 |
| Simonas Jazavita |
Kovo 15 d. Latvijos karo muziejuje Rygoje vyko tarptautinė konferencija „Trečiasis kelias: nacionalinis pasipriešinimas prieš komunistinį ir nacistinį okupacinius režimus Baltijos šalyse“. Konferencijoje dalyvavo nemažai rimtų Latvijos istorikų, svečiai iš Ukrainos ir Estijos. Na, o Lietuvai atstovauti joje teko man pačiam. Ta proga norisi pateikti keletą savo pastebėjimų apie požiūrį į istoriją kaimyninėje šalyje, kurį teko patirti per tas kelias malonias dienas Rygoje.
Pirmiausia, kas man įstrigo – rimtas politikų dėmesys. Ne tas atvejis, kaip dažnai nutinka Lietuvoje, kad koks aukštas politikas pasižada užsukti į konferenciją ir pasakyti sveikinimo kalbą, tačiau neužsuka ir tiesiog išgirsti, kad neturi laiko. Štai Latvijos Seimo pirmininkė Ināra Mūrniece negalėjo dalyvauti dėl itin svarbaus posėdžio Seime, tačiau tai nereiškė, kad laiko nerado. Seimo pirmininkė atsiuntė savo kalbos vaizdo įrašą, kuriame buvo ryškiai sudėlioti svarbūs akcentai, pademonstruotas geras temos išmanymas.
Analogiškai pasisakė ir renginyje dalyvauti laiko surado gynybos ministras Raimondas Bergmanis, taip pat pranešimą iš Briuselio atsiuntė Europos Sąjungos teisingumo teismo atstovas iš Latvijos Egilis Levitas. Visų jų pranešimuose skambėjo motyvas, kad svarbu ieškoti latvių tautos pastangų išlikti Antrojo pasaulinio karo mėsmalėje, ieškant trečiojo kelio ir išvengiant karą sukėlusių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos režimų gniaužtų, pagalbos jų tikslams.
Pasirodė, kad tikėjimas, jog Latvija yra vakarietiškos ir europinės civilizacijos dalis, latviams yra daugiau savaiminis – todėl ir nereikia kiekviena proga apie jį kalbėti, lyg kamuojamiems kokio nevisavertiškumo komplekso.
O juk tai skamba išties sudėtingai – kai du mirtini priešai kovoja, priešinimasis vienam iš jų jau pila vandenį ant kito malūno. Ir nesvarbu, kad abu tie priešai turi ne taip mažai panašumų – vieno jų agresyvus nusistatymas prieš Latvijos, Lietuvos ir kitų kaimyninių šalių gyventojus, tegul ir padiktuotas skirtingų priežasčių. Todėl svarbu ne tik ieškoti, bet tokias pastangas išryškinti ir tarptautinei bendruomenei, stengiantis vengti nepadorių, visai tautai primetamų kaltinimų. Matyti, kad tai yra sąmoninga politinio elito pozicija. Įdomu, kad aukšti Latvijos valstybės pareigūnai nesistengė praktiškai kas antram, trečiam sakinyje žūtbūt pabrėžti Latvijos vakarietiškumo ir europietiškumo, kaip neretai daro mūsų politikai. Tačiau vargu ar tai buvo daroma dėl kokio nors skeptiškumo. Priešingai, pasirodė, kad tikėjimas, jog Latvija yra vakarietiškos ir europinės civilizacijos dalis, latviams yra daugiau savaiminis – todėl ir nereikia kiekviena proga apie jį kalbėti, lyg kamuojamiems kokio nevisavertiškumo komplekso.
Pereinant prie istorikų pranešimų vertinimų – dalykų būta tikrai įdomių. Pirmiausiai nagrinėta 1940 m. situacija. Panašumų daug, kaip ir Lietuvoje, todėl norisi pateikti truputį konteksto. Pavyzdžiui, tarpukario Latvijos tikrai negalėtume laikyti provokiška valstybe, ten gal net buvo juntamas tam tikras antivokiškas sentimentas dėl ilgaamžio vokiečių dominavimo kultūriniame gyvenime. Bent jau Sovietų Sąjungai ne tik Lietuva, bet ir Latvija niekada nenorėjo įgelti. Pavyzdys – 1937 m., kai SSRS vykstant plataus masto terorui ir žudynėms, Lietuvos kunigai norėjo rengti eiseną skirti paminėti pažeidžiamas tikinčiųjų teises ir taip paminėti komunistinės revoliucijos 20-metį. Valdžia tokio leidimo nedavė – bijota erzinti šalį, iš kurios platesnio tarptautinio konflikto metu greičiau tikėtasi ne priešiškumo, bet pagalbos.
