 |
| Kun. Algirdas Toliatas |
Kun. Algirdas Toliatas – apie kunigų gimdytoją Mariją ir Didžiąją savaitę, vedančią į Prisikėlimą.
Didysis pirmadienis
Tą dieną Jėzus susitinka dvi seseris, Mariją ir Mortą, po jų brolio Lozoriaus prisikėlimo. Marija dėkinga tepa Jėzui kojas brangiais aliejais. Tai – visiško atsidavimo simbolis. Marija, išgyvenusi ne tik brolio prisikėlimą, bet ir savo sielos atgimimą, ir iš dėkingumo Jėzui visiškai atsiduoda. Tik žmogus, patyręs tokį prisikėlimą, gali išlieti brangiausia, ką turi – kvepalus, širdį, sielą. Žinome, kad ir iki tol Marija mylėjo Jėzų, jis jai buvo be galo svarbus ir brangus. Bet ta visiško atsidavimo akimirka iš tiesų yra dieviškoji komunija.
Neturėtume primesti Dievui savo įsivaizdavimų, dogmų. Deja, ten, kur užkliuvo fariziejai, kliūvame ir mes visus du tūkstančius metų – už susikurtų įvaizdžių, teisumo, vertinimų. Be abejo, visi tie principai geri, kol neįkalina Dievo.
Eucharistija, kurią švenčiame Didįjį ketvirtadienį, orientuota į žmogaus tapimą Gyvąja duona. Ne tik Dievas tampa Gyvąja duona žmogui – ir žmogus santykyje su Dievu tampa Gyvąja duona pats iš savo gelmės. Esame Šventosios Dvasios buveinė. Mūsų gelmė – dieviškoji prigimtis, Dievo dovana, dieviškoji įsūnystė. Jei neatliepsime į savo giliausią prigimtį, visą gyvenimą liksime neišsiskleidę. Galima pasiekti aukščiausių rezultatų profesinėje srityje, šeimoje, bet likti neaktualizavusiems dieviškosios įsūnystės, dėl kurios ir gyvename šioje žemėje. Visa mūsų piligrimystė, Kryžiaus kelias yra tam, kad būtų pažadinta mumyse dieviškoji įsūnystė. Kad taptume, kuo iš tikrųjų esame, kad įsijungtų mumyse antrasis kvėpavimas, įsijungiantis, kai baigiasi žmogiškasis, kai pritrūksta kvapo. Tai ir yra Didžioji savaitė: žmogus, pritrūkęs kvapo, pradeda kvėpuoti Dievu.
Neturėtume primesti Dievui savo įsivaizdavimų, dogmų. Deja, ten, kur užkliuvo fariziejai, kliūvame ir mes visus du tūkstančius metų – už susikurtų įvaizdžių, teisumo, vertinimų. Be abejo, visi tie principai geri, kol neįkalina Dievo. O Dievas eina gerokai toliau, ir dėl to Dievo akivaizdoje galime būti kaip Marija, išliejanti brangiuosius kvepalus. Bet tik atvėrus širdį iki galo gali įvykti stebuklas. Beje, kaip į minėtą Marijos elgesį reaguoja Judas? „Neapsimoka, neverta! Galėjome tuos kvepalus parduoti, o už gautus pinigus padaryti gerų darbų!“ Taip ir mes – norime daryti šimtus gerų darbų. Bet jei darydami juos neįdėsime sielos, užsisuksime kaip voverė rate.
Ar Dievas nori, kad taptume gerų darbų mašina? Kad mūsų geri darbai būtų daromi be Dievo? Ko jie tada verti? Nieko – tokiu atveju tebus vedantys į Judo išdavystę. Visi geri darbai, daromi be Dievo, anksčiau ar vėliau taip baigiasi.
