 |
| Choreografė Aušra Krasauskaitė. G. Bitvinsko nuotr. |
Auksinis scenos kryžius už geriausią jaunojo kūrėjo debiutą, t. y. choreografiją Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektakliui „Karmen“, įteiktas vienai jautriausių ir nuoširdžiausių šio teatro kūrėjų – Aušrai KRASAUSKAITEI.
Choreografei, režisierei – tik trisdešimt metų, iš kurių dvidešimt ji atidavė šokiui. Jau egzistuoja net aušriškasis šokio stilius, tad su ypatingu užsidegimu dirbančios menininkės, tikėtina, dar laukia daug apdovanojimų.
Koks jausmas grįžti į Klaipėdą su Auksiniu scenos kryžiumi?
Labai geras jausmas. Džiugu, kad pastebėjo, kad įvertino. Manau, menininkui to reikia. Galima apsimetinėti ir sakyti, kad nereikėjo, bet manau, kad visiems svarbu būti pastebėtiems, įvertintiems. Kiekvienas menininkas į savo darbus įdeda visą širdį, ir gera sulaukti, kai atsiranda tai suprantančiųjų.
Bus matyti, ar tai atsilieps mano profesinei veiklai. Tikiuosi, bus lengviau ieškant rėmėjų naujiems kūriniams pastatyti ir panašiai. Būti jaunu, nežinomu menininku ir net be kryžių (juokiasi) visada sudėtingiau. Sunkus momentas, kai dauguma į tave žiūri nepatikliai, skeptiškai. Tačiau nėra vienaeigių taisyklių net patikėjime – turiu žmonių, kurie manimi visada tikėjo, ir sakančiųjų „daryk daryk“. Aš jiems už tai labai dėkinga.
Susirgo mano mama, ir aš jos netekau, bet toks jausmas, kad viskas susidėliojo taip, kaip turėjo būti. Ji tarsi nujausdama savo lemtį mane patikėjo baletui, klojo kelią šokio atsiradimui mano gyvenime.
Priimdama Auksinį scenos kryžių dėkojote Aukščiausiajam, a. a. tėvams ir visiems, kurie yra šalia. Ar tai jums svarbiausia?
Kalbai nesiruošiau ir buvau pasiryžusi kalbėti iš širdies. Susigraudinau.
Dievas yra mano gyvenime. Tėvo netekau labai anksti, buvau gal ketverių. Mamą užklupo liga. Ji mirė, kai buvau paauglė. Aš tikiu ne tik materialiuoju pasauliu. Tad dėkojau Aukščiausiajam, a. a. tėvams, nes visada jutau stiprų vedimą per gyvenimą.
Neturiu nei brolių, nei sesių. Esu kilusi iš Plungės, o po mamos mirties mane globojo krikšto tėvai, gyvenantys Klaipėdoje. Esu jiems už tai labai dėkinga. Mirus mamai mokiausi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje baleto, tad mano šeima iš dalies tapo ir ši mokykla, nes neturėdamas šeimos prisiriši dar labiau. Visi ten ne tik mokosi, bet ir gyvena, auga. Tai nėra tradicinė mokykla, kur tu ateini dieną. Man visada gera grįžti į šią mokyklą, jaučiu dėstytojų palaikymą, meilę.
Mano gyvenime pilna mistikos: pradėjau mokytis baleto Vilniuje, tada susirgo mano mama, ir aš jos netekau, bet toks jausmas, kad viskas susidėliojo taip, kaip turėjo būti. Ji tarsi nujausdama savo lemtį mane patikėjo baletui, klojo kelią šokio atsiradimui mano gyvenime. Visada jame būdavo žmonių ir situacijų, kai pajusdavau, kad tai vyksta neatsitiktinai.
Ar Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupė pirmoji jūsų darbovietė?
Pirmoji. Aš čia jau dešimt metų. Tai irgi man tarsi namai.
