Šešiomis dienomis belikus iki Velykų, Jėzus atėjo į Betaniją, kur gyveno jo prikeltasis iš numirusių Lozorius. Ten buvo jam iškeltos vaišės. Morta tarnavo, o Lozorius kartu su svečiais vaišinosi prie stalo. Paėmusi svarą brangių tepalų iš grynojo nardo, Marija patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Namai pakvipo tepalais.
Vienas iš jo mokinių, Judas Iskarijotas, kuris turėjo jį išduoti, pasakė: „Kodėl to tepalo neparduoda už tris šimtus denarų ir neatiduoda vargšams?“ Jis taip sakė ne kad jam būtų rūpėję vargšai, bet kad pats buvo vagis, ir, turėdamas rankose kasą, grobstė pajamas.
O Jėzus tarė: „Palik ją ramybėje. Ji tai laikė mano laidotuvių dienai. Vargšų jūs visada turėsite savo tarpe, o mane ne visuomet turėsite“.
Daug žydų sužinojo jį tenai esant ir atėjo ne tik dėl Jėzaus, bet taip pat pamatyti Lozoriaus, kurį jis prikėlė iš numirusių. Aukštieji kunigai dabar nusprendė nužudyti Lozorių, nes daugybė žydų per jį atsitraukė nuo jų ir įtikėjo Jėzų.
Iz 42, 1–7: Jis nerėks, ir gatvėje nesigirdės jo balso
Ps 27, 1. 2. 3. 13–14. P.: Viešpats – mano šviesa, Gelbėtojas mano.
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Jacek Paszenda SDB
Vakar prasidėjo Didžioji savaitė. Tai paskutinė Jėzaus savaitė žemėje. Ji – reikšmingiausia savaitė ir mūsų gyvenime, nes minime svarbiausius mūsų tikėjimo įvykius. Apaštalas Paulius rašė: jei Jėzus nebūtų prisikėlęs, tuščias būtų mūsų tikėjimas. Dėl to svarbu įsigilinti į šios svaitės tekstus, pabūti dar su Jėzumi, kad Velykų šventė neprabėgtų greitai, nepalikdama jokios žymės mūsų širdyse.
Šios dienos Evangelija sako, kad būtent šiandien, šešios dienos iki Velykų, Jėzus priartėjo netoli Jeruzalės, nes Betanija yra labai arti jos. Jis apsistojo pas savo bičiulį Lozorių, kurį anksčiau buvo prikėlęs iš numirusių, bei pas jo seses: Mariją ir Mortą. Atrodo, kad tai įprastas įvykis. Kiekvienas piligrimas, einantis į Jeruzalę dalyvauti Velykų šventėje, turėjo kažkur apsistoti. Dažnai turėjo rasti nakvynę netoli Jeruzalės, nes miestas buvo perpildytas. Patepimas aliejumi ar kvepiančiu tepalu – svetingumo ženklas. Kiekvienas šeimininkas turėjo svečiui paduoti vandens, kad bent kojų dulkes numazgotų, o pavargusiam nuo keliones – kvepalų. Žydams tai buvo įprasti dalykai, tačiau Jėzaus gyvenime tie dalykai tampa labai reikšmingi.
Štai Marija patepa Jėzaus kojas brangiu tepalu. Trys šimtai denarų... Kai vienas denaras buvo užmokestis už visą darbo dieną. Reikėjo dirbti beveik metus, kad įstengtum nusipirkti tokių kvepalų. Marija pasinaudojo ne paprastu aliejumi, bet pačiu geriausiu. Padarė tai iš meilės ir dėkingumo, neskaičiuodama. Davė Jam, kas geriausia, nieko negailėdama. O galėjo pasirinkti pigesnį...
Štai Judas Iskarijotas, kuris išdavė Jėzų, įsitraukia į šią situaciją. Evangelistas Jonas pažymi, kad jis buvo ir vagis, jog jo pasiūlymas parduoti brangų tepalą nebuvo nuoširdus. Jis norėjo praturtėti bet kokia kaina arba išmokėti sau pačiam algą už tarnavimą Viešpačiui. Būti su Jėzumi jam buvo proga apsaugoti savo interesus, vykdyti savo planus, išnaudoti šansą ir gal užimti svarbų postą... Jo intencija būti su Jėzumi tapo nenuoširdi. Jis pradėjo ieškoti ne Dievo karalystės, o savo...
Štai paprasta situacija, gal ir įprasti ginčai, įvairūs žmonių interesai: Marijos – kuo geriau ir nuoširdžiau patarnauti Jėzui bei Judo – praturtėti – tapo proga, kad Jėzus paminėtų savo kelionės tikslą. Jo užmojis ne tik dalyvauti šventėje, bet dovanoti savo gyvybę už mūsų nuodėmės, už mūsų išganymą. „Palik ją ramybėje. Ji tai laikė mano laidotuvių dienai.“
Šiandien turėtume paklausti savęs: ar esu kaip Marija, pasiruošęs atiduoti Dievui tai, kas geriausia? Ne vien pinigus, bet ir savo planus, savo laiką, savo troškimus? Dievas mūsų atžvilgiu yra dosnus, o aš? Aš taip pat? Kartais man, pavyzdžiui, gaila ilgesnio laiko maldai, Šventojo Rašto skaitymui...
Dažnai piktinamės Judo elgesiu. Bet ar nebūna taip, kad kartais nesulaukdami Dievo ‚atlyginimo‘, patys jo pareikalaujame? Ar kartais nelaukiu, kol Dievas man padėkos už tarnystę, nes atrodo, kad Jis turėtų man padėti už tai, jog esu Jam ištikimas. Kartais pykstame ir nekantraujame, kad negauname to, ko prašome. Jėzus mums duoda daugiausia, ką žmogus gali duoti – savo gyvybę, ir tai daro, nepaisydamas mūsų nedėkingumo.
O mano Jėzau, pradedu žengti su Tavimi Tavo paskutinę savaitę. Suteik man malonę sugebėti didžiadvasiškai aukotis Tau ir savo broliams, ir neieškoti bei nelaukti už tai atpildo.
Bernardinai.lt