Sėdėdamas su mokiniais už stalo, Jėzus labai susijaudino ir tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų išduos mane!“ Mokiniai ėmė žvalgytis į kits kitą, spėliodami, kurį jis turįs omenyje.
Vienas mokinys, kurį Jėzus mylėjo, buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės. Simonas Petras pamojo jam ir pašnibždėjo: „Sužinok, apie kurį jis kalba“. Šisai, pasilenkęs prie Jėzaus krūtinės, paklausė: „Kas jis, Viešpatie?“
Jėzus atsiliepė: „Tai tas, kuriam padažęs paduosiu kąsnį“. Ir pamirkęs kąsnį dubenyje, jis padavė Judui, Simono Iskarijoto sūnui. Kai šis nurijo kąsnį, įėjo į jį šėtonas.
O Jėzus jam sako: „Ką darai, daryk greičiau!“ Nė vienas iš sėdinčiųjų už stalo nesuprato, kodėl jis taip pasakė. Kadangi Judo žinioje buvo kasa, kai kurie pamanė, jog Jėzus jam įsakęs: „Nupirk, ko mums reikia šventei“ ar liepęs duoti vargšams. Tad anas, nurijęs kąsnį, tuojau išėjo. Buvo naktis.
Jam pasišalinus, Jėzus prabilo: „Dabar Žmogaus Sūnus pašlovintas, ir Dievas pašlovintas per jį. O jeigu Dievas pašlovintas per jį, tai Dievas pašlovins jį pas save – bematant pašlovins“.
„Vaikeliai, aš jau nebeilgai būsiu su jumis. Jūs ieškosite manęs, bet sakau jums tą patį, ką esu žydams pasakęs: kur aš einu, jūs negalite eiti“...
Simonas Petras jį paklausė: „Kur eini, Viešpatie?“
Jėzus atsakė: „Kur aš einu, tu dabar negali manęs palydėti, bet vėliau palydėsi“.
Petras vėl paklausė: „Viešpatie, kodėl aš negaliu dabar tavęs lydėti? Aš ir gyvybę už tave guldysiu!“
Jėzus atsakė: „Tu guldysi už mane gyvybę? Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: dar gaidžiams nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi!“
Iz 49, 1–6: Tave padarysiu tautų šviesa, kad mano išganymas žemės pakraščius siektų
Ps 71, 1–2. 3–4a. 5–6ab. 15. 17. P.: Šlovins mano burna tavo išganymą, Viešpatie.
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Jacek Paszenda SDB
Vakar skaitėme apie tai, kas įvyko prieš šešias dienas iki Velykų, t. y. pirmadienį. Šiandien norėtųsi sužinoti, kas įvyko antradienį iki Velykų. Visada man buvo labai įdomu, kodėl Bažnyčia tądien liepia mums skaityti ištrauką apie Paskutinę vakarienę. Ar dėl to, kad nerandame Evangelijoje informacijos, ką darė Jėzus antradienį prieš savo kančią? Norim pasilikti su Jėzumi šią savaitę ir dėl to norime sužinoti, kas įvyko šią dieną.
Žinodami einančiųjų į Jeruzalę piligrimų papročius galime spėlioti. Turbūt po ilgos kelionės ir priėmimo Lozoriaus namuose Jėzus nusprendė vieną dieną pailsėti su savo mokiniais. Galimai tai jiems buvo pasiruošimo Velykoms laikas. Reikėjo pasirūpinti avinėliu ir maistu vakarienei nemažai grupei. Gal tai buvo ir maldos bei dvasinio pasiruošimo laikas iškilmei, o Jėzus atliko savotiškas rekolekcijas ar susikaupimo dienas prieš įvykius, apie kuriuos tik Jis žinojo? Galime spėlioti, bet ne tai šiandien svarbiausia.
Bažnyčia šiandien siūlo susimąstyti apie Jėzaus išdavimą. Judas Iskarijotas, prisiartinęs su visa grupe prie Jeruzalės, pagaliau galėjo susisiekti su aukščiausiais kunigais ir susitarti dėl Jėzaus išdavimo. Prisidengdamas pasiruošimu Velykoms turėjo puikią progą ‚dingti‘ reikalingą akimirką: tarnauti Jėzui, būsimai Bažnyčiai, vargšams, melstis, o kartu ieškoti progos praturtėti gaunant ‚didelę pinigų sumą‘ – tiktai 30 sidabrinių monetų. Turbūt galvojo, kad Jėzus išvengs mirties, panašiai kaip Nazarete, kai Jį norėjo užmušti akmenimis (žr. Jn 10, 31 ir toliau). Bet čia suklydo.
Evangelistas Jonas tęsia savo pasakojimą ir kalba apie kitą mokinį, kuris išsižadėjo Jėzaus – apie Petrą: „Dar gaidžiams nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi!“ Liūdna istorija. Jėzus turėjo ir daugiau neištikimų mokinių. Žinome, kad iš Alyvų sodo suėmimo metu pabėgo visi mokinai, o po kryžiumi stovėjo tik Marija, Jėzaus Motina, ir Jonas. Visi kiti buvo kažkur pabėgę.
Tarp Judo Iskarijoto ir kitų mokinių yra didelis skirtumas. Pirma – jis savo išdavystę planavo, jai pasiruošė, o Petras ir kiti apaštalai parodė savo silpnumą, tiesiog išsigando – priėmė pasąmoningus sprendimus. Antra – nors Judas ir apgailestavo dėl savo veiksmų (nusižudė), tačiau prarado atleidimo viltį, o Petras ir kiti – ne. Savo žodžiais ir gyvenimų atsiteisė, parodė savo ištikimybę.
Šiandien reikėtų, kad pagalvotum apie save. Kur atpažįsti save? Kuris iš Evangelijos personažų ar kuri situacija labiausia tau tinka? Visi esame Jėzaus bendrijoje, esame pakrikštyti, esame Jo mokiniai, krikščionys, vaikščiojame į bažnyčią, meldžiamės, darome gerus darbus... galime vardinti (o gal girtis?) be galo...
Tačiau ar kartais nesame veidmainiai? Gal kaip ir Judas darome viską, kaip reikia, bet savo širdimi esame labai toli nuo Viešpaties? Gal priimdami Komuniją mąstome, kaip atsikeršyti arba kaip baigti nešvarius reikalus? O gal kai dalyvaujame pamaldose, norime, kad kiti tai matydami mus įvertintų? Tarnaujame Jėzui neva nuoširdžiai, bet faktiškai visa tai tarnauja mums ir mūsų niekšingiems planams? Nekalbame čia apie įvairius išblaškymus ar piktojo pagundas, bet apie laisvą sutikimą tai daryti arba norą... Ar mums užteks jėgų gailėtis, atsiversti tarnauti Dievui ir artimui nuoširdžiai – visa širdimi, visu protu, visomis jėgomis, o artimui kaip sau pačiam?
Jėzau, saugok mano širdį nuo veidmainystės ir egoizmo. Padėk man save pažinti, koks iš tikrųjų esu, ar kartais manyje neslypi norai, priešingi Dievo valiai ir Kristaus mokinių orumui. Duok man tvirtą viltį Tavyje visada rasti gailestingąjį Tėvą bei ištvermės ir ištikimybės Tau iki mano paskutinių dienų.
Bernardinai.lt