Judas primena Senojo Testamento vyresnįjį sūnų, kuris niekaip negalėjo susitaikyti su tėvo gailestingumu jaunesniajam, palaidūnui. „Visą gyvenimą dirbu, viską darau teisingai, o tu priimi šitą, kuris iššvaistė palikimą“! Teisuolio egoizmas – vyresnėlis viską darė lyg ir dėl Dievo ir pats tuo šventai tikėjo, bet iš tiesų širdyje negirdėjo tėvo, nematė, dėl ko dega tėvo akys. Buvo įsitikinęs, kad tėvui svarbiausia – pinigai, palikimas, ir jais rūpindamasis daugiausia atidavė ne tėvui – savęs klausėsi. Taip ir mes, darydami gerus darbus, neįsiklausome, kur iš tiesų reikia tų gerų darbų. O reikia nuplauti nusidėjėliui kojas – kaip Jėzus Didįjį ketvirtadienį. Nusileisti iki žmogaus pažeidžiamumo. Čia mūsų susitikimas su Dievu – per vargšą, o iš tiesų per mus pačius. Ten, kur nebeveikia jokia logika, kur baigiasi mūsų žmogiškasis kvapas, kur susiduriame su žmogaus širdies kietumu, prasideda dieviškasis kvėpavimas. Štai kas yra Didžiojo ketvirtadienio purvinos kojos – užkietinta širdis. Mums norisi bėgti – nepatinka tas kvapas, vaizdas, pilnas arogancijos, blogumo, to, ko nenorime. O Kristus nusilenkia ir per tas kojas ieško kelio į žmogaus sielą.
Ar Dievas nori, kad taptume gerų darbų mašina? Kad mūsų geri darbai būtų daromi be Dievo? Ko jie tada verti? Nieko – tokiu atveju tebus vedantys į Judo išdavystę. Visi geri darbai, daromi be Dievo, anksčiau ar vėliau taip baigiasi.
Štai Eucharistijos raktas. Nepriimdami kojų plovimo teologijos, nepriimame ir komunijos – dalyvaujame duonos dalijimo žaidime, bet gilumos tai nepaliečia. O Didžiosios savaitės tikslas – viską išgyventi ir tapti Kristaus dalininkais.
Beje, galbūt akimirka, kai Judas reaguoja į Marijos kvepalų išpylimą itin pragmatiškai, ir buvo būtent ta, kai jis galutinai apsisprendė išduoti Kristų. Judui širdis neatlaikė, jis visai ne taip įsivaizdavo Bažnyčios ateitį. Kažkas mirė Judo širdyje. Nors iki tol jam Jėzus buvo ir autoritetas, ir ne autoritetas. O tą akimirką Judui Jėzus galutinai žlugo kaip autoritetas, nes Judui atrodė nepateisinamas toks resursų švaistymas. Neprotingas, nepamatuotas. Ir anas gailestingas tėvas, apkabinęs sūnų palaidūną, Judui atrodytų nedovanotinai švaistantis dieviškąją energiją. Negalėtume Judo vadinti materialistu – gerus darbus taip pat galima suskaičiuoti, pamatuoti. Beverčiai tie darbai tampa tik vienu atveju – kai daromi be Dievo. Nes tai skatina susiskaldymą, išdavystę, sielos savižudybę. Galbūt po to gyvensi toliau, bet be gyvybės, be Dievo – kaip robotukas. Tad Kristaus Didžiosios savaitės tikslas – atsikratyti mums stereotipų.
Didysis antradienis – Kristaus atsisveikinimas
Kristus ruošia mokinius ir erdvę Vakarienei. „Turėsiu išeiti, kentėti“, – sako mokiniams. Bet jie nenori girdėti – mokiniai nori apsaugoti, išvengti, pabėgti nuo Didžiosios savaitės.
Čia svarbiausia – nebijoti, nebėgti nuo mirties. Grūdas turi kristi į žemę ir apmirti, kad būtų vaisingas. Tad nebėkime nuo kasdienybės iššūkių, problemų, savo netobulumo, nuodėmių. Nuo savo žudančio teisumo. Tam ir yra Didžioji savaitė, ir mes turime per tai pereiti.
