengęs ir visą gyvenimą atspindėjo savo tėvo prof. Stasio Šalkauskio apibrėžta pilnutinės asmenybės sampratą.
Pirmuosius mokslus būsimasis fizikos mokslų daktaras išėjo skirtinguose Lietuvos miestuose: 1937–1939 m. mokėsi Kaune, 1940–1941 m. – Vilniuje, 1941–1944 m. – Šiauliuose, 1944–1945 m. – Mažeikiuose, 1945–1950 m. – vėl Vilniuje, kur su pagyrimu baigė 1-ąją berniukų gimnaziją.
Dėl tėvo Vytauto Didžiojo universiteto rektoriaus prof. Stasio Šalkauskio prieškarinės veiklos vos gavo leidimą stoti į Vilniaus universitetą. Tą kartą užstojo tuometinis universiteto rektorius ekonomistas prof. Jonas Bučas. Vilniaus universiteto Fizikos – matematikos fakultetą baigė 1956 metais su pagyrimu ir įstojo į pirmąją aspirantūrą (doktorantūrą) Leningrade. Deja, liga sutrukdė ne tik sėkmingai baigti pirmąją aspirantūrą, bet ir keleriems metams užkirto kelius į visas mokslines studijas. Teko įsidarbinti į Šlifavimo staklių gamyklą, kur direktoriaus Speičio buvo paskirtas vadovauti Fizikinei-cheminei laboratorijai.
 |
|
Julius Šalkauskas su žmona. |
1970 metais įstojo į antrąją neakivaizdinę aspirantūrą, kurią sėkmingai baigė 1974-aisiais įgydamas fizikos mokslų daktaro laipsnį. 1993–2002 metais aktyviai dalyvavo tarptautinėse konferencijose Anglijoje, Slovakijoje, Rusijoje, Lenkijoje. Laisvai kalbėjo ir rašė lenkų, rusų, anglų, vokiečių kalbomis. Skaitė pranešimus IX (1995) ir XIII (2005) Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumuose bei 37-oje Lietuvos nacionalinėje fizikos konferencijoje (2007). Spektrinės analizės tyrimus Lietuvos mokslų akademijos puslaidininkių fizikos institute vykdė iki 2008 metų. Vėliau atsidavė mokslo ir pasaulėžiūros sąsajų studijoms.
Nuo 1953 metų susižavėjo tautosaka ir tradicine kultūra, dalyvavo garsiose gero bičiulio prof. Norberto Vėliaus organizuotose kompleksinėse kraštotyros ekspedicijose Dubingiuose (1968), Gervėčiuose (1969), Dubičiuose (1970), Kernavėje (1971), Adutiškyje (1972), Aukštadvaryje (1973). Nuo 1969 metų priklausė Vilniaus kraštotyrininkų draugijai „Ramuva“, kuri 1971 metais KGB buvo uždaryta. 1989-aisiais dalyvaudamas Venanto Mačiekaus organizuotojo ekspedicijoje Giedraičiuose šalia kraštotyrinės medžiagos rinko parašus ir dėl Lietuvos nepriklausomybės siekiamybės, ir dėl sovietinės kariuomenės išvedimo. 1991 metų sausio 13-osios naktį budėjo prie Lietuvos Aukščiausiosios tarybos.
Be mokslinės bei kraštotyrinės veiklos, dr. Julius Šalkauskas nuo 1955 metų užsiėmė buriavimo sportu, turėjo I eilės vairininko teises, nuo 1983-iųjų pradėjo vesti buriavimo kursus jaunimui. 1995 metais davė skauto įžodį, tapo Jūrų skautu, vėliau ir skautininku. Parengė buriavimo ir slidinėjimo vadovėlius. Nebepajėgdamas buriuoti nuo 2009-ųjų iki 2017 metų vadovavo Lietuvos skautų sąjungos Akademiniam skautų sąjūdžiui, rengė mokslo populiarinimo seminarus, dirbo skautų organizacijas vienijantį darbą.
2016 metais paruošė beveik 500 puslapių atsiminimų, apmąstymų ir publicistikos knygą „Prasmės beieškant“.
Iki pat paskutinio atodūsio dr. Julius Šalkauskas skaitė, rašė ir ugdė su kaupu išpildydamas kažkada duotą skautišką priesaiką: tarnauti Dievui, Tėvynei, artimui ir būti pavyzdžiu kitiems.