 |
| Skulptorius Romas Kvintas |
Beklaidžiodami Vilniuje, galime sutikti jo kurtą Cemachą Šabadą, Romainą Gary. Viešėdami Kaune – Danielių Dolskį, Rusnėje – Mahatmą Gandhį, o Nidoje – Vytautą Kernagį. Jis – tai skulptorius Romualdas Kvintas, pas kurį apsilankė Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos vaikščiotojai.
Skulptorius Romas Kvinas gimė Žagarėje 1953 metais, kur gyveno, iki sulaukė penkerių. Tada su tėvais persikėlė į Telšius, kur ir baigė vidurinę mokyklą. Keliui pasukus į Vilnių, R. Kvintas įstojo į tuometinį Dailės institutą. Gyvena ir kuria Vilniuje.
Apie vaikystę
Man visada atrodė, kad save pamenu tik nuo kokių šešiolikos metų. Taip, tiesa, įvairiausių nuotrupų yra ir iš anksčiau. Mėgau lipdyti, piešti. Labai mėgau cheminiais pieštukais paišyti ant pagalvių.
 |
| Paminklo Martinui Liuteriui autorius skulptorius Romualdas Kvintas. Nuotraukos autorius – Leonardas Skirpstas |
Apie meną, padariusį įtaką
Man yra pakankamai metų, kad tų kūrinių, turėjusių įtaką mano gyvenimui, būtų ne vienas ir ne du. Kiekvienam amžiaus tarpsniui buvo ir tam tikros svarbios knygos. Anksčiau man labai patiko Thomas Mayne Readas, Karlo May’aus pasakojimai apie indėnus. Vėliau dėmesį traukė Ernestas Hemingway’us, Erichas Maria Remarque’as ir kiti panašūs autoriai.
Pamenu įtaką, kurią man padarė vienas T. Mayne Reado romanas, kuriame herojus visą dieną jojo per prerijas ir vakare sustojęs užsikūrė laužą, nuėjo prie upelio ir išsivalė dantis. Nuo to laiko ir aš pats noriai pradėjau valytis dantis. Iki tol tėvai turėjo skatinti tą daryti.
 |
| Cemachas Šabadas - aiskauda |
Apie autoritetus skulptorių gretose
Jei būčiau pradėjęs kurti dabar, kai gali laisvai keliauti ir pamatyti gyvai, tai mokytojų veikiausiai būtų daugiau, ir aš pats dirbčiau kitaip. Tačiau, kai mokiausi, programa jau buvo tokia, kad mums kasmet dėstydavo vis kitas dėstytojas. Sunku pasakyti, kuris iš jų padarė didžiausią įtaką. Mano diplominio darbo vadovas buvo Gediminas Jokūbonis, man jis dėstė daugiausia.
Kai jau pirmą kartą išvažiavau ir gyvai pamačiau skulptūras, suvokiau, kad tai būtų buvusi pati geriausia mokykla – pamatyti viską iš arti ir apčiupinėti.
 |
| Tarpukario estrados artisto Danieliaus Dolskio skulptūra prie „Metropolio“ restorano Laisvės alėjoje Kaune.
Nuotraukos autorius Vytenis Jurevičius/BFL |
Apie labiausiai mylimas savo skulptūras
Aš negaliu pasakyti, kad kažkurią skulptūrą myliu labiau, o kitą – mažiau. Man jos visos kažkaip vienodai brangios. Taip, visad būna minčių, kad galėjau dar kažkiek patobulinti, padaryti geriau.
Apie darbą
Man pasisekė, kad tai, ką mėgstu, sutampa su mano darbu. Geriausia pradėti darbus vakare – apie kokią septintą. Tada apie kokią dešimtą jau ateina pakilimas. Dieną dažnai egzistuoja įvairių trikdžių. Dirbu dažniausiai iki antros ar trečios nakties. Man nereikia važiuoti namuose, nes mano studija ir yra namuose.
 |
|
Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL |
Apie kitų skulptorių darbo vertinimą
Supratimą man suteikia darbas ir lavinimasis. Jaučiu formą, o taip pat man svarbu darbe matyti kažkokią emociją.
