Quantcast
Channel: Bernardinai.lt
Viewing all articles
Browse latest Browse all 14789

DIDYSIS KETVIRTADIENIS Jn 13, 1–15 „Parodė jiems savo meilę iki galo“

$
0
0

Didįjį ketvirtadienį švenčiamos dvejos išskirtinės liturgijos: ryte – Krizmos Mišios, o vakare – Paskutinės vakarienės Mišios. Didžiojo ketvirtadienio Jėzaus Kristaus Paskutinės vakarienės liturgija pradeda Velykų Tridienį – Jo kančios, mirties ir palaidojimo iki sekmadienio prisikėlimo šventimą. Tokiu būdu Bažnyčia pabrėžia dviejų sakramentų – Kunigystės ir Eucharistijos – svarbą ir abipusį ryšį.

Krizmos Mišios

Lk 4, 16–21

Jėzus atėjo į Nazaretą, kur buvo užaugęs. Šeštadienį, kaip pratęs, nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti. Jam padavė pranašo Izaijo knygą. Atvyniojęs knygą, jis rado vietą, kur parašyta:

„Viešpaties Dvasia su manim, nes jis patepė mane, kad neščiau gerą naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti maloningųjų Viešpaties metų“.

Užvėręs knygą, Jėzus grąžino ją patarnautojui ir atsisėdo; visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į jį. Ir jis pradėjo jiems kalbėti: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“.

Iz 61, 1–3a. 6a. 8b–9: Mane yra Viešpats patepęs – pasiuntęs nešti džiugiosios naujienos vargdieniams, jiems duoti džiaugsmo aliejaus

Ps , 21–22. 25. 27. P.: Viešpatie, tavo malones giedosiu per amžius.

Apr 1, 5–8: Padarė iš mūsų karaliją bei kunigus Dievui ir Tėvui


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Jacek Paszenda SDB

Rytinėse Mišiose minime Kunigystės įsteigimą. Kiekvienos vyskupijos katedroje susirenka vyskupai ir vyskupijos kunigai. Iškilmingai atnaujinami kunigystės pažadai ir pašventinami aliejai: katechumenų, ligonių ir krizmos.

Dievo Žodžio liturgija kalba apie Jėzaus kunigystę. Tai Jis yra pateptas ir siųstas skelbti džiugiosios naujienos vargdieniams. Patepimas – tai tarsi Dievo įgaliojimas skiriant asmenį vykdyti Dievo darbus. Būti pateptajam – tai būti Dievo atstovu.

Senajame Testamente patepti buvo pranašai ir karaliai. Jėzaus patepimas yra kitoks, nes tai patepimas ne aliejumi, o Šventąja Dvasia! Be to, Jėzus, kalbėdamas apie savo misiją, rodo, kad tai Jis yra Mesijas – Išganytojas! Tai Jis turi suvienyti visą žmoniją su Dievu, tai Jis atneša išganymą. Tai Jis, kaip aukščiausias Kunigas, aukoja tobuliausią Auką Dievui – save patį, vieną kartą visam laikui.

Kai manęs siuntė Tėvas, tai ir aš jus siunčiu. Imkite šventąją Dvasią... (Jn 20, 21–22). Tai darykite mano atminimui...(1 Kor 11, 24). Jėzus aiškiai perdavė savo išganingąją misiją apaštalams, padarė juos savo įpėdiniais. Per savo kunigus Jis panorėjo ją tęsti. Apaštalai gavę Jėzaus patepimą – Šventąją Dvasią – ir toliau, Jėzaus pavyzdžiu, siunčia kitus perteikdami jiems gautąjį patepimą ir misiją tęsti Jėzaus darbą. Kiekvieno kunigo kunigystė yra įsišaknijusi Jėzaus kunigystėje. Alter Christus – antrasis Kristus. Kunigas, tobulas ir šventas ar ne, teikdamas sakramentus, atstovauja Kristui, o Jis per kunigo tarnystę veikia mumyse.

Šiandien stojame su pagarba prieš tą didelę paslaptį, valdžią ir malonę, kurias Dievas suteikė žmonėms. Štai kunigui ištarus žodžius, Jis, Visagalis, tampa kūnu – tikru Kristaus Kūnu ir Krauju. Silpnam ir nuodėmingam kunigui perdavė savo valdžią atleisti nuodėmes ir gydyti. Mažas žmogus turi skleisti didžiulius, nesuvokiamus Dievo slėpinius.

Dėl to su visa Bažnyčia meldžiamės už kunigus. Jie tokie kaip ir mes, tačiau turi didelę atsakomybę. Jiems, kunigams, mūsų ganytojams, mūsų dvasios vadovams reikia mūsų maldų ir mūsų tikėjimo. Kad kunigai netaptų paprastais pareigūnais, bet tikrais Dievo žmonėmis, mūsų pavyzdžiais ir Kristaus liudytojais!

