 |
| Kadras iš rež. Ronaldo Buožio ir Roko Darulio filmo „Rūta“ (2018 m.). |
2018-ieji – metai, kuriais žymimas valstybės atkūrimo šimtmetis. Ta proga valstybė parengė minėjimo programą, į kurią įtrauktas tikslas sukurti filmų, žyminčių šią reikšmingą Lietuvos mentalitetui datą. Lietuvos kino centras (LKC) parėmė 17 naujų vaidybinių, dokumentinių ir animacinių filmų, kūrybiškai žvelgiančių į įsimintinus Lietuvos šimtmečio momentus, gamybą.
Filmų atrankos procesas
Kinas, kaip pasiekiantis vieną plačiausių auditorijų ir lengvai prieinamas, tapo svarbiu šios kultūrinės programos elementu. Todėl Lietuvos kino centras reaguodamas į šią datą tarėsi su kino prodiuseriais, autoriais, pateikė savo pasvarstymų Kultūros ministerijai, ir tokiu būdu jau iš anksto buvo nustatytas planas, kaip įgyvendinti šį tikslą.
Pasak LKC direktoriaus Rolando Kvietkausko, buvo nutarta, kad filmai, nepaisant to, jog tai yra atskira programa su atskirtomis kryptimis ir temomis, bus remiami pagal nusistovėjusią LKC tvarką.
„Tai reiškia, kad filmams buvo numatytas dalinis finansavimas. Be to, siekiama, kad priimami projektai būtų gana aukštos kokybės, kad galėtų gyventi ir natūraliame kino gamybos procese. Numatoma ir kofinansavimo galimybė, ir, jeigu tai yra bendra gamyba su užsieniu, jiems galioja vienos taisyklės, jei tai lietuviškas filmas – galioja kitos taisyklės. Ši proga išskirtinė. Tačiau įvertinę, kad laiko ieškoti ir projektams plėtoti nėra daug, su kino žmonėmis sutarėme, kad gyvensime patikrintu keliu“, – savo sprendimą komentavo R. Kvietkauskas.
Be jokios abejonės, programoje buvo numatyti kriterijai, pagal kuriuos buvo atrenkami filmai finansavimui. Kino kritikė ir Kino tarybos narė Neringa Kažukauskaitė įvardija šiuos kriterijus – tai kūrybingai ekrane teikti pamatines mūsų valstybės vertybes, kalbėti apie iškilias Lietuvos asmenybes ir svarbius istorinius momentus.
R. Kvietkauskas teigia, kad valstybės šimtmečiui skirti filmai neturėjo apsiriboti konkrečiais istoriniais laikotarpiais, kaip 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Šis kvietimas buvo skirtas filmams, kurie kalba apie šimto metų valstybės laikotarpį.
„Šiuose filmuose buvo liečiami įvairūs gyvenimo aspektai, ir pakilūs istoriniai, ir praktiški momentai. Be to, filmuose kalbama ir apie pastarųjų dešimtmečių istoriją, kuri taip pat dalyvauja šimto metų matyme. Buvo aptariamos ir tokios temos, kurios galbūt socialiai jautrios ar nebūtinai atspindinčios didžiausią džiaugsmą. Tai irgi valstybės raidos dalis, kuri mums suteikia galimybę įvertinti tą šimtmečio kelią“, – sako LKC direktorius.
 |
| Kadras iš rež. Raimundo Banionio filmo „Purpurinis rūkas“ (2017 m). |
Šimtmečio filmų programoje išsilaiko gana natūrali pusiausvyra tarp Lietuvos kino klasikų ir debiutuojančių režisierių. Filmus kuria ir Raimundas Banionis, ir Andrius Stonys, ir jaunieji Karolis Kaupinis, Gediminas Šiaulys, Marija Stonytė.
Filmų tematika
LKC, jau žinodamas, kad bus paskelbta tokia programa, dar 2015 m. paskelbė filmų idėjų konkursą. Tai buvo savotiška kultūrinė provokacija. Buvo sulaukta nemažai idėjų ir vaidybinių, ir dokumentinių, ir animacinių filmų. Todėl filmai, kurie buvo kuriami pagal šią programą, yra gana įvairūs.
