Jėzus kalbėjo įtikėjusiems jį žydams: „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“.
Jie atsakė: „Mes esame Abraomo palikuonys ir niekada niekam nevergavome. Kaipgi tu sakai: 'Tapsite laisvi'?“
Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas. Bet vergas neamžinai namuose lieka, tik sūnus lieka ten amžiams. Jei tad Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi. Aš žinau, kad jūs Abraomo vaikai. Bet jūs norite mane nužudyti, nes mano žodis neranda atgarsio jumyse. Aš kalbu, ką esu matęs pas Tėvą. O jūs darote, ką girdėjote iš savojo tėvo“.
Jie atsikirto: „Mūsų tėvas Abraomas!“
Bet Jėzus tęsė toliau: „Jei jūs būtumėte Abraomo vaikai, darytumėte jo darbus. Deja, jūs norite nužudyti mane – žmogų, kuris kalbėjo jums tiesą, girdėtą iš Dievo. Šitaip Abraomas nedarė! Jūs darote savojo tėvo darbus“.
Jie atšovė: „Mes nesame pavainikiai ir turime vieną Tėvą – Dievą“.
O Jėzus kalbėjo toliau: „Jei Dievas būtų jūsų Tėvas, jūs mylėtumėte mane, nes aš iš Dievo išėjau ir čion atėjau. Aš gi ne savo valia esu atėjęs, bet jis yra mane siuntęs“
Dan 3, 14–20. 49–50. 91–92. 95: Pasiuntė angelą ir išgelbėjo savo tarnus
Dan 3, 52. 53. 54. 55. 56. P.: Garbė ir šlovė tau per amžius!
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Jacek Paszenda SDB
Viena didžiausių žmonių svajonių ir troškimų – tai laisvė. Nelaisvas žmogus visada svajojo būti laisvas, o laisvas ieškojo visiškos laisvės. O kas yra tikroji laisvė, kokie jos pamatai?
Čia prasideda žmonių problema. Vieni nori būti laisvi nuo kažko (neigiamai). Nuo nuodėmės, nuo kitų pančių, nuo darbo, nuo kito žmogaus, nuo priklausomybių, nuo... Kiti nori būti laisvi, kad kažką veiktų (teigiamai): kad galėtų mylėti, keliauti, kad galėtų pasirinkti savo darbą, be apribojimu kurti šeimą, kad galėtų turėti savo įsitikinimus... Vienas naudojasi laisve, kad darytų gera, kitas – bloga... Kas yra geriau? Kokia yra tikroji laisvė? Tai jau filosofinis klausimas ir jį paliekame.
Jėzus mums šiandien atsako į kitą klausymą – kur yra tikros laisvės šaltiniai. Būti laisvam neužtenka būti Abraomo palikuoniu, priklausyti žydų tautai. Mes pasakytume, būti krikščioniu arba gimti, pavyzdžiui, Europoje. To neužtenka.
Tikros laisvės šaltinis yra pats Jėzus, nes Jis yra Dievas. Reikia būti iš tikrųjų Jėzaus mokiniu – draugauti su Juo, klausyti, gerai pažinti ir gyventi pagal Jo gyvenimą – kad galėtume pažinti tiesą, o pati tiesa padarys mus laisvus.
Neužtenka tikėti Dievą, bet dar reikia Jėzaus pavyzdžiu vykdyti Jo valią. Taigi tikra laisvė – tai gyventi pagal Dievo valią, tai panašėti į Jį Jo gerumu ir meile. Nes meilės darbai daro mus laisvus, o nuodėmė padaro mus nelaisvus. Dėl to paklusnumas Dievui ir Jo valiai gali padaryti mus tikrai laisvus. O priešingai, tie, kurie atmetė Dievą, pradeda skęsti nuodėmėse ir neviltyje ir iš to užburto rato nepajėgia savo jėgomis ištrūkti.
Nereikia toli ieškoti pavyzdžių. Didžioji Prancūzija jau per 200 metų kovoja su Dievu ir jėga stumia Jį iš visuomeninio gyvenimo. Vardan revoliucijos šūkio: laisvė! O kokie rezultatai? Bažnyčia neturi jokių teisių, taip pat ir tikintieji, o dėl laisvės yra diskriminuojami. Valstybė atėmė ir Bažnyčios turtą, teisę auklėti vaikus ir jaunimą, o už viešą skelbimą kai kurių tiesų, pvz., apie abortą, gresia kalėjimas ir 30 tūkst. eurų bauda. Ką jau kalbėti apie galimybę viešai parodyti savo tikėjimą ar pastatyti kryžių kryžkelyje (gal Elzasas yra išimtis).
Popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiai, ištarti prancūzams: „Bažnyčios dukra, ką darai su savo krikštu“?, gal yra aktualūs ir mums, kaip ir Jėzaus kreipimasis į fariziejus.
Ką aš padariau su savo krikšto malone, ką padariau su savo tikėjimu? Tegu Kristaus žodžiai, tegu neigiamas Prancūzijos pavyzdys paskatina mus gyventi tikėjimu visur ir visada, tegul padeda vykdyti Dievo valią, kad būtume laisvi!
Bernardinai.lt