 |
| Cathopic.com nuotrauka |
Na štai, pamokoma istorija iš Vatikano. Praėjusią savaitę skaitėme komentarus apie popiežiaus emerito Benedikto XVI laišką, parašytą Šventojo Sosto Komunikacijos sekretoriato prefektui mons. Dario Edoardo Vigano, kai jis paprašė popiežiaus emerito pakomentuoti 11 skirtingų autorių parašytą 11 tomų knygų seriją „Popiežiaus Pranciškaus teologija“.
Kaip Komunikacijos sekretoriatas vėliau paaiškino, šių tomų pristatymo koneferencijoje paviešintos buvo tik tos laiško dalys, kurios „tinkamos ir aktualios“ pristatant leidinius. Tad su pasididžiavimu buvo cituojamos popiežiaus emerito mintys: „Ji (iniciatyva išleisti 11 tomų seriją, – aut.) prieštarauja kvailiems prietarams tų, kurie regi popiežių Pranciškų kaip stokojantį konkrečios teologinės ir filosofinės formacijos, tuo tarpu aš vaziduojamas išimtinai kaip teologas teoretikas, stokojantis suvokimo apie konkretų šiandienį krikščionių gyvenimą.“
Skandalas įsiplieskė po to, kai žurnalistai, gavę leidinių pristatymo spaudos konferencijos nuotraukas, pastebėjo, jog toji, kurioje matosi minėtas laiškas, yra retušuota – išblukinta dalis sakinio, o dalis laiško nuotraukoje paslėpta po knygutėmis. Toks laiško nuslėpimas ir selektyvus žinios paskelbimas sukėlė nemažai pasipiktinimo ir galiausiai Komunikacijos sekretoriatas paviešino visą laiško turinį.
Eilutėje, kuri buvo išblukinta, popiežius emeritas pradėjo aiškinti, jog jis negali parašyti prašomo komentaro, nes neturi galimybės perskaityti visų 11 tomų. O toje uždengtoje laiško dalyje Benediktas XVI stebėjosi, jog vienas iš autorių yra kontroversiškas, liberalus vokiečių teologas Peteris Hünermannas, žinomas dėl savo „antipopiežiškos“ veiklos ir popiežiaus autoritetą „puolančios“ teologijos.
Viskas arba nieko
Komunikacijos sekretoriato paaiškinimai, kodėl buvo viešinamos tik laiško detalės, suprantami, bet ne visai įtikinami: nutylėtose laiško dalyse buvo kalbama apie kitus leidinių autorius, bet ne apie Pranciškų, tad norėta išsaugoti diskretiškumą. Tačiau atrodo, kad monsinjoras Vigano pasinaudojo proga ne tik sustiprinti leidinių autoritetą, bet ir pelnyti taškų visus penkerius popiežiaus Pranciškaus pontifikavimo metus besitęsiančiame ginče – griauna popiežius Pranciškus Katalikų Bažnyčią, ar jos negriauna.
„Nėra nieko paslėpta, kas nebūtų atskleista“ (Lk 8, 17) – šio perspėjimo šiandien, kaip niekada anksčiau, verta paklausyti visiems, o ypač tiems, kurie prisiliečia prie komunikacijos.
Na, pirmas aspektas lyg ir paprastas. Kas nenorėtų teigiamo autoriteto atsiliepimo savai knygai? O dėl antrojo yra apmaudu. Apmaudu, jog pasiduodama pagundai manipuliuoti, kad ir dėl gero tikslo. Kaip dažnai tuose ginčuose nutinka, sakiniai ir frazės ištraukiami iš konteksto ir taip jiems suteikiama pernelyg didelė reikšmė. Nepalieka įtarimas, jog šiuo atveju pabijota, kad, paviešinus tą popiežiaus emerito nusistebėjimą, viena ginčo pusė pasigaus šią žinią ir pirmoji laiško dalis jų liks nepastebėta. Rodos, buvo bandoma apsaugoti nuo eilinės kontroversijos, bet apmaudu, kad tokia manipuliacija ją dar labiau sustiprino.
„Nėra nieko paslėpta, kas nebūtų atskleista“ (Lk 8, 17) – šio perspėjimo šiandien, kaip niekada anksčiau, verta paklausyti visiems, o ypač tiems, kurie prisiliečia prie komunikacijos. Net Lietuvoje yra nesenų pavyzdžių, kai vidinė komunikacija netikėtai tapo vieša. Tad ir šiuo atveju arba reikėjo perduoti viską, ką popiežius emeritas sakė, ir skirti laiko paaiškinimams, arba reikėjo apie tą laišką nieko nesakyti. Nepatinka žmonėms jausmas, jog juos apgavo, o nutylėjimas kaip tik tokį jausmą sukelia.
Benedikto XVI laiške nebuvo atskleista jokių paslapčių, skaitant jį akivaizdu, jog popiežius emeritas parašė draugišką pastabą, svarbią, bet nepaneigiančią visos iniciatyvos (knygų – 11, o pastaba buvo apie vieną autorių). Nors kritikai tikriausiai būtų pasinaudoję proga sustiprinti savo teisumą (ir vargu ar to įmanoma išvengti), nuogąstavimai ir noras kažką apsaugoti šioje situacijoje buvo perdėti.
Tačiau, jei jau nuspręsta, kad Benedikto XVI atsakymas nėra tai, kas padėtų iniciatyvai, tai nėra visai sąžininga viešinti tik tas atsakymo dalis, kurios yra palankios. Kaina už tokią manipuliaciją didelė, ir ją sumokėjo pats Komunikacijos sekretoriato prefektas savo postu.
Ir detalės yra reikšmingos
Ir pabaigai dar viena pamoka, kurią kas kartą iš naujo tenka pasikartoti – skaityti ir versti reikia atidžiai. Kai skandalai įsiplieskia, mažos detalės tampa labai reikšmingos. Yra sakančiųjų, jog Benedikto XVI komentaras apie iniciatyvą yra niekinis, nes jis neva neskaitė tų 11 tomų, apie kuriuos komentavo – taip jis prisipažino laiške.
Aš neskubėčiau taip vertinti jo minties. Atsisakymas rašyti išsamų teologinį komentarą, nes negali „atidžiai“ (šis žodis yra reikšmingas) perskaityti „visų“ (taip pat reikšmingas žodis) 11 tomų, nereiškia, jog jis nepervertė šių knygų, kad su jomis susipažintų arba jų kelių neperskaitė. Tad pernelyg drąsūs ir patį popiežių emeritą sumenkinantys komentarai, kad jis kažką pasakė apie tai, ko iš tiesų gerai neišmano.
Antra, reikėtų patikslinti pirmosios laiško citatos vertimą: „Ji (iniciatyva išleisti 11 tomų seriją, – aut.) prieštarauja kvailiems prietarams…“ Tiksliau būtų versti taip: iniciatyva, „kuria siekiama paneigti kvailus prietarus“. Ką tai keičia? Ogi tai, kad sveikinama pati pastanga, pastanga parodyti tai, kuo akivaizdžiai pats Benediktas XVI tiki – jog dabartinis popiežius savo teologijoje išlaiko Bažnyčios mokymo tęstinumą ir kad jis, popiežius Pranciškus, yra solidus teologas. O ar ši iniciatyva pasieks tokį tikslą? Tai jau yra kitas klausimas.