Ne tik dirbate Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre baleto šokėja, bet ir esate Klaipėdos universiteto Menų akademijos lektorė, šiuolaikinio šokio teatro „PADI DAPI fish“ narė. Buvote choreografo asistentė statant šokio spektaklius „Altorių šešėly“ ir „Divizija“, Klaipėdos dramos teatre sukūrėte choreografiją Jono Vaitkaus spektakliui „Mums viskas gerai“, „PADI DAPI fish“ teatre pastatėte šokio spektaklius „Akvariumai“ ir „Bjaurusis GAGA“, atlikote pagrindinį vaidmenį šokio filme „Pasaka“ (režisieriai Agnija Šeiko ir Artūras Šimonis). Kaip visur spėjate?
Nespėju. Visada lekiu, skubu ir visiems pati sakau, kad neturiu laiko. Tačiau tada supranti, kad savo laiką turi labai planuoti, net kiekvieną pusvalandį. Bimbinėjimas ne man. Būna dienų, kai net nespėji pavalgyti, nes bėgi... Bet man tas tempas labai patinka. Gera būti reikalingam, ir reikia tai išnaudoti. Kai nori, tai atsiranda ir energijos.
Auksinis scenos kryžius už geriausią jaunojo kūrėjo debiutą, t. y. choreografiją šokio spektakliui „Karmen“. Jūsų, kaip kūrėjos, manymu, ar šio garbingo apdovanojimo buvo vertas būtent šis jūsų darbas, nes jų būta ir daugiau?
Kurdama negalvojau apie įvertinimus. Tiesiog kuri. Tai tavyje užkoduota. Šokio spektaklis „Karmen“ gimė greitai – kone per keturias savaites. Dar pradėdama kurti žinojau viską, ką noriu matyti scenoje. Tai liejosi iš mano vaizduotės, iš širdies, iš emocijų. Mačiau visą „Karmen“ savo vaizduotėje labai ryškiai, man tereikėjo tai materializuoti. Vizija buvo ryški, tad nereikėjo klaidžioti ilgose kūrybinėse paieškose, kurių kūrėjams pasitaiko. „Karmen“ ieškojimai buvo trumpi ir neesminiai. Kas rytą eidama į teatrą, į „Karmen“ repeticijas, jau žinodavau, kas vyks jų metu, kokie darbai, kas ir ką šoks, kodėl.
Esu labai dėkinga savo šauniajai komandai: scenografei Sigitai Šimkūnaitei, kostiumų dailininkui Deividui Januliui, šviesų dailininkui Viliui Vilučiui, dirigentams Modestui Pitrėnui ir Martynui Staškui, Klaipėdos kameriniam orkestrui ir mušamųjų ansambliui „Giunter Percussion“. Sujungus tai į visumą išėjo šaunus tandemas.
Dirbu su savo kūnu. Kas rytą turiu baleto pamokas su pedagogu. Pats turi niekada nesustoti stengtis ir mokytis.
Kaip gimė mintis orkestrą spektaklio „Karmen“ metu netradiciškai įkurdinti virš šokėjų?
Labai nesinorėjo orkestro paslėpti duobėje, tačiau nesinorėjo ir sodinti scenoje. Čia esantis orkestras man tarsi kvepia koncerto žanru. Tad ieškojome ko nors netradicinio. Scenografė Sigutė pasiūlė: „Pakabinkime juos virš scenos.“ Buvo sudėtinga tai įgyvendinti techniškai, tačiau turint gerų norų viskas išpildoma – panaudojome statybinius pastolius.
Misija dirigentams: vaidinti, pakeisti savo buvimo vietą, kai tenka palikti užtemdytą sceną ir pakilti laiptais iki orkestro. Ar ne per sunku?
