 |
| Koplytstulpio vizualizacija. |
Seimo valdyba nusprendė, kad šimtmečio proga prie parlamento turėtų atsirasti stilizuotas plieninis 17 metrų aukščio koplytstulpis, sukurtas pagal išeivijos architekto Jono Muloko projektą.
Meno kūrinį Lietuvai padovanoti JAV gyvenantys architekto artimieji norėjo jau prieš dešimtmetį, jam buvo siūlomos įvairios sostinės vietos. Galiausiai Seimas nusprendė dovaną priimti ir statyti koplytstulpį šalia Sausio 13-osios aukų memorialo.
Nors konkrečiai su šimtmečiu koplytstulpis nesusijęs, Seimo valdyba pasiryžusi jį pastatyti iki liepos 6-osios, vėliausiai – iki šių metų pabaigos. Šiuo metu kreiptasi į Vilniaus savivaldybę dėl projekto suderinimo.
Šią idėją palaikė parlamento rūmų ir Nepriklausomybės aikštės architektas Algimantas Nasvytis bei Sausio 13-osios memorialo autorius Kęstutis Kisielius. Tačiau užmojis susilaukė ir kritikos. Vieni mano, kad koplytstulpis darniai ir prasmingai įsilietų į architektūrinę visumą, tačiau kiti teigia, kad projektas – konceptualiai pasenęs, justi meninis ir idėjinis anachronizmas.
Primena sumažintą televizijos bokštą
„Kalbant sarkastiškai, primena sumažintą televizijos bokštą. Labai sunku suprasti, ką toks tarsi koplytstulpis turėtų reikšti ar simbolizuoti“, – teigė Vilniaus universiteto dėstytojas doc. dr. Vytautas Ališauskas. Pasak jo, šis projektas neatitinka nei lietuviškosios mažosios architektūros tradicijos, nei jos estetikos, susiformavusios kaimiškoje arba gamtinėje aplinkoje.
V. Ališausko teigimu, neadekvačiai – iki 17 metrų – išdidintos koplytstulpio proporcijos – svetimos mūsų smulkiajai architektūrai. Įprastai koplytstulpiai siekia du, kartais tris metrus. „Visiškai ne tai, ką matome žvelgdami į garsųjį M. K. Čiurlionio paveikslą „Žemaičių kapinės. Lietuviškos kapinės“, – sakė jis. Kultūros istorikas įsitikinęs, kad prie Seimo įsprausti superurbanizuotą metalinį koplytstulpį, kuris nebuvo suplanuotas šiai vietai – dirbtinis pritempimas.
 |
|
Kęstutis Vanago / BFL nuotr. |
Dėmesio nukreipimas nuo politikos
„Beprasmis veiksmas, nukreipiantis dėmesį nuo politinių klausimų, – Seimo valdybos sprendimą komentuoja V. Ališauskas. – Valstiečių judesiai dažniausiai skirti tam, kad sukeltų tuščių svarstymų. Dabar turime bent keturis aštrius klausimus, kurie komentarais apie koplytstulpį bus pridengti žiniose, feisbuko diskusijose.“
Pasak V. Ališausko, skeptiškai koplytstulpio prie Seimo idėją vertinantieji bus apkaltinti, kad yra nekatalikai, nepatriotai: „Atsitiks taip, kaip su Vyčiu, kai įsivaizduojama, kad tam tikri simboliai vertingi patys savaime, o ne dėl to, kaip jie atrodo, kokią urbanistinę funkciją atlieka. Tokios mūsų mąstymo bėdos. Žmonės labai greitai savo pačių skonius ar pažiūras sutapatina su universaliomis vertybėmis.“
„Juo labiau norėčiau sužinoti, ar jame bus religinių sumbolių – rūpintojėlis ar koks nors šventasis. Jei rūpintojėlis, ar jis nurodys į kenčiantį Jėzų, ar bus viso labo universalizuotas tautiškumo simbolis, – komentuoja V. Ališauskas. – Koplytstulpis čia pirmiausia suvokiamas kaip tautinė forma, atsieta nuo krikščioniškos tradicijos.“
 |
|
Juozapo Kęstučio Patamsio skulptūra „Žinia“. Tomo Lukšio / BFL nuotr. |
Kai galios pozicija nusprendžia už visus
Menotyrininkė, kultūros politikos tyrinėtoja, humanitarinių mokslų daktarė Skaidra Trilupaitytė, paklausta, ką mananti apie tokio meno kūrinio galimą atsiradimą labai svarbioje sostinės reprezentacinėje erdvėje, teigia, kad toks koplytstulpis čia netinkamas nei estetiniu, nei politiniu atžvilgiu.