Į kiną sugrįžta režisierius Raimundas Banionis, kuris po nemažos pertraukos kuria vaidybinį filmą „Purpurinis rūkas“. Taip pat vaidybiniame ilgo metro kine debiutuoja jaunasis režisierius Karolis Kaupinis, kuris pristato vaidybinį filmą apie prieškario utopiją, susijusią su alternatyvios vietovės paieškomis. Jo filme atskleidžiama tarpukario Lietuvos situacija.
„Čia matome du kraštutinumus, kitokių temų atskleidimus – režisierius R. Banionis kalba apie pokario patirtis, skausmingą istoriją, K. Kaupinis – apie utopiją, kuri kilo tarpukario Lietuvos intelektualų mintyse. Ši tema provokavo mūsų diskusijas, tačiau kine tai niekada nebuvo atspindėta. Visa tai rodo tam tikrą neprisirišimą prie konkrečios temos ar konkretaus laikotarpio“, – sako R. Kvietkauskas.
Animacijos kūrėjai taip pat pasiūlė savo idėjų – pradedant gerai žinomo literatūros kūrinio „Grybų karas“ perkėlimu į kino ekranus ir kartu imantis naujų technologijų, perkeliant Čiurlionio paveikslų pasaulį į virtualią realybę. Tai daro gerai žinoma režisierė Kristina Buožytė.
„Ką tik sugrįžusi iš Berlyno kino mugės, kur buvo pristatomas šis projektas, ji susilaukė pozityvių komentarų iš kino industrijos žmonių, kurie domisi virtualia realybe. Todėl tikimės, kad šis projektas ne tik pristatys kūrinius ir autorius Lietuvoje, bet ir galės būti vienas iš šių genialios asmenybės pristatytojų ir užsienyje“, – komentuoja šį filmą LKC direktorius.
Kitas pastaraisiais metais ryškiau atsiskleidžiantis režisierius Gediminas Šiaulys animaciniame filme „Šviesa“ pasakoja apie lietuvių kalbą ir jos išlikimą. Kaip visada gana gausus dokumentinių filmų sąrašas. Lietuvos kūrėjai žymūs savo darbais šio tipo filmuose.
Šimtmečio proga žiūrovai sulauks dokumentinių filmų apie Europos parko įkūrimą, apie tokias asmenybes kaip Algirdas Julius Greimas, apie Bogotos miesto merą Antaną Mockų, nors šį sykį didesnis dėmesys filme skiriamas jo mamai Nijolei, taip pat sukuriamas filmas apie svarbią prieškario Lietuvos asmenybę Juozą Tumą-Vaižgantą. Dokumentikoje paliečiamos ir šių laikų aktualijos. Neseniai įvyko filmo apie garsiąją Lietuvos plaukikę Rūtą Meilutytę premjera.
„Iš tikrųjų galime didžiuotis tokiais žmonėmis, kurie dabar kuria Lietuvą, kurie dabar prisideda prie jos“, – teigia R. Kvietkauskas.
Marijos Stonytės režisuojamas filmas „Švelnūs kariai“ irgi kalba apie šių dienų įvykius. Pastarųjų metų Lietuvos aktualijos ir žmonės taip pat atskleidžia šimto metų valstybės kelią.
Šimtmečio filmų programoje išsilaiko gana natūrali pusiausvyra tarp Lietuvos kino klasikų ir debiutuojančių režisierių. Filmus kuria ir Raimundas Banionis, ir Andrius Stonys, ir jaunieji Karolis Kaupinis, Gediminas Šiaulys, Marija Stonytė.
Be to, natūraliai ir asmenybėmis, ir tematika atspindimas viso šimto metų laikotarpis. Pasak R. Kvietkausko, istorinė tematika visada buvo kine, tam nėra būtina išskirtinė proga, o auditorijai nėra didelio skirtumo, kokiomis aplinkybėmis atsirado šis filmas.