Mokiniai negirdi Kristaus atsisveikinimo, o jis labai svarbus. Ne tam, kad viską dramatizuotume – kad sugebėtume iš jo pasisemti stiprybės sunkumo akimirką. Galime bandyti išvengti audros, tai mokiniai ir daro, bet audra neišvengiama, tad per ją reikia pereiti. Dėl to koncentruokime jėgas ne į tai, kaip pabėgti nuo audros, o į tai, kaip eiti pirmyn ir nepalūžti. Čia svarbiausia – nebijoti, nebėgti nuo mirties. Grūdas turi kristi į žemę ir apmirti, kad būtų vaisingas. Tad nebėkime nuo kasdienybės iššūkių, problemų, savo netobulumo, nuodėmių. Nuo savo žudančio teisumo. Tam ir yra Didžioji savaitė, ir mes turime per tai pereiti. Kaip Judas. Kaip Petras, kupinas gerų emocijų, bet tik iki tol, kol triskart pragys gaidys. Taip, Petras pasirengęs viską atiduoti, bet irgi ne iš gelmės. Ir mūsų tikėjimas labai dažnai kaip Petro – iki trijų gaidžių. Vos tik kas nors susiklosto ne taip, kaip norėjome, tikėjomės, kažkas mums nepatiko, neįtiko – pamokslas, kunigas, bažnyčia, kaimynas – atsiribojame abejingumu. Nebesame Dievo ieškotojai, pritrūkstame dieviško užsispyrimo su Kristaus švelnumu. Kristus sugebėjo išvaikyti iš šventyklos prekiautojus, bet tai padarė su tokia meile, dėmesiu, širdimi, kad net išvaikomieji, jei neužkietino savo širdies, vien nuo to Kristaus prisilietimo, be galo mylinčio, galėjo atsiversti. Su kokia meile Kristus verčia prekeivio stalą! Tai meilė Dievo namams ir man, nusidėjėliui, čia užsiimančiam prekyba – vis skaičiuojančiam, kiek maldų reikia išgelbėti sielai, kiek gerų darbų tam, anam… Kristaus išvaikytoje prekyvietėje buvo ir gyvūnėliai, kuriuos reikėjo paaukoti Dievui – dėl susitaikymo, bendrystės. Tokia dvasinė valiuta. Deja, kartais ja tiek užsižaidžiame, kaip Judas savo racionalumo smėlio dėžėje, kad nebelieka vietos Dievui.
Didysis trečiadienis – pasiruošimas Vakarienei ir Judo išdavystė
Judas išduoda Kristų paimdamas pinigus, ir, įdomiausia, pats Kristus siunčia jį į tą akistatą. Leidžia daryti nuodėmę. Ne todėl, kad norėtų Judo atsikratyti – tai buvo Judo kojų nuplovimas. Jėzus leido Judui išeiti kaip sūnui palaidūnui, kad galėtų jį susigrąžinti. Kad turėtų galimybę dar kartą prabilti į jo sielą. Kai žmogus tiek užkietina sielą, kad nieko nebegirdi, reikia elektrošoko. Sakoma, kad Dievas šnabžda meile, kalba sąžine, o jei žmogus negirdi – šaukia skausmu.
Tas išleidimas į nuodėmę ir buvo Dievo šauksmas mylimam vaikui: Jėzus išleido Judą ne kaip išdaviką, o kaip mylimą vaiką. Vienintelį, išnešiotą, išsvajotą, su gailestingo tėvo viltimi, kad vaikas grįš po klajonių į prisikėlimą, suvokimą, širdies gailestingumą.
Jėzus leido Judui išeiti kaip sūnui palaidūnui, kad galėtų jį susigrąžinti. Kad turėtų galimybę dar kartą prabilti į jo sielą. Kai žmogus tiek užkietina sielą, kad nieko nebegirdi, reikia elektrošoko.