Dirigentai M. Pitrėnas ir M. Staškus iš tiesų spektaklyje atlieka didelius darbus: ne tik diriguoja (tai labai atsakinga ir svarbu), bet ir atlieka savo vaidmenis. Jie tiesiog įveiksmina dirigentą, nes tampa aktoriais: tamsoje bėgioja laiptais žemyn aukštyn, atlieka mizanscenas. Kaip kūrėja aš jais žaviuosi. Kad dirigentas turi minimaliai vaidinti, tiesiog mačiau, aš spektaklį taip įsivaizdavau. Pagal mano užmanymą dirigentas turėjo tapti ir tapo spektaklio veiksmo centru.
Kuriant „Karmen“ nepakako vien Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro trupės ir prireikė kviestinių šokėjų pagalbos. Kaip sekėsi sujungti skirtingos patirties komandas?
Turėjome kviestinių šokėjų iš Kauno: Gintarą Visockį (Toreodoras), Aurimą Tiškevičių, iš Vilniaus atvyko Evaldas Taujanskis. Šoko ir šiuolaikinio šokio teatro „PADI DAPI fish“ šokėja Eiva Dobilaitė.
Norint susišokti skirtingų komandų atstovams, problemų nekilo, nes tai profesionalai, turintys skirtingos sceninės patirties. Jie mane gerai pažįsta, aš juos pažįstu. Mus vienija abipusis pasitikėjimas. Dirbti galėjome natūraliai ir sklandžiai.
Esate baigusi Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą ir įgijusi baleto šokėjos kvalifikaciją, vėliau Klaipėdos universiteto Menų fakultete įgijote teatro bakalauro ir šokio magistro laipsnius. Ar jums dar prireikia mokytis, tobulėti?
Mokausi. Dirbu su savo kūnu. Kas rytą turiu baleto pamokas su pedagogu. Pats turi niekada nesustoti stengtis ir mokytis. Sudėtinga rasti laiko kursams, bet noriu, stengiuosi tai daryti.
Gal galite konstatuoti, ar baleto šokėjams reikalingas išsilavinimas, išprusimas? Gal vien gražiai atrodyti ar gražiai šokti nepakanka?
Be abejo. Labiausiai tinka mano baleto istorijos mokytojos pasakymas: „Vaikai, būtinai skaitykite knygas, nes tai matosi scenoje.“ Šokant matosi žmogaus vidinis pasaulis ir kiek vidinių turtų jame sudėta.
Kita vertus, norint sukurti vaidmenis, pagrįsti savo buvimą scenoje būtina perprasti veikėjus, o tam reikia skaityti, plėsti akiratį.
Klaipėdos universiteto Menų akademijoje dirbate su choreografijos specialybės studentais ir su būsimaisiais aktoriais. Kokia esate lektorė?
Chaotiška. Būnu visokia. Neslėpsiu, kad esu nuotaikos, impulso žmogus. Esu griežta, reikli, bet ir supratinga, myliu savo studentus.
Studentai labai įvairūs. Yra ir talentų, ir ne talentų. Aš jiems labiausiai linkiu atrasti vidinį degimą, troškimą daryti tai, kuo planuoji užsiimti. Aš jiems nuolat primenu: „Nepamirškite sau užduoti klausimą – kodėl esu čia? Ar to noriu?“ Mano manymu, negalima švaistyti brangaus gyvenimo laiko būnant ne savo vietoje, ne savo rogėse. Tai tiesiog didelė bausmė.
Gal man lengva kalbėti, nes likimas man buvo maloningas: nuo mažumės norėjau šokti ir žinojau, kuo būsiu. Turėjau ne tik fizinius duomenis, bet ir galimybę išpildyti savo svajonę. Tad nuo paklydimų buvau apsaugota.
Neslėpsiu, kad studentai mane kaip dėstytoją paprovokuoja užduodami nelabai patogių klausimų apie teatrą ar asmeninių ir kartais išveda iš kantrybės (juokiasi). Nesiimu studentų mokyti per pažymius: nubausiu ir parašysiu penketą... Tikrai ne. Man labai svarbus jų sąmoningumas. Banalu, tačiau ką pasiimsi – tai ir turėsi. Ir stengiuosi, kad jie kuo daugiau pasiimtų.
