 |
| Pieta. Giovanni Bellini, 1465-1470 |
Augustinas gimė Tagastėje, Tunise, 354 m. Jo tėvas Patricijus buvo pagonis, o motina Monika buvo krikščionė ir vėliau tapo šventąja. Augustinas yra vienas žymiausių Bažnyčios vyrų; įžvalgus filosofas, blaivaus ir šviesaus proto teologas, nepalenkiamas polemistas... o svarbiausia – didis šventasis.
Bažnyčios tėvai buvo ne vien mąstytojai, bet pirmiausia maldos žmonės. Dažnos jų raštų vietos tampa malda, giliu šauksmu, ieškančiu atilsio Dieve. Didžiajam penktadieniui siūlome išpažinimo ir atgailos malda melstis kartu su šv. Augustinu.
Tave vieną myliu, tavim vienu seku, tavęs vieno ieškau, tau vienam noriu tarnauti, nes tau vienam skirta viešpatauti. Niekieno kito valdžiai nenoriu priklausyti. Įsakyk, prašau, ir liepk, ką nori. Pagydyk mano klausą, kad tavo balsą išgirsčiau. Atidaryk mano akis, kad tavo darbus pastebėčiau. Išmesk iš manęs visą neišmanymą, kad tave pažinčiau. Sakyk man, kuriame kelyje turėčiau tavęs laukti, kad tave pamatyčiau. Tik tada turėsiu vilties, kad visa, ką įsakysi, įvykdysiu. Viešpatie, maloningasis Tėve, prašau tave, paimk vėl mane pas save, pas tave bėgantį. Gana buvau nubaustas, gana ilgai vergavau savo priešui, kurį tu po savo kojomis laikai. Gana ilgai buvau jo apgavimų auka.
Priimk mane vėl į savo namų tarnus, kuriuos apleidau, nes ir jie, kai tave palikau, manęs neatstūmė, nors ir buvau svetimas. Jaučiu, kad privalau pas tave grįžti. Taigi atidaryk besibeldžiančiam savo duris ir parodyk, kaip pas tave patekti. Aš nieko daugiau neturiu kaip tik gerą valią.
Aš viena težinau, kad visa, kas praeina, miršta, reikia atmesti, o kas tikra ir amžina – to ieškoti. Tai darau, Tėve, tai vienintelis dalykas, kurį žinau. Bet nežinau, kaip pas tave patekti. Duok man patarimą ir perspėjimą. Duok man kelionei maisto. Jei tai tikėjimas, kuris bėgančiam padeda tave rasti, duok man tikėjimą. Jei tai yra dorybė, duok dorybę. Jei tai žinojimas, duok žinojimą. Padaugink manyje tikėjimą, padaugink viltį, padaugink meilę.
O nuostabioji ir vienintele Gėrybe! Tavęs ieškau, tave vėl klausiu, kaip tave rasti. Tavo apleistas žūsiu. Bet tu manęs neapleisi, nes esi aukščiausias Gėris. Kiekvienas, kuris tavęs tinkamu būdu ieškojo, rado. Ir kiekvienas tinkamai ieškojo, nes tu nurodei, kaip teisingai ieškoti. Leisk Tėve, tavęs ieškoti ir apsaugok nuo klaidos. Ir leisk man ieškančiam ne ką kitą, bet tik tave sutikti. Kadangi nieko kito netrokštu, leisk tave rasti, to prašau, Tėve! Jei būtų manyje koks nors noras to, kas yra nereikalinga, tai apvalyk mane, kad galėčiau tave matyti. Taip pat ir savo mirtingojo kūno gerovę pavedu tau, išmintingiausias ir geriausias Tėve, nes nežinau, kas iš jo man ir mano mylimiesiems gali būti. Jo buvimo metu jam teprašau, kas yra būtina, kaip tu esi įspėjęs. Tik to maldauju iš tavo didžio gailestingumo, kad mane vidiniai prie savęs visiškai palenktum, kad kelyje į tave jokios kliūties neprileistum, kad mane, kol šį kūną valdau ir nešioju, padarytum tyrą, didžiadvasį, teisingą ir išmintingą, tavo išminties tobulą draugą ir mokytoją, vertą tavo tikrai palaimintoj karalystėj sau vietą gauti ir amžinai joje pasilikti. Amen! Amen!
Šv. Augustinas iš Hipono (354-430), Pasikalbėjimai su savimi 1,1.5–2,6.
Cituota iš Jonas Gutauskas, Didžiųjų Bendrijos tėvų mintys. Senosios krikščionių literatūros antologija tikėjimo, doros ir krikščioniškosios pasaulėžiūros klausimais, Putnam: Krikščionis gyvenime nr. 18, 1978, p. 226-227.