Žinome, kad pakelti ranką prieš save – didžiausia nuodėmė. Sakoma: žudikas nužudo vieną žmogų ar kelis, o savižudis – visą pasaulį, viltį. Bet niekada nežinome, kas to žmogaus širdyje, kokios akimirkos pagautas jis taip pasielgė, tad niekada nesmerkime. Nei jo, nei artimųjų. Tai tragedija, bet kartu – ir iššūkis, atsakomybė, kad niekada nepasikartotų. Kokie mes krikščionys, jei, pamatę ir žinodami, kas žmogui gali nutikti, matydami jo kančią, nepadedame? Nemėgindami apsaugoti žmogaus nuo viso pasaulio nužudymo, tampame jo bendrininkais. Tai iššūkis mums visiems – tapti atsakingiems vieniems už kitus. Ir ne po vieną, o visiems drauge – kalbėtis, matyti, jausti, domėtis. Ypač ten, kur nežinome, kaip prieiti. Ką daro Kristus? Viską. Eina iki galo, kad išgelbėtų Judą. Tai didysis pavyzdys mums. Judas – išdavikas. Niekšas. O koks Kristaus santykis su juo? Kristus pasilenkia prie Judo kojų. Tai yra komunija, kūnas. Atiduoda savo širdį Judui. Nepasmerkia nei prieš, nei po. Kristus žinojo Judo silpnybę ir pasirinko Judą su jo netobulumu, su širdies yda. Pasirinko nuo pat pradžių. Žinojo, kad taip nutiks, ir nesibaimino. Dievas nesibaimina mūsų nuodėmių – tai mes bijome ir slepiame jas kaip Petras: „Ne, Viešpatie, Tu neplausi man kojų per amžius.“ O Dievas nori per mūsų silpnybes, ypač per jas, prisibelsti prie mūsų sielos, prie širdies. Kaip per Lozoriaus prikėlimą prisibeldė prie Marijos širdies.
Didysis ketvirtadienis – Eucharistijos, visiško atsidavimo diena
Tai atsidavimo mokiniams, pasauliui, savo tautai, kuri atmes ir nukryžiuos (žinoma, prieš tai, Verbų sekmadienį, dar gražiai pagyrusi, paplojusi, surengusi didelę gražią šventę) diena. Kristus, žiūrėdamas į savo tautą, jos nesmerkia. Kaip prieš tai nedžiūgavo dėl Verbų sekmadienio ovacijų – žino, kaip viskas trapu. Žmogus yra silpnas, bet Kristus jo nesmerkia. Atsiduoda.
Didysis ketvirtadienis – visiškas Dievo atsidavimo aktas. Gailestingojo tėvo glėbys, vartai į dangaus karalystę. Ir nėra kitų. Norėdami per juos pereiti, turime patys tapti gyvąja Dievo duona. Tam turime būti kaip Jėzus, plaunantis Judui kojas. Duodantis Judui duoną, padažytą dubenyje, – širdį. Jėzus atidavė Judui brangiausia, ką turėjo, ir išlydėjo sūnų palaidūną. Ne abejingai ar su palengvėjimu: „ačiū Dievui, pagaliau atsikratėme“, o kaip mylimą vienintelį vaiką, net ne kaip jaunylį, o kaip vyresnėlį. Pamename: grįžus sūnui palaidūnui, vyresnėlis susinervinęs pasakė tėvui: „Atiduok mano dalį, ir aš išeinu.“ Ir Judas pasiėmė savo dalį – 30 sidabrinių – ir išėjo. Kaip vyresnysis sūnus – teisybės ieškoti. Kristus į Judą žiūri tėvo žvilgsniu. Ir Didžiojo ketvirtadienio Eucharistijos įsteigimo Dievo šventė – tai mokymasis žvelgti Kristaus žvilgsniu į mūsų judus. Pirmiausia gyvenančius kiekviename iš mūsų. Kiekvienas turime Judą – viduje, širdyje, sieloje. Judą, gyvenantį šalia mūsų, tarp mūsų, pačių artimiausių, mylimiausių, išrinktųjų, kurio esame linkę nematyti. Judą, gyvenantį tarp priešų, kurių nekenčiame, ir net norėtume, kad jiems taip negražiai pasibaigtų. Kristus