„Kad ir „Emilija iš laisvės alėjos“ atsirado tik todėl, kad kūrėjai kadaise sumanė šitą projektą, jie nelaukė nei šimtmečio, nei tūkstantmečio, tiesiog jiems norėjosi sukurti filmą. Žinoma, atsirandant galimybei progą reikia išnaudoti“, – pastebi jis.
 |
| Kadras iš rež. Marijos Stonytės dokumentinio filmo „Švelnūs kariai“. |
Jei mums, kaip visuomenei, yra svarbu kažkoks dalykas, tai anksčiau ar vėliau menas atsisuką į jį. Ne į įsivaizduojamas problemas, ne kažkokius fiktyvius dalykus, bet į tai, kas svarbu šiandien.
Filmų funkcija
R. Kvietkaukas pastebi, kad didžioji dalis šių filmų skirti nacionalinei auditorijai ir tokio kino reikia, o jo už mus niekas nesukurs. Todėl Lietuvos kino centras žada dėti pastangas, kad šie filmai pasiektų kuo didesnę auditoriją Lietuvoje. Taip pat tikimasi, kad dalis jų sulauks ir tarptautinio dėmesio. Nors šie filmai atlieka tam tikrą edukacinę funkciją, nušviečia Lietuvos istorijoje svarbius įvykius ir asmenybes, svarbiausia yra šių filmų meninė vertė.
N. Kažukauskaitė teigia: „Palikime filmui filmo misiją. Pirmiausia jis turi būti geras filmas, ir svarbiausia yra jo meninė vertė. O daugiau – žinoma, filmas gali sudominti kuriuo nors istoriniu laikotarpiu ar asmenybe, paskatinti tuo labiau ir giliau pasidomėti.“
Pasak LKC direktoriaus, su šia programa atsisukama į lietuvišką kiną kaip būdą reflektuoti savo šalies istoriją ar žmones, kurie yra mums įdomūs ir svarbūs. Tačiau nėra pretenduojama į išsamų enciklopedinį vaizdą. Režisierių priėjimas prie temos yra skirtingas, kiekvienas turi savo motyvaciją, kodėl jį patraukė būtent pasirinkta problematika.
„Manau, kiekvienas dalykas turi surasti savo laikotarpį. Geras menininkas nustebina visuomenę gal kartais iš anksto numatydamas, gal kartais pranašaudamas, kitą kartą priversdamas atsisukti ir pamatyti tai, ką turėjai, bet kažkodėl tai nematai“, – sako R. Kvietkauskas.
Valstybės užsakymu kuriami filmai nacionaline tematika neretai gali iškelti klausimą, ar jie nepropaguos tam tikrų idėjų ir vertybių per daug įkyriai. N. Kažukauskaitė džiaugiasi, kad ultrapatriotinių filmų projektų šiame konkurse beveik nebuvo. Konkurso laimėtojai kūrybiškai, atsakingai ir jautriai bando pažvelgti į mūsų valstybei aktualias temas.
„Propagandinis kinas yra labai ideologizuotas. Jis rodo supaprastintą pasaulio vaizdą, kuriame tėra tik juoda ir balta. Čia iš karto aišku, kas priešas, o kas – patriotas, veikėjų poelgiai nulemti jų ideologinių pažiūrų. Manipuliuojama žiūrovų patriotiniais jausmais. Jokios gilesnės psichologinės motyvacijos, intelektinės refleksijos propagandiniame kine nėra“, – teigia kino kritikė.
Kinas, pasak R. Kvietkausko, šiuo atveju neišsiskiria iš kitų meno rūšių, jas visas galima panaudoti propagandiniams tikslas. Nors kinas galbūt pasiekia didžiausią auditoriją ir kalba universalia kalba, todėl yra paveikesnis. Tačiau talentingas menininkas į problemą atsigręžia, nes jis pastebi, kas vyksta aplinkui, jis turi ryšį su tuo objektu, kurį nagrinėja.
„Jei mums, kaip visuomenei, yra svarbu kažkoks dalykas, tai anksčiau ar vėliau menas atsisuką į jį. Ne į įsivaizduojamas problemas, ne kažkokius fiktyvius dalykus, bet į tai, kas svarbu šiandien. Talentingas kūrėjas mato ir tai, kas mumyse nedera, šie dalykai skausmingesni visuomenei priimti, bet kartais gydo ir skatina siekti geresnių tikslų labiau negu bet kuris happyendas“, – pastebi LKC direktorius.
Valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtų filmų sąrašą galite rasti LKC tinklalapyje.