Tai įrodo faktas, kad tais pačiais 1937-aisiais SSRS generalinio štabo viršininkas maršalas Aleksandras Jegorovas lankėsi Baltijos valstybėse – be kita ko, vaikštinėdamas ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, kur stovėjo biustai, skirti žuvusiems savanoriams kovose su Raudonąja armija – kariui Povilu Lukšiui ir karininkui Antanui Juozapavičiui. Privačiuose pokalbiuose Lietuvos ir Latvijos karininkai išsakė aukštam svečiui iš Rytų didelį pasipiktinimą vokiečiais, jų didėjančia galia ir agresyvumu. Todėl grįžtu prie to, kas akcentuota kaimynų istorikų ir konferencijos metu, tai, kad 1941 m. birželį nemažai Latvijos gyventojų visgi sveikino pirmus sutiktus Vermachto karius – tikrai ne koks latvių provokiškumas, bet veikiau neregėto sovietinių enkavėdistų uolumo vykdant žiaurias ir su sveiku protu neretai prasilenkiančias represijas pasekmė. Ypač tas, kurios buvo atliekamos prieš pat Vokietijos – SSRS karo pradžią ir išliko žmonių atmintyje.
Visgi daugiausia dėmesio skirta buvo būtent trečiajam keliui, kurį tarsi daugiausia įkūnijo Latvijos Centrinė Taryba ir po karo kovoję partizanai. Nemažai latvių politikų, kaip ir buvęs Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, daug vilčių dėjo į Atlanto chartijoje išsakytus principus, savo orientaciją Vakarų kryptimi pirmiausia grindė anglosaksiškų šalių link. Tikėtasi, kad po karo sustiprėjęs Vašingtonas ir atsigavęs Londonas imsis griežtai formuoti bendrą poziciją. Kaip ir Lietuvoje, Latvijoje karo pabaigoje buvo didelis tikėjimas galima separatine taika tarp anglosaksiškų valstybių ir Vokietijos. Čia jau lėmė aštri amerikiečių pozicija, nes skaitant britų istoriografiją randame teiginių, kad vyriausiasis britų karo strategas Winstonas Churchillis buvo liepęs britų kariuomenės vadovui feldmaršalui Bernardui Montgomery dėl visa ko palaikyti į nelaisvę pasidavusių vokiečių ginklus arti – gali tekti jiems dar juos sugrąžinti, jei Raudonoji armija nesustos ten, kur buvo susitarta.
1937 m., kai SSRS vykstant plataus masto terorui ir žudynėms, Lietuvos kunigai norėjo rengti eiseną skirti paminėti pažeidžiamas tikinčiųjų teises ir taip paminėti komunistinės revoliucijos 20-metį. Valdžia tokio leidimo nedavė – bijota erzinti šalį, iš kurios platesnio tarptautinio konflikto metu greičiau tikėtasi ne priešiškumo, bet pagalbos.
Atstovaudamas Lietuvai pristačiau pagrindinius rezistencijos Lietuvoje bruožus 1940–1956 m. Aprėptas platus laikotarpis, rodęs, kaip keitėsi Lietuvos pozicija. Jei pradžią galima laikyti tuometinio pasiuntinio Vokietijoje Kazio Škirpos slaptų kontaktų Kaune su aktyviausiais Lietuvos kariuomenės karininkais 1940 m. birželio pabaigoje, kai dominavo būsimo karo nuotaikos, pyktis ir nuoskauda visuomenėje dėl sovietinės okupacijos, kuri užklupo netikėtai, nelaukiant smūgio būtent iš šio priešo. Tai kaip ir Latvijoje lėmė, kad nematant kitos išeities, trumpam atsisukta į provokiškos orientacijos pusę, kuri, kaip greitai parodė likimas, taip pat buvo tragiška.