žvelgia į Judą taip pat, kaip į visus – išganytojo, gerojo ganytojo žvilgsniu. Dievas negali kitaip – tik gelbėti, mylėti, ištiesti ranką. Tai nereiškia, kad Kristus neužduoda nepatogių klausimų – pamename išvaikytus prekiautojus iš šventyklos. Kristus nesibaimina klausti, ir tai daro su tokia meile, kad neaišku, nuo ko labiau ją pajunti – nuo botago ar nuo apkabinimo, pabučiavimo. Nes ir botage, ir apkabinime tiek pat meilės – 100 procentų. Ir tai žmogaus kelias – tapti Gyvąja duona ne tik per Didžiąją savaitę, per Velykas, bet ir visą kasdienybę. Būkime kaip mana, krentanti iš dangaus. Ne veltui Dievo tauta pradėjo alkti, ne veltui jai Dievas pažadėjo duonos iš dangaus. „Tėve mūsų, kasdienės duonos duok mums šiandien…“ Ta kasdienė duona – sugebėjimas žvelgti kitu žvilgsniu, nes tai gimdo ir aktyvuoja mūsų dvasinę prigimtį – Dievo karalystę, jau esančią mumyse.
Kristus nesibaimina klausti, ir tai daro su tokia meile, kad neaišku, nuo ko labiau ją pajunti – nuo botago ar nuo apkabinimo, pabučiavimo. Nes ir botage, ir apkabinime tiek pat meilės – 100 procentų.
Vienas psichoterapeutas yra gražiai pasakęs: žmonės pagrįstai baiminasi beprotybės, o besieliškumo, bedvasiškumo – nepakankamai. Iš tikrųjų gyvenimas be sielos, be dvasios – tiesiog tuščias. Dvasia mūsų kasdienybę paverčia amžinybės dalininke, ir viskas tampa dvasiška. Net tai, kas, atrodo, nelogiška – ir išdavystė gali tapti dvasingumo keliu. Arba brolio Lozoriaus mirtis. Kojų plovimas. Dievo motina Marija, kai Kristus mums ją, kaip patį didžiausią palikimą, dovanoja Didįjį penktadienį prie kryžiaus.
Marija – pirmoji iš mūsų. Ne pažintimis ar ryšiais, o žiniomis, supratimu, širdimi. Ji pati pirmoji, apreiškusi angelui Gabrieliui, pagimdė Kristų širdyje savo tikėjimu, pasitikėjimu. Ji pati pirmoji tapo Gyvąja duona, ir visas Marijos gyvenimas yra Eucharistija. Marija taip priėmė Kristų į savo gyvenimą, kad tapo duona visame. O tapti duona visame – aukščiausias kunigystės pašaukimas.
Kaip žinome, yra dvi kunigystės rūšys. Tarnaujančioji, t. y. mes, kunigai, patarnaujantys žmonėms prie altoriaus, sakramentuose, žodžio tarnystėje ir visur, kur reikia. Antroji, dvasinė, Dievo, krikšto, karališkoji kunigystė yra pati svarbiausia. Tarnaujančioji kunigystė reikalinga, kad gimdytų mums dvasinę kunigystę, ir jei ji nieko negimdo, tėra tuščias plakimas liežuviu ar rankos mostai šlakstant švęstu vandeniu. Ką šventiname, šventindami velykinį maistą? Jei ne karališkąją kunigystę, tas šventinimas taps ne sielos, o stabmeldystės puota, tuštybių mugė, tradicija, kuri niekur neveda. Tokiu atveju tampame fariziejais, kurie patys sau gražūs, įsitikinę savo teisumu. Kaip Dievo tauta prieš tremtį į Babiloną – „oi, mums tai niekada nenutiks“. Kaip jie persekiojo pranašą Jeremiją: „Ką mums pranašaujate?! Grius Dievo karalystė? Niekada! Sugrius Bažnyčia? Niekada! Mus juk saugo Dievas, viską mes darome teisingai, aukojame aukas...“ O staiga – tremtis, Babilonas… Iš kur?! Nesugebėta pažvelgti sielos akimis ir išbarstyta, kas brangiausia.