Apie demokratiją mene – Lukiškių atvejis
Manau, kad tokių dalykų kaip balsavimai neturėtų būti. Valstybė leidžia pinigus tam, kad būtų paruošti specialistai, kad jie gautų išsilavinimą. Tėveliai taip pat investuoja į vaikų ugdymą. Tačiau galiausiai imame aiškinti, kaip vis tik reikia daryti. Tai reiškia, kad nepasitikime savo specialistais.
Mes žaidžiame demokratiją. Žmonės turi pilną teisę reikšti savo nuomonę, ar jiems patinka, ar nepatinka konkretus kūrinys. Tačiau, kai reikia spręsti, atsakomybę turi prisiimti tas, kuris išmano.
Apie žydų temą skulptūroje
Veikiausiai viskas prasidėjo nuo atminimo lentos Hermanui Perelšteinui. Nuo to viskas ir prasidėjo, tad žydų tematikos mano kūryboje galiausiai pasidarė daugiausiai.
Šimtmetis – kuo didžiuotis?
Veikiausiai labiausiai dera didžiuotis tuo, kad išlaikėme valstybę. Galima sakyti, kad čia būta ir daug atsitiktinumo, t.y. daug dalykų, kurie nuo mūsų nepriklausė. Vis tik mums pavyko ir sugebėjome pasinaudoti aplinkybėmis.
Kas per šimtmetį nepadaryta?
Čia net sunku viską išvardinti. Aš manau, kad mes nesukūrėme vizijos, nuo ko pradėti ir ką daryti. Nesukūrėme vizijos, kuris mus vienytų. Nenoriu spėlioti, bet galbūt ta vizija būtų daugiau žmonių sulaikiusi čia, Lietuvoje, ir tiek daug jų nebūtų emigravę.
Kalbant apie paminklus, mes nesugebėjome pastatyti paminklo laisvei. Nežinau, galbūt paminklo ir nereikia, tačiau bent aikštę galėjome pavadinti Laisvės vardu. Manau, kad valstybė šiandien neturi tokio autoriteto, kad mums, menininkams, galėtų suformuluoti užduotį ir aiškiai įvardinti, ko nori. Tas matyti ypač kalbant apie Lukiškių aikštę. Kada pati valstybė nežino, ko nori, ji tiesiog pasako, kad „gal padarykite kažką tokio“. Tada „kažką tokio“ ir teturime. Jei aš esu kiemo šeimininkas, tai aš žinau, ko norėčiau. Manau, kad taip turėtų būti ir valstybėje, kur reikia aiškių prioritetų ir strategijų.
 |
| Rusnėje esantis paminklas Mahatmai Gandžiui (Mahatma Gandhi (1869–1948) ir Hermanui Kalenbachui (Hermann Kallenbach (1871–1945).
Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL |
Ką reiškia būti XXI amžiaus lietuviu?
Svarbu, kad lietuvis būtų geras žmogus. Prisimenu vieną seną filmą, kuriame vaidina Davidas Bowie. Jis vaidino ar tai ateivį, ar šiaip kažkokį keistuolį. Vieno pokalbio metu jo klausia: „Kas su tavim yra? Keistas kažkoks? Gal tu lietuvis?“ Nežinau, ar tai buvo vertimo klaida, ar iš tiesų taip buvo sakoma, tačiau dabar lietuvis jau tikrai nebėra keistuolis – jam atviras visas pasaulis. Dabar pasaulis darosi vis mažesnis.
Taip, mes turime savo unikalią kalbą, kurią dera saugoti. O daugiau svarbiausia būti geru žmogumi ir laikytis dešimties Dievo įsakymų.
Ko palinkėtumėt šimtmečio proga?
Kaip sakė Martinas Lutheris Kingas, turėti svajonę, padėti vieni kitiems. Ir nebijoti, nes dabar yra jaučiama žmonių baimė prisiimti atsakomybę, kad po to, jei kas bus ne taip, tai būsi linksniuojamas. Viskas yra padaroma anksčiau ar vėliau, svarbiausia – nenuleisti rankų.
Užrašė Donatas Puslys