Tuo tarpu pabaiga 1956 m. spalį, kai Kaune buvo suimtas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, kuris dar 1955 m. pasirašinėjo partizanų vadovybės vardu. Skirtingi lyderiai, skirtingos orientacijos, skirtingi pasipriešinimo būdai ir tikslai, tačiau kartu ir maištinga, susitaikyti su okupacija ir neteisybėmis nelinkusi dvasia. Tai ir jungia mūsų šalis – ne tik su Latvija, bet ir su Estija bei Ukraina, kurių atstovai taip pat vertingai papildė diskusiją konferencijoje. Būtent ta dvigubos okupacijos patirtis ir yra ta didžioji tragedija, kodėl mūsų šalyse dar dabar istorija vertinama taip skausmingai. Todėl labai svarbu ir jausti tam tikrą regiono išskirtinumą, ir nevengti į istoriją pažiūrėti būtent iš savo varpinės, užuot skubėjus perimti standartus, įprastus daugelyje kitų Europos šalių, turėjusių visai kitą istorinę patirtį – dažniausiai skausmingą ir tragišką, vis dėlto vieną ir gerokai trumpesnę okupaciją. Tą blaiviai turime padaryti ne todėl, kad mūsų patirtis lengvesnė ar sunkesnė, bet ji tiesiog kitokia. Tai rodė ir karšta susirinkusiųjų reakcija – į istorikų teiginius vis dar reaguojama itin karštai ne tik Lietuvoje. Dabar teko įsitikinti, kad ne kitokia situacija ir Latvijoje, o karštų temų čia irgi yra apsčiai.
Labai svarbu ir jausti tam tikrą regiono išskirtinumą, ir nevengti į istoriją pažiūrėti būtent iš savo varpinės, užuot skubėjus perimti standartus, įprastus daugelyje kitų Europos šalių, turėjusių visai kitą istorinę patirtį.
Žinoma, prie to, prisidėjo ir emocinis įsiaudrinimas, netrukus vyko kasmetinės eitynės, skirtos pagerbti mūšiuose kritusius latvių legionierius. Be abejo, tai viena iš sudėtingiausių istorinės atminties temų Latvijoje. Niurnbergo tribunolas, pasmerkęs Vokietijos nacionalsocialistų įkurtą ir vieno didžiausių karo nusikaltėlių istorijoje Heinricho Himmlerio vadovautą SS (schutzstaffel – apsaugos rinktinė) organizaciją. Vis dėlto Baltijos valstybių gyventojų SS daliniams Niurnberge buvo palikta išlyga – nebuvo aišku, kiek jų savanoriškai prisidėjo prie šios organizacijos, kiek buvo priversti vokiečių.
Nors kitą dieną po konferencijos Latvijoje vyko milžiniškos eitynės, sulaukusios ne tik didelio palaikymo iš Latvijos gyventojų, bet ir didelės kritikos – ypač Rusijoje ir Izraelyje, vis dėlto šiuo klausimu turbūt visų atsakymų nesužinosime niekada. Legionai įkurti 1943 m., taigi tada, kai vokiečiai ir jų vietiniai kolaborantai buvo išžudę didžiąją dalį Latvijos žydų ir lygiai kaip Vietinė rinktinė Lietuvoje – paprasčiausiai fiziškai negalėjo dalyvauti žudynėse. Todėl ieškant tiesos – svarbiau sužinoti, ar konkretus asmuo, dalyvavęs legionuose, prisidėjo prie Holokausto tragedijos, pavyzdžiui, ar buvo prieš tai dalyvavęs liūdnai pagarsėjusiuose Viktoro Arājo daliniuose, kurie organizavo žydų žudynes.