Kaip žinome, istorija kartojasi, neišmoktos pamokos grįžta. Dėl to kiekvienas iš mūsų esame kunigai per krikštą, per Kristų, per žmogiškąjį pašaukimą. Eucharistija yra šaknys ir kulminacija, apimanti viską, kas svarbiausia krikščionims. Tad Didžioji savaitė yra didysis klausimas: ar iš tikrųjų gyvenu? Ar iš tikrųjų einu su Kristumi tuo keliu? Ar esu tiek persisunkęs Kristaus dvasios, kad sugebu transformuoti kasdienybę Dievu? O gal transformuoju tik gražią tradiciją, tik moralizuoju, aiškinu žmonėms, kaip gyventi. Reikalauju. Iš kitų ar iš savęs? Ar iš tikrųjų gyvenu Kristaus dvasia? Štai vienintelis Didžiosios savaitės klausimas. Didžiojo ketvirtadienio klausimas. Dievo motinos klausimas.
Kaip žinome, istorija kartojasi, neišmoktos pamokos grįžta. Dėl to kiekvienas iš mūsų esame kunigai per krikštą, per Kristų, per žmogiškąjį pašaukimą. Eucharistija yra šaknys ir kulminacija, apimanti viską, kas svarbiausia krikščionims.
Ne veltui ją gavome kaip gimdytoją po kryžiumi. Kad gimdytų mumyse Kristų, plaunantį kojas Petrui. Atiduodantį širdį išdavikui Judui. Marija yra mūsų, kunigų, kunigystės gimdytoja. Visi – ir karališkosios, ir tarnystės kunigai – turime būti Marijos vaikai. Ne nešiotis po du rožinius kiekvienoje kišenėje, o Marijos dvasia išstovėti po kryžiumi, atlaikyti kryžių. Tam reikia atsparumo.
Didysis penktadienis – atsparumo diena
Kaip išlaikyti, kai nėra jokios vilties? Nesant jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi, kai keliavo tris dienas paaukoti sūnų Izaoką. Kai patikėjo, kad jam, jau seniui, pagimdys žmona, būdama nevaisinga. Ir jauna nebuvo vaisinga, o susenusi... Nepaaiškinsi jokia logika. Bet nežvelkime pernelyg fiziologiškai – Dievo dėka vaiką pagimdyti gali didžiausias nusikaltėlis. Tad, jei tikėsime ir eisime su Dievu, tapsime jo įrankiais. Tapę Gyvąja duona, tapsime stebuklo dalininkais. Prisidėsime prie tų stebuklų.
Didžiojo šeštadienio kapas
Nė vienas nenorėjo pereiti per tą sėklos apmirimą – tai sunku, vieniša, baisu, liūdna. Depresija. Juodžiausia dvasinė naktis, visiškas apleidimas. Apmaudas, kad viskas baigta – Dievo nėra, teisybės nėra, nieko nėra. Visiška tuštuma. Toks yra Didysis šeštadienis, kai žmogus pasiekia žmogiškumo ribas. Nebelieka jokių jėgų. Visi gyvybės syvai, visos jėgos pasibaigę. Ir tuomet žengiama į Prisikėlimą.