„Šiandien matome didelį politikų susirūpinimo viešąja erdve vajų, nors jie apie ją labai mažai išmano ir yra atitrūkę nuo šiuolaikinės skulptūros reikalų. Tačiau kažkodėl mėgina mums diktuoti, kas turėtų atsirasti viešojoje erdvėje. Šie procesai tęsiasi jau ilgą laiką, labai daug apie tai kalbama menotyrininkų ir straipsniuose, ir konferencijose. Ir net nežinau, kodėl visa tai tęsiasi“, – kritikos ir nuostabos strėlių koplytstulpio projektui negaili dr. S. Trilupaitytė.
Ji stebisi girdėdama politikus apie viešąją erdvę kalbant kaip apie savo privačią. „Tai tarsi, jų nuomone, reiškia, kad tokios neva gražios tradicinės skulptūros reikės visiems – nesvarbu, kokių meninių formų, galbūt pasenusių. Bet taip jau seniai nebėra, Lietuva nepriklausoma, demokratinė viešoji erdvė turėtų būti tvarkoma kitaip. Ir liūdna girdėti, kai žmonės būdami galios pozicijoje tokius sprendimus priima už visus“, – sakė dr. S. Trilupaitytė.
Kultūros politikos tyrinėtoja, paprašyta pakomentuoti tokią nei su menotyrininkais, nei su kitais viešųjų erdvių specialistais neaptartą koplytstulpio atsiradimo galimybę, paminėjo porą tai primenančių pavyzdžių.
„Mintyse iškilo skulptoriaus Juozapo Kęstučio Patamsio kontroversiškos skulptūros „Žinia“ atsiradimo priešais Nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką aplinkybės. Ši skulptūra, pastatyta 2011 metais, buvo skirta Lietuvos valstybingumui pagerbti. Pamenu, tuomet apie ją labai aršiai pasisakė ir menininkai, ir skulptoriai, ir ekspertai, ir menotyrininkai. Pati esu rašiusi apie šį atvejį, – buvo reiškiama abejonė, ar sovietmečiu Sniečkaus miestui kurta skulptūra tinkama mūsų šalies laisvės kovoms įamžinti. Tiesiog tuo metu šią skulptūrą mėgino prastumti įvairios lobistų grupės. Galiausiai kažkaip Lietuvos laisvės kovotojų sąjungai per politikus pavyko įgyvendinti pasenusios estetikos skulptūros projektą“, – ne per seniausius įvykius prisiminė menotyrininkė.
Stichiškas noras dovanoti
Menotyrininkei krinta į akis pastaraisiais metais pastebimas stichiškas noras miestui dovanoti skulptūrų. Dr. S. Trilupaitytė prisiminė visai neseną iniciatyvą, kai 2017 metų pabaigoje Vilniaus rotušėje buvo pristatyta „Vėjų rožė“ – 3 metrų skersmens granito plokštė, neva įamžinanti istorinio Lietuvos keliautojo Mikalojaus Kristupo Radvilos-Našlaitėlio atminimą.
„Tik, aišku, apie visa tai skaitydamas junti, kad patys mecenetai nori įsiamžinti, jie dovanoja, ir tarsi dovanotam arkliui į dantis nežiūrima“, – tvirtino Bernardinai.lt pašnekovė. – Panašiai Vilniuje iškilo ir paminklas broliams Vileišiams – kaip dovana, nepaisant meno ekspertų nepasitenkinimo. Nors viešoji erdvė skirta visiems, ne tik tiems, kurie, nors ir puoselėdami geriausius norus, turi intenciją įsiamžinti. Nebūtinai tokia dovana visiems yra reikalinga.“
Pasak jos, vargu ar šiuo atveju tinkama architekto J. Muloko įamžinimo forma: „Mes vėlgi matome, kaip Seimo nariai pasisako, kaip parlamentas norėtų, kad toks meninis plieninis akcentas iškiltų. Kalbama, kad jis simbolizuos viltį, tikėjimą... Iš tikrųjų visa tai labai keistai skamba. J. Muloko pavardę prisimenu iškeliant, kai dar vyko diskusijų dėl Lukiškių aikštės – neva išeivijos atstovai, J. Muloko giminės, siūlė 2012 metais Lukiškių aikštėje pastatyti koplytstulpį kaip akcentą. Aišku, šis sprendimas dėl nuomonių susikirtimo nebuvo įgyvendintas“, – tvirtino menotyrininkė ir pridūrė jaučianti, tarsi kadaise nepavykę projektai vėl ištraukiami iš stalčiaus ir bandomi greitai įgyvendinti pasikalbėjus su Seimo nariais.
Jonas Mulokas (1907–1983) – žymus išeivijos architektas. Ryškiausias jo projektas Lietuvoje – 1942 metais atstatyta nugriauta Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios kupolo viršutinė dalis. Tarp svarbiausių darbų JAV – gyvenamieji namai, bažnyčios, antkapiniai paminklai, koplytstulpiai. Už Kristaus Atsimainymo bažnyčią Niujorke, kurioje gerai matyti lietuviški tautiniai motyvai, J. Mulokas pelnė Amerikos architektų sąjungos apdovanojimą. Koplytstulpis – firminis šio architekto ženklas, pagal kurį jis atpažįstamas.