Paskutinės Vakarienės Mišios

Jn 13, 1–15

Tai buvo prieš Velykų šventę. Jėzus, žinodamas, jog atėjo metas jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo. 
    Vakarienės metu, kai velnias jau buvo įkvėpęs Judo Iskarijoto širdin sumanymą išduoti jį, žinodamas, kad Tėvas yra visa atidavęs į jo rankas, kad jis išėjęs iš Dievo ir einąs pas Dievą, Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs. 
    Taip jis prieina prie Simono Petro. Šis jam sako: „Viešpatie, nejau tu mazgosi man kojas!“ 
    Jėzus jam atsakė: „Tu dabar nesupranti, ką aš darau, bet vėliau suprasi“. 
    Petras atsiliepė: „Tu nemazgosi man kojų per amžius!“ 
    Jėzus jam sako: „Jei tavęs nenuplausiu, neturėsi dalies su manimi“. 
    Tada Simonas Petras sušuko: „Viešpatie, ne tik kojas, bet ir rankas, ir galvą!“ 
    Jėzus į tai atsakė: „Kas išsimaudęs, tam nėra reikalo praustis, nebent kojas nusimazgoti, nes jis visas švarus. Ir jūs esate švarūs, deja, ne visi“. Jis mat žinojo apie savo išdavėją ir todėl pasakė: „Jūs ne visi švarūs“. 
    Numazgojęs mokiniams kojas, jis užsivilko drabužius ir, sugrįžęs prie stalo, paklausė: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane 'Mokytoju' ir 'Viešpačiu', ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“.

 

Iš 12, 1–8. 11–14: Velykų vakarienės nuostatai

Ps 116, 12–13. 15–16ab. 17–18. P.: Laiminimo tarė yra bendravimas Kristaus kraujyje.

1 Kor 11, 23–26: Kada tik valgote ir geriate, jūs skelbiate Viešpaties mirtį


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Jacek Paszenda SDB

Šį vakarą minime Kristaus Paskutinę vakarienę – Eucharistijos įsteigimą. Be Kunigystės sakramento nebūtų Eucharistijos, o vienas iš pagrindinių kunigystės tikslių – švęsti Jėzaus Paskutinę vakarienę. Jėzaus buvimas duonos ir vyno pavidalu – tai tikrasis Jo Kūnas ir Kraujas. Tai JIS, tikrasis! Ir būtent šiandien esame pakviesti įsigilinti į šią nuostabią paslaptį.

Eucharistija, Paskutinė vakarienė nėra vien bendruomenės šventimas ir bendra malda, Žydų Velykų – išėjimo iš Egipto prisiminimas. Tai žymiau daugiau. Žydų šventei Jėzus suteikė naują prasmę. Štai Jis iškilmingai aukoja save už mūsų nuodėmes ir tampa Išganytoju. Jau nebe kaip Mozė, nes Jėzus išvaduoja mus iš nuodėmės vergijos. Tai didžiausios meilės aktas, nes nėra didesnės meilės, kaip atiduoti savo gyvybę už kitą, o Jėzus mums liepia mylėti taip, kaip Jis mus myli. Tai Jo įsakymas (žr. Jn 15, 12–13).

Ar visi turime mirti dėl savo artimo? Taip, jei tai bus reikalinga, kaip tai daro mūsų broliai Sirijoje ir visur, kur krikščionys yra persekiojami. Tačiau ir kasdieniame gyvenime reikia išmokti mylėti labai paprastai, pamirštant save. Todėl Jėzus padarė daugiau, negu reikalavo Velykų vakarienės nuostatai. Jis pradėjo mazgoti ne tik rankas, bet ir kojas, kas buvo vergo „privilegija“. Padarė labai paprastą artimo meilės ir nusižeminimo gestą. Dalyvauti Jėzaus Eucharistijoje, priimti Jo Kūną, tai - gyventi meile kiekvieną dieną.

Galiausiai Eucharistija – tai Jėzaus pasirinktas būdas pasilikti su mumis. Tikras, realus, nors ir mistinis, kitoks būdas, nei galime įsivaizduoti. Tikras, ne simbolinis. Dėl to Jėzaus priėmimas Komunijoje, tas paprastas maistas, tampa mums vaistais ir išgydymu. Jėzus ateina į mūsų širdį taip, kaip ateidavo pas savo laiko žmones, atnešdamas jiems ne tik gerą žodį, bei ir kūno bei sielos sveikatos.

Didžiojo ketvirtadienio žinia yra itin svarbi šiandien. Pirmiesiems krikščionims Eucharistijos šventimas ir Kristaus Kūno priėmimas buvo jų gyvenimo centras. Sunku įsivaizduoti tikintįjį, kuris nedalyvauja Mišiose o dar rečiau priima Komuniją. Blogai, kai priimame Komuniją kasdien, be išpažinties, suvokdami ją vien kaip susivienijimą su kitais, Ją priimančiais, o ne pirmiausia su Jėzumi. O taip vyksta, pavyzdžiui, Prancūzijoje. Ten, kur prarandamas tikėjimas į tikrąjį Jėzaus buvimą Eucharistijoje, ten krikščioniškas ir visos visuomenės gyvenimas tampa vis prastesnis.

Stenkimės globoti mūsų tikėjimą į Jėzaus buvimą Eucharistijoje. Stenkimės kiekvieną kartą, kai norime priimti Jėzų į savo širdį, pasiruošti tyra širdimi, pasninku, malda. Priimki Jėzų kaip didžiausią gyvenimo Svečią. Tegu kiekviena Komunija būna tarsi pirmoji arba paskutinioji. Tegu eucharistinis Jėzus gydo mus ir perkeičia mūsų širdis, kad su meile kaip Jis tarnautume broliams. Tegul Eucharistija būna mums maistu, vedančiu į amžinąjį gyvenimą.

Bernardinai.lt 


Viewing all articles
Browse latest Browse all 14789