Tas Prisikėlimas dažnai tampa nebe mūsų – tik gražiai surežisuotas, suvaidintas, pastatytas, bet – ne išgyventas. Elgiamės kaip visada jau 2000 metų. Kiekvieną sekmadienį.
Kiekvienas sekmadienis yra mažasis Prisikėlimas, bet jau taip apsipratome, kad nebesistebime.
Tas Prisikėlimas dažnai tampa nebe mūsų – tik gražiai surežisuotas, suvaidintas, pastatytas, bet – ne išgyventas. Elgiamės kaip visada jau 2000 metų. Kiekvieną sekmadienį.
Kai į Lietuvą atvažiuoja pasaulinė žvaigždė, skubame į „Siemens“ areną, stovime eilėse prie bilietų, nes norime bent iš tolo prisiliesti. Tuo metu per kiekvienas Mišias Kristaus atėjimas – su visa galia, visa Dangaus karalyste, tokiu potencialu, kad stogą nurautų, jei įsisąmonintume, kas vyksta, – kažkaip nelabai traukia, net jei esame tikintys. Na, dalyvaujame, pabūname. Bet ne tiek, kad mumyse viskas apsiverstų. Ne tiek, kad kaip Lozoriaus sesuo Marija visus brangiausius kvepalus, viską, ką turime, išlietume ant kojų mokytojui ir leistumės Prisikėlimo piligrimystėn į Pažado žemę, taptume taikos vaikais ir ambasadoriais. Nieko nebebijotume. Atsidurtume anapus gėrio ir blogio, audros ir ramybės. Apaštalas Paulius sako: niekas nebesvarbu – nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei velniai – niekas neatskirs mūsų nuo Dievo meilės. Net mes patys, mūsų silpnybės, nuodėmės, teisumas, subjektyvumas neatskirs mūsų nuo Dievo meilės, jei pasitikėsime ir atversime širdį Dievo veikimui. Tokia yra Marija. Ji palaiminta ne už kokius nuopelnus – jos širdis atverta Dievui. Visą gyvenimą Marijos širdis plėtėsi, tapdama vis atviresnė Dievui. Ir vis pilnesnė Dievo karalystės.
Ar ta valia priešiška žmogaus prigimčiai? Ne. Tai yra pats didžiausias, gražiausias, giliausias dalykas, kuris gali mums nutikti. Dievas yra tas, kuris pažįsta mūsų sielos gelmes. Didžiausius poreikius. Dievas yra mūsų sirgalius, jis trokšta mums geriausio. O mes dažnai esame savo mažų įnorių, baimių, įgeidžių vergai. Vergaujame tam ir manome, kad čia mūsų laisvė, o laisvė – daryti tai, ką noriu. Bet dažniausiai tie norai – ne maitinantys. Šventas Pilypas Neris sako: „Norėdamas kažko kito, negu nori Kristus, pats nežinai, ko nori. Vienintelis noras, vedantis į žmogaus esmę ir užpildantis visus kitus norus (tie kiti niekur nedingsta – visko jums bus pakankamai – ir namų, ir laukų šimteriopai), yra Dievas, dvasia, Kristus, įprasminantis ir pažadinantis mumyse Dangaus karalystę.“ Štai kas yra Didžioji savaitė, štai kodėl mes ją švenčiame.
Marija išlaukia, kol praeis visi mūsų norai, kol galės prisiliesti. Kiekvieną sielą, kuri atsiveria jai, Dievo motinai, Marija užpildo Dievu. O Dievo karalystė – tai ne turėjimas, o alkis. Dievo alkis. Marija yra amžinai alkana Dievo. Net stovėdama po kryžiumi ir matydama, kad jau viskas, nieko nebebus, širdis perdurta, Marija ir čia nenustoja vilties ir būti alkana Dievo. Štai kodėl ji yra mūsų gimdytoja. Pačiuose juodžiausiuose perėjimuose, mūsų gyvenimo audrose Marija yra ramybės oazė.
Šaltinis: Marijos radijas