Pats Arājas niekada nekovojo legionuose – vis dėlto civilių gyventojų žudymas tam tikros moralės žmonėms yra paprasčiausiai lengvesnis būdas nei kova kare. Tuo tarpu būtent analizuodami po karo kovojusių partizanų biografijas, matome, kad dalis legionierių neprisidėjo prie karo nusikaltimų, prie Holokausto, o tiesiog atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje tarp Scilės ir Charibdės. Tarp tokių matome garsų rezistentą Kārlį Mūsiņšą, kurio istorija baigėsi panašiai, kaip baigėsi ir mūsiškio Jono Žemaičio – 1955 m. jis buvo sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime. Tai irgi tragedijos, kuri palietė visas Baltijos šalis, pasekmė. 50 000 latvių žuvo kovodami legione, po karo miškuose arba sovietų įkalinti GULAG‘o salyne. Naivu tikėtis, kad didžioji dalis jų būtų rėmusi Vokietijos žygį į Rytus, jei ne kruvinos komunistinio sovietų režimo represijos okupuotoje Latvijoje. Be abejo, Latvijos istorikai čia turės dar be galo daug darbo ir diskusijų mėgindami paaiškinti šiuos reiškinius ir išvengdami didžiulio emocinio krūvio.
Todėl į tai įsigilinus tampa dar svarbiau stengtis matyti trečiąjį kelią ir žmones, kurie tragiškomis sąlygomis bandė jį surasti. Pirmiausia remdamiesi demokratiniais principais, kurie buvo išreikšti Atlanto chartijoje 1941 m. Man pačiam buvo vertinga palyginti Lietuvoje 1943 m. pabaigoje susikūrusio Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto ir Latvijos Centrinės Tarybos veiklą. Abi organizacijos bandė veikti kartu, abi dar prieš sugrįžtant sovietams ir pradedant Baltijos šalių reokupaciją buvo išblaškytos sėkmingos Vokietijos represinių struktūrų – pirmiausia gestapo operacijos, daugybė aktyvistų suimta. Ir vis dėlto įdomu, kad veiksmai buvo derinami, siekiama bendros veiklos. Tikėta, kad Vakarų valstybės bus pajėgios perimti Europos likimą į savo rankas, naiviai manyta, kad bus pajėgta suramdyti SSRS pretenzijas. Kaip ir Lietuvoje, taip ir Latvijoje, metai bėgo, o laukiančių, kada prasidės dar vienas didelis karas, kuris baigsis nepriklausomų valstybių atkūrimu, netrūko. Ir matome žmones, kurie kovojo, tegul kartais naiviai, tegul sumokėdami tragišką, didžiulę kainą, tačiau manydami, kad kito pasirinkimo jie paprasčiausiai neturi.
Simboliška, tačiau Rygoje mane pradžiugino ne tik draugiškai audringa salės reakcija į mano pranešimą, bet ir tai, kad netoli sėdinčio senolio rankose pamačiau latvišką Balio Sruogos „Dievų miško“ leidimą. Jis susijęs su Štuthofo koncentracijos stovykla, kurioje vokiečiai uždarė nemažai intelektualų iš Lietuvos ir iš Latvijos. Tarp tokių buvę LCT atstovai – buvęs pasiuntinys Lietuvoje Ludvigas Sēja bei vienas organizacijos lyderių, Konstantīnas Čakste, kuris Štuhofo pragaro taip ir neištvėrė. O kitas vietinis visuomenininkas, besirūpinantis Baltijos valstybių draugyste, man įteikė Kristijono Donelaičio „Metų“ dvikalbį – lietuvišką ir latvišką – leidimą su savo linkėjimais. Taigi ši konferencija buvo gera proga pamatyti, kokia situacija yra kaimyninėje valstybėje. Daugeliu atvejų mūsų likimas XX a. sunkiausiomis akimirkomis buvo panašus – ieškojome to trečiojo kelio, ne visada tai pavyko sėkmingai ir sukėlė tragiškų įtampų, juntamų dar dabar. Bet gal panaši istorinė patirtis, gali vienyti – tiek žiūrėdami į istoriją, tiek ir galvodami apie ateitį, turime nepamiršti ir Latvijos, stiprinti tarpusavio ryšius ir kontaktus, o istoriniais klausimais palaikyti vieniems kitus. Tokia dvasia ir buvo bandoma ieškoti „trečiojo kelio“ Rygoje.
Simonas Jazavita, Vytauto Didžiojo universiteto istorijos doktorantas, Kauno miesto muziejaus muziejininkas, Lietuvos karo istorijos draugijos valdybos pirmininkas, 2018 03 20