Kartu su choreografe Agnija Šeiko ir šiuolaikinio šokio trupe „PADI DAPI fish“ daug keliaujate po visą pasaulį.
Su šiuolaikinio šokio trupe „PADI DAPI fish“ (vadovė Agnija Šeiko) ir dažniausiai spektakliais vaikams dalyvaujame festivaliuose: šokome Amerikoje keletą kartų, Pietų Korėjoje, Italijoje, Kinijoje gal penkis kartus, Islandijoje ir daugelyje kitų šalių.
Esu savo darbo fanatė. Esu teatro ir scenos auka. Gal ir skamba per žiauriai. Bet aš tuo gyvenu ir kvėpuoju. Scenoje mano širdis, protas ir visa esybė. Man to labai reikia. Ir labai tikiuosi, kad žiūrovui to irgi reikia.
Šokate šiuolaikinio šokio trupės „PADI DAPI fish“ meniniame-istoriniame projekte - turistinis maršrutas „Šachas Prūsijai. Luizė Mėmelyje”. Tai ROTARY klubo „Karalienė Luizė” ir šokio teatro „PADI DAPI fish” dovana miestui, minint klubo sukakties penkmetį. Koks jūsų vaidmuo?
Spektaklyje „Šachas Prūsijai. Luizė Mėmelyje” esame penkios šokėjos, atspindinčios skirtingas Karalienės Luizės charakterio puses. Būti karaliene – kiekvienos moters svajonė, tad man tai labai patinka. Mane žavi Karalienės Luizės asmenybė, nes ji kaip dažna moteris valdoma daugybės pusių, turi daugybę skirtingų savųjų „aš“. Aš ją net susiečiau su Karmen, kur irgi atskleidžiama moters stiprybė, vidinė energija, gebėjimas ramioje pozoje atlaikyti didžiausias gyvenimo audras.
Istorinė ekskursija – šokio spektaklis pasakoja apie Prūsijos karalienę Luizę – moterį, žmoną, motiną, politikę, apimant Prūsijos karališkojo dvaro rezidavimo Mėmelyje laikotarpį nuo 1807 m. sausio iki 1808 m. sausio. Projektą įgyvendino šokio teatro šokio teatro „PADI DAPI fish“ komanda. Jis unikalus tuo, kad žiūrovai įtraukiami į veiksmą – senamiesčio ir naujamiesčio gatvėmis keliaujama su ausinėmis, per kurias girdima muzika, miesto šurmulys, istorinis-meninis pasakojimas. Įspūdį sustiprina netikėtai sutikti gyvi atlikėjai, šokėjai. Ekskursijos dalyviai pasijunta tarsi kino filmo herojai, stebintys veiksmą ir dalyvaujantys jame.
Jūsų gyvenime dabar audra ar štilis?
Aš esu nuolatinėje audroje. Mano vidines būsenas išduoda mano kūryba, mano šokis. Ir „Karmen“ gimė iš mano emocinių išgyvenimų. Visą savo vidinį gaivalą ar net sunkumus, išgyvenimus materializuoju šokyje ar kūryboje. Nors profesionalai sako, kad negalima šokti savęs, tačiau prigimties ar patirtų išgyvenimų neįmanoma paslėpti. Natūraliai savo šokio herojui perduodi savo energiją ir pojūčius. Išgyvenimų, slypinčių žvilgsnyje nepakeisi... Ir grimas nepadės.
Štilis mano gyvenime dar nenusimato, nes esu savo darbo fanatė. Esu teatro ir scenos auka. Gal ir skamba per žiauriai. Bet aš tuo gyvenu ir kvėpuoju. Scenoje mano širdis, protas ir visa esybė. Man to labai reikia. Ir labai tikiuosi, kad žiūrovui to irgi reikia.
Jūsų gyvenimo kredo.
Man labai patinka eilutė iš Biblijos: „Būk karštas, būk šaltas, bet niekada